Apie emocinio intelekto svarbą, švietimo sistemos aktualijas ir kertines ateities kompetencijas diskutuota portalo Lrytas surengtoje didžiausioje Lietuvos švietimo lyderių konferencijoje „Švietimo kodas“.
Diskusijoje „Švietimo sistemos aktualumas ir palydėjimas į XXI a. Kokios kompetencijos bus svarbios už 7–10 metų?“ švietimo lyderiai, ekspertai ir politikai kėlė klausimus, kokių esminių pokyčių reikia imtis jau dabar ir kur švietimo sistemoje šiandien dėti svarbiausius akcentus.
Mokyklas palygino ir su perlų karoliais
Aptarė emocinio intelekto ugdymą ir saugumą: neužtikrintumą galima išsklaidyti veikiant
Diskusiją moderavusi Kauno technologijos universiteto (KTU) karjeros planavimo konsultantė Gabrielė Kartanaitė atkreipė dėmesį, jog šiandien svarbu galvoti, kokius instrumentus pritaikyti, kad žmogus galėtų būti pasiruošęs „visoms įmanomoms ateitims“.
„Ir labai sąmoningai sakau ateitys, daugiskaita, nes šiuo metu, kai gyvename tokiame pasauliniame kontekste, kai yra tiek įvairiausių galimų scenarijų, ateitis vienaskaita tiesiog praranda prasmę“, – svarstė specialistė.
Paklausta, kaip, jos akimis, atrodo šiandieninė mokykla, Nacionalinės švietimo agentūros (NŠA) Strategijos ir plėtros skyriaus vedėja Snieguolė Vaičekauskienė situaciją apibūdino kaip labai gerą, tačiau, anot jos, turime atskirti ir kriterijus, kaip tai vertiname.
„Tikrai nesumelavau pasakydama, kad mokyklos gerai atrodo, nes buvo žiūrėta per panoraminį žvilgsnį, vertinti įvairiausi mokyklos aspektai – ir kultūra, ir vadyba, ir ugdymo procesas, ir pasiekimai, tai turiu tokią metaforą, kad visos mokyklos yra kaip perlų karoliai, kurie yra lyg ir pabirę, bet pradėti verti.
Susiję straipsniai
Ką tai reiškia? Kiekvienoje mokykloje, nesvarbu, ar ji „Reitingų“ žurnalo viršuje, ar kažkur viduriuke, ar prie apačios, yra super gerų mokytojų, super gerų talentų, kurie atranda ir išugdo mokinius, kurie pasiekia kuo puikiausių rezultatų ir tarptautinėje erdvėje.
Visuomenėje, viešojoje erdvėje pasižiūriu į diskusiją, kad svarbiausia yra švietimo kokybė, bet kai pasigilini, per kurią prizmę į ją žiūri, tai taip – gali einant gilyn atrasti problemų, diskutuoti apie jas ir galvoti, kaip jas spręsti, bet jeigu tu diskutuoji tik teigdamas per emocinį pradą, sakydamas, kad blogai ir galvokite jūs – nesutinku“, – dėstė S.Vaičekauskienė.
T.Bauro nuotr.
NŠA atstovės manymu, kiekvienas turėtų išlaisvinti savo atsakomybę ir galvoti, kuo prie švietimo gerovės gali prisidėti kaip mokytojas, kaip vadybininkas ar kaip administratorius.
„Ir nepamiršti klausimo „kodėl“ – kodėl taip turėtų būti, kodėl taip vertėtų elgtis, kodėl vertėtų pasiremti tokiais duomenimis. Turime duomenų krūvas, galybes, bet pamirštame su jais kalbėtis“, – svarstė S.Vaičekauskienė.
Švietimo, mokslo ir sporto viceministras Jonas Petkevičius prisipažino, kad daugelį metų buvęs švietimo sistemos praktiku spėjo „pragyventi visas reformas“, kiek nuo nepriklausomybės pradžios Lietuva yra turėjusi. Viceministro vertinimu, daugybė dalykų mūsų šalyje yra padaryti gerai.
