Regionų švietimo atstovai atskleidė kokybės receptą: didmiesčiai čia turi kur pasitempti

Paklausta, ką regionai daro geriau nei miestai, „Stasys Museum“ vadovė Vaida Andrijauskaitė pataria žiūrėti globaliau – nors gerųjų praktikų yra daug, didžiausiu iššūkiu išlieka bendradarbiavimo stoka.

„Mes turime dvi ministerijas, kurios iš esmės nėra sujungtos, turi labai mažai bendravimo. Ir mums, kaip meno atstovams, su švietimu tai sudaro iššūkius, kurti bendrus projektus ir įgyvendinti ką nors strategiško“.

V.Andrijauskaitė džiaugėsi, jog „Stasys Museum“ ir kitų iniciatyvų atsiradimas nuspalvino Panevėžio miesto identitetą ryškiau. Anot jos, šiuo metu muziejaus prioritetas yra dirbti su mokyklomis bei mokiniais, turinčiais specialiųjų poreikių ar įvairių neurolingvistinių sutrikimų.

„Stasiui Eidrigevičiui, kurio vardas yra ant muziejaus, jaunimo, vaikų, paauglių, būsimų studentų meninės ir kultūrinės kompetencijos ir dalyvavimas mene yra vienas iš didžiausių prioritetų“, – tvirtino muziejaus vadovė. – Tai mes labai plačiai užsimoję, tik devynis mėnesius atsidarę, darbo yra ateinantiems 20 metų“.

Plungės rajono savivaldybės Švietimo skyriaus vedėjas Gintautas Rimeikis savo ruožtu antrino V.Andrijauskaitei, kad darbo patirtis sostinėje byloja – stokojama bendrystės. Pasak istorijos mokytojo, yra itin svarbu, kad institucijos tarpusavyje veiktų „kaip vienas kumštis, būtų viena didelė bendruomenė“.

Istorijos mokytojas, o nuo 2024 metų lapkričio ir naujasis Raseinių miesto vicemeras, Arnas Zmitra neslėpė kritikos didmiesčių mokykloms. Jo manymu, lyginant su regionais, švietimo valdymui pasistiebti yra kur.

„Didmiesčių vaikai turi labai daug pasirinkimų. Man atrodo, net per daug ir jie nežino, ką su tais pasirinkimais daryti“, – tvirtino mokytojas. – Raseiniuose, Skuode ar Plungėje visi kiekvieną pažįsta, žinome, ką daro bibliotekos, ką daro muziejus.

Mes be jų niekaip, jie vykdo pusę švietimo, programas padaro, ir tik tam, kad tu ateitum. (...) Vaikas tame pačiame rajone gauna kuo puikiausias kultūrinės edukacijos, kompetencijų ugdymus, tik vesk ir vesk“, – įsitikinęs mokytojas.

Svarstydamas, ko miestai galėtų pasisemti iš regionų, vicemeras pataria mažiau skubėti ir apsidairyti aplinkui.

„Čia turbūt dėl to ir esu regione“, – svarstė A.Zmitra.

Į tai reaguodamas programos „Renkuosi mokyti!“ vadovas Artur Adam Markevič pridūrė, kad „regionuose pirmiausia yra daugiau gryno oro“.

Specialisto manymu, su įdirbiu ir pastangomis, net ir savęs mokytojo pozicijoje niekada neįžvelgę gali tapti puikiais pedagogais. Vis dėlto, jis pabrėžia regionuose vešinčią problemą.

„Jie (pedagogai – red. past.) dažniausiai yra didmiesčiuose. Ir kokiu būdu pasiūlyti jiems, kad tu esi reikalingas regione ar, pavyzdžiui, miestelyje, iš kurio pats tu esi kilęs?“ – klausė programos „Renkuosi mokyti!“ vadovas.

Anot A.A.Markevič, pagrindinė motyvacija, kurią bandoma perteikti būsimiems pedagogams, yra liudijimas, jog regionai – tai pati geriausia vieta dirbti pradedančiam mokytojui.