„Šiandien šalies mokinių raštingumas yra gerokai pakilęs, Lietuvoje sukurti ir gerai veikia STEAM centrai, sėkmingai prigijo ir „Tūkstantmečio mokyklų“ programa, kuri taip pat padeda tobulinti svarbiausias kompetencijas.
Kalbame apie mokytojų lyderystę, kalbame apie kultūrinį ugdymą, kas yra labai svarbu vaikų visam bendrajam ugdymui – kalbame apie daugelį dalykų, kas jau yra daroma. (...)
Jau 25 metus gyvename šitame amžiuje ir tikrai atliepiame tai, kas švietimo sistemai yra būtina“, – akcentavo ŠMSM atstovas.
Tiesa, kitokios nuomonės laikėsi Seimo Švietimo ir mokslo komiteto narys, konservatorius Liutauras Kazlavickas, minėto komiteto posėdyje anksčiau užsiminęs, jog švietimo ministerijoje vyrauja „drungnas požiūris į švietimą“.
„Manau, kad šiandien matant tai, kur link juda mūsų švietimo ministerijos planai, tai mes tiesiog judame iš inercijos. (...) Laikotarpiu, kuris yra labai kritinis, kai tu bandai sudaryti Vyriausybės programos įgyvendinimo planą, ką tu ketverius metus darysi, tai yra, kokio mes pokyčio tikimės per ketverius metus, mes matome, kad visa tai palikta rengti administracijai arba tarnautojams.
Ir netgi jau programoje nebuvo labai aiškaus tikslo, kokį iššūkį šita Vyriausybė mato ar ką nori pakeisti per šią kadenciją“, – vertino L.Kazlavickas.
Viceministras Seimo nariui pateikė ir savo paaiškinimą.
„Mūsų programoje parašyta, kad mes neskubėsime daryti reformų – peržiūrėsime vykdomas reformas ir jas koreguosime. Reformos jau yra paleistos, jos yra naudingos bei reikalingos, tik dabar reikia sutvarkyti tų reformų vyksmą“, – pabrėžė J.Petkevičius, akcentavęs, jog švietimo sistemoje turi būti ir politinis tęstinumas.
Kokios savybės – būtiniausios?
Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narė Ieva Dirmaitė atkreipė dėmesį, kad švietimas yra valstybės stiprumo, atsparumo ir pilietiškumo pamatas.
T.Bauro nuotr.
„Ir kai kasmet dėliojame biudžetą, man labai liūdna, kad švietimas visada tampa tas pirmasis pasirinkimas, nuo kurio galima kažką nuimti, kažką nupjauti. Ne!
Net ir šių metų biudžetą tvirtinant tikrai reikėjo tvirto stuburo, kad švietimo biudžetas, kuris šiandien Vilniuje yra prioritetinis ir didžiausia pyrago dalis jam skiriama, visgi nebūtų mažesnis nei mažų mažiausiai pernai, bet šiaip turėtų būti augantis – toks ir yra“, – kalbėjo I.Dirmaitė.
Kalbėdama apie iššūkius politikė priminė, jog vien tik Vilniuje mokosi maždaug ketvirtadalis Lietuvos moksleivių, o tai turi ir savų niuansų.
„Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad ir Vilniuje trūksta ir sienų, ir mokytojų, ir specialistų. Trūksta ir finansavimo, ir to dėmesio iš nacionalinės valdžios, nes dažnai girdime tą naratyvą, kad Vilnius susitvarkys. Tai labai norisi, kad ne tik Vilnius tvarkytųsi, kai turime tokį procentą moksleivių“, – kalbėjo I.Dirmaitė.
Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narės teigimu, sostinė ir pati turi savo būdų naujų mokytojų pritraukimui – pedagogams skiriamas 300 eurų „krepšelis“, nemažai naujų mokytojų juo jau ir pasinaudojo.
Dar vienas svarbus momentas, anot I.Dirmaitės – mokytojų saugumas.
„Ir čia aš ateinu į emocinio intelekto, emocinės gerovės mokykloje, saugios mokyklos idėją, kurią ir pati nešu. Ne tik moksleiviai patiria patyčias – mokytojai taip pat. Jie irgi turi būti saugūs, ir šitoje vietoje kaip tik viena iš naujų programų, kurią pati nešu – būtent stiprinti ir mokytojų atsparumą, nes sąlygos dirbti tikrai nėra lengvos“, – pažymėjo ji.
Inovatyvių tarpdisciplininių ugdymo ir edukacinių projektų kūrėja Inga Norkūnienė antrino, jog šiandien mokykla yra ne tik valstybingumo, bet ir žmonijos pamatas.
„Esame praktikai ir keliaujame po visą Lietuvą, keliaujame su „Tūkstantmečio mokyklų“ programa, su STEAM ugdymu, keliaujame su empatija, su pastebėjimu, nes matome, kad ateities profesija visgi yra žmogus.
Kad ir ką mes kalbėtume apie akademinius pasiekimus, pirmiausia mes esame bendruomenė. O jeigu kalbame apie bendruomenę, su bendruomene turime kalbėtis, o ne už ją žinoti. Tai pirmiausia mes turime matyti vienas kitą, ir pas moksleivius ateidami mes visą laiką pirmiausia kviečiame pamatyti vieni kitus kaip bendruomenę klasėje, kaip bendruomenę mieste, kad yra labai daug kontekstų – nuo lokalaus iki globalaus. (...)
Kultūra yra matyti pasaulį ir žmogų, kultūra yra bendrauti, kultūra yra suprasti vienas kitą, girdėti vienas kitą. Dažnai mokytojai tarsi užsisuka toje sistemoje, o aš visą laiką sakau – o kas yra sistema? Ir tada mes bandome dekonstruoti, kad tai yra žmonės. Ir aš tada sakau, kad žmonės dėl to ir yra šiandien XXI-ame amžiuje, kad jie keičia sistemas, kuomet jos stringa“, – kalbėjo I.Norkūnienė.
„Kai man sako, kad vienas žmogus nieko negali, aš sakau, kad vienas žmogus ir keičia pasaulį. Tas vienas žmogus įkvepia bendruomenę, bendruomenė įkvepia dar didesnę bendruomenę“, – pridūrė specialistė.
Anot I.Norkūnienės, kai išugdomos reikalingos kompetencijos, atsiranda ir akademiniai pasiekimai.
„Kai yra kompetencijos, yra dalyvavimas, yra įsitraukimas, yra motyvacija mokytis. Viskas prasideda nuo mūsų vienas kito pamatymo, vienas kito supratimo. (...)
Jeigu mes sakome, kad viskas prasideda nuo švietimo, tai ieškome, kas tame švietime veikia geriausiai“, – įsitikinusi Inovatyvių tarpdisciplininių ugdymo ir edukacinių projektų kūrėja.
Pasak jos, bene svarbiausia šio amžiaus kompetencija – gebėjimas mąstyti.
T.Bauro nuotr.
„Turime iššūkį – kūrybingumas. Kaip jį sprendžiame? Ką mes darome? Kūrybingumo kompetencija kalba, kaip mes būname neapibrėžtumo būsenoje – ar mes gebame mokytis visą gyvenimą ar būti atviri naujovėms, ar esame pasiruošę kartu susitelkti?
Mes sakome, kad mokykloje ugdome bendradarbiavimą. O kiek mes bendradarbiaujame? Kiek mes mokykloje mokome ne darbo grupėje, o darbo komandoje? Kiek mes skatiname ne konkuruoti, o pamatyti iš visų skirtingų perspektyvų vieną ir tą pačią temą? Šitos kompetencijos telpa į gebėjimą mąstyti“, – teigė I.Norkūnienė, pridūrusi, kad mokykla turėtų paruošti ateities žmogų, kuris supranta, ką daro, ir kuris yra atsakingas.
„Mūsų mokykloje, mūsų klasėje visą laiką vaikai žino, už ką jie yra atsakingi ugdymo procese, nes ne mokytojas ir ne valstybė yra atsakingi, o patys moksleiviai“, – aiškino specialistė.