„Dėl to, kad ten yra tikrai daugiau oro, daugiau oro jų energijai, daugiau oro jų idėjoms. (...) Didmiesčiuose viskas vyksta kažkokiame mistiniame lygmenyje. Regionas turi receptą, kad dalykus, iššūkius, idėjas mes galime kurti žmonių lygmenyje“, – įsitikinęs specialistas.

„Kai turiu progas susitikti su regiono lyderiais, visada jiems primenu tokį dalyką, kad žmonių, galinčių būti mokytojais Lietuvoje yra pakankamai daug. Bet juos reikia surasti. Ir čia būtina bendradarbiauti. Nes kartais galbūt prarandame viltį arba esame pernelyg savo sultyse“, – pridūrė A.A.Markevič.

Paprašyta pamatuoti ugdymo kokybę, „Stasys Museum“ vadovė pasidalijo Panevėžio rajone pradėto tyrimo detalėmis ir atskleidė, kaip muziejus iš tiesų gali pasitarnauti švietimui ir mokykloms, esančioms už didžiųjų miestų ribų.

„Kalbant apie regioną, prieš metus mes padarėm tyrimą. (...) Pasižiūrėjome į Panevėžio regioną, į tris mokyklas, kurios yra labiausiai nutolusios nuo šiuolaikinių, modernaus meno centrų. Tuomet išsirinkome mokyklas ir su joms metus bendradarbiavome, darydami įvairiausias dirbtuves (angl. workshops)

Visus metus vežėme vaikus į Panevėžį, į muziejų, į kitas kultūrines įstaigas. Bet šito projekto esmė buvo dalyvavimas procese. Ne, kad tu ateini į parodas, dirbtuves, bet tu tampi parodų kuratoriumi, parodų dizaineriu“, – pasakojo V.Andrijauskaitė

Pasak „Stasys Museum“ vadovės, mokiniai buvo atsakingi už dirbtuvių logistiką, komunikaciją. Ji teigia, kad metų pabaigoje pokytis buvo ryškus.

„Iš pat pradžių su mokiniais padarėme tyrimą – kaip jie kalba, kaip jie vertina, ką jie supranta apie kultūrą ir meną bendrai. Tuomet palyginome su rezultatais po metų, kaip jie save traktuoja, kokia yra jų vidinė kultūra, kaip jie šneka, rengiasi“, – tęsė specialistė.

Nors patys mokiniai tyrimo efekto galbūt ir nesuprato, Vaida įvardijo dialogą, kuris atsakė į visus klausimus. Mokytojai „Stasys Museum“ vadovei savo ruožtu papasakojo, kad su klase suorganizavus išvyką į Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatrą, mokiniai be žodžių suprato, kokių etiketo normų svarbu paisyti.

„Jie patys apsirengė kostiumus, nusilakavo batus – ko prieš metus visiškai nebūtų buvę“, – džiaugėsi V.Andrijauskaitė.

Aptardama modernaus meno skatinimą ugdyme ir jo poveikį mokiniams V.Andrijauskaitė neslėpė – lūkesčių ateičiai yra tikrai daug. Kūrybiškumo centro „Pragiedruliai“ bei „Stasys Museum“ misija Panevėžio regione yra kuo toliau atitolti nuo konservatyvaus meno. Ši misija skatina V.Andrijauskaitę ir toliau vystyti projektą bei bendradarbiauti su kitomis mokyklomis. Ji įsitikinusi, kad Panevėžys nėra regionas.

„Mes esame sostinė tarp Vilniaus ir Rygos. (...) Mes esame ta Lietuvos dalis, kuri lygiavertiškai turi ką pasiūlyti“, – apibendrino „Stasys Museum“ vadovė.

Diskusijoje „Regionai turi receptą miestams: vieną dedamąją pamiršo“ Švietimo ir sporto skyriaus vedėjas Gintautas Rimeikis sutiko, kad kokybę ugdyme apibrėžti sunku. Pasak mokytojo, kas liečia žmones, ją pamatuoti nėra lengva.