O kaip ateičiai reikalingas kompetencijas suderinti su ugdymo procesu? Pasak viceministro J.Petkevičiaus, svarbu atsižvelgti į tai, kokių įgūdžių reikės ir jau reikia XXI amžiuje.
„UNESCO švietimo komisijos pirmininkas iškėlė, kad svarbios kompetencijos yra mokėjimas išbūti žmogumi – tai empatija, vienas kitų supratingumas. Mokiniai turėtų suprasti mokinius, mokytojai – vaikus. (...)
Mes kalbame apie patyčias mokyklose, tai prevencija tam yra mokėjimas kartu sugyventi be smurto. Bet svarbiausia kompetencija yra mokėjimas mokytis – kad vaikai suprastų, kur gauti informaciją, tai yra kritinis mąstymas“, – pastebėjo viceministras.
„Mokėjimas veikti – ne tik turėti žinių, bet tas žinias pritaikyti, pasitelkti kūrybiškumą ir gebėti spręsti problemas“, – pridėjo J.Petkevičius.
Parlamentaras L.Kazlavickas švietimo lauke išskyrė ir nevyriausybinių organizacijų svarbą. Anot jo, nevyriausybinis sektorius į mūsų šalies švietimo sistemą gali atnešti ir jau atneša labai daug.
„Manau, kad nevyriausybinis sektorius yra labai geras instrumentas vaikams pajausti gyvenimą, ypatingai įsitraukiant į atskirų kompetencijų ugdymą šalia esančių problemų sprendimo, šalia esančių žmonių empatiško atliepimo, ir tai yra kryptis, kuria reikėtų judėti. Labai norėtųsi, kad mokyklos būtų atviros“, – tvirtino L.Kazlavickas.
Kalbėdama apie tai, kokiose srityse, remiantis tarptautiniais tyrimais, Lietuvos moksleiviai yra stiprūs, NŠA Strategijos ir plėtros skyriaus vedėja S.Vaičekauskienė išskyrė streso įveiką. Visgi yra ir sričių, kuriose Lietuvos sėkmė vėluoja.
„Kur reikėtų pakreipti atidesnį žvilgsnį – bendradarbiavime, lyderystėje“, – aiškino NŠA atstovė.
S.Vaičekauskienė kaip itin svarbią šių dienų ir ateities kompetenciją taip pat iškėlė kritinį mąstymą.
„Turiu gebėti atsirinkti svarbiausius šaltinius, objektyvius šaltinius, patikimus šaltinius, ir nevystyti tų šaltinių informacijos, duomenų, kurie labiau meluoja, nei sako tiesą“, – pabrėžė ji.
Pasak NŠA atstovės, taip pat reikėtų išmokti „žaisti“ su duomenimis – juos interpretuoti, daryti prognozes.
„Agentūroje padarėme prognozes, kas būtų, jeigu su darbo būdais pamokoje, mokykloje šiandien nieko nedarytume, koks būtų rezultatas po penkerių metų lietuvių kalbos ir matematikos, tai buvome nustebinti ne pačia gražiausia prasme – jeigu darytume tik tai, ką šiandien darome ir tais pačiais būdais, mokinių pasiekimai tikrai silpnėtų“, – prognoze pasidalijo S.Vaičekauskienė.
T.Bauro nuotr.
Kalbėdama apie svarbiausias ateities kompetencijas sostinės tarybos narė I.Dirmaitė išskyrė vieną žodį – intelektai.
„Ir mes čia kalbame, be abejonės, apie pagrindinį intelektą, bet, ko gero, reikės atrasti tą balansą, kaip protingai išnaudoti dirbtinį intelektą ir stiprinti emocinį intelektą“, – sakė I.Dirmaitė.
ŠMSM viceministras J.Petkevičius diskusijoje akcentavo ir tai, kad negali būti laimingo ir gerai išmokyto vaiko be laimingo ir gerai dirbančio mokytojo.