„Dabar esame pradėję jau kuris laikas kalbėti ir apie kiekvieno mokinio asmeninę ūgtį, pažangą. Bet ar visada mes tinkamai randam tuos matavimo rodiklius? Nes dažniausiai ir vėl asmeninė vaiko pažanga yra matuojama per pažymius.

Tikra kokybė, mano supratimu, yra kai vaikas, buvęs prastoje socialinėje aplinkoje, gyvenime turėjęs prastų patirčių, savu laiku buvęs policijos akiratyje (...) ir su juo dirbant, kai įsijungė ne tik mokykla, bet ir kitos institucijos, pasiekė rezultatą“, – pasakojo mokytojas.

G.Rimeikis tiki, kad švietimo sistema yra įpratusi viską matuoti nacionaliniu lygmeniu – pasiekimai, egzaminų rezultatai. Nors, anot mokytojo, iš tiesų tai gali būti skirtinga, unikali kiekvieno vaiko pažanga.

„Labai puikiai atsimenu vieną situaciją, kur moksleivis buvo įnikęs į narkotikus. Tai vaiko teisių tarnybos apsaugos (Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos – red. past.) pastangomis, mamos pastangomis pavyko tą vaiką iš liūno ištraukti. Tai čia jau yra kokybė, nes kartu dirbo ir švietimo sistema“, – tvirtino specialistas.

Mokytojas paragino nustoti kokybę vertinti ūkiškai, per fasadinę pusę tik „kiek kas išleido pinigų, kiek sutaupė“ ir pradėti veikti nestandartinėse situacijose, ieškoti kūrybinių sprendimų kaip pritraukti mokytojus ar sudaryti atitinkamas sąlygas mokiniams ugdyti.

Į tai reaguodamas mokytojas A.Zmitra pritarė, kad visi vaikai yra skirtingi ir kokybė kokybė slypi ne akademiniuose rezultatuose, o kai vaikas iš socialiai jautrios aplinkos gali atsigauti mokykloje ir jaustis lyg namuose.

Kalbėdamas apie regionų švietimo kokybę, A.Zmitra taip pat pasidalijo Jonavos gyventojos istorija.

„Jonavos mieste su viena moterimi bendravome ir ji sako – mano vaikas negali būti didelėje klasėje, ten yra kur dvidešimt keturi vaikai. Ji veža vaikus į Jonavos rajoną, kur klasėje yra 13–14 vaikų.

Tad jei didmiestyje jūs turite vaiką, kuriam nepatinka būti didelėje klasėje, jis galbūt turi sutrikimų, galima nuvažiuoti į rajoną, kur yra klasėse po 13–14 vaikų, kur yra kokybė“, – aiškino A.Zmitra.

Lietuvoje yra labai didelis mokytojų, kurių amžiaus vidurkis yra didesnis nei vidutinis, skaičius teigia A.A.Markevič. Nors pamainos ateina, yra opi vidutinio amžiaus mokytojų trūkumo problema. Programos „Renkuosi mokyti!“ vadovas nerimavo ir pabrėžė, kad tikrai turime mąstyti ne tik apie ateinantį rugsėjį, turime apsvarstyti, kaip spręsime pedagogų trūkumo iššūkį ateityje.

Kalbėdamas apie mokyklų regionuose svarbą, specialistas mano, kad būtent šios įstaigos garantuoja kokybę regionuose.

„Nuo mokyklos kokybės labai priklauso apskritai regiono augimas, regiono kultūra ir regiono potencialo atskleidimas. Mokykla turi tą amortizatoriaus arba socialinę lifto galią“, – įsitikinęs A.A.Markevič.

Diskusijos dalyvis antrino A.Zmitai pritardamas, kad reikia užtikrinti vaikų galimybę esant poreikiui mokytis regiono mokykloje. „Tai tikrai padidins visos mūsų švietimo politikos kokybę“, – pabrėžė jis.

Švietimo specialistai vieningi – pedagogų trūkumo spragą gali užpildyti kūrybinis žvilgsnis. Pasak G.Rimeikio, būta istorijų, kai verslininką pavyko įkalbinti tapti matematikos mokytoju. „Ir kas, ne pedagogas?“, – klausė G.Rimeikis.

„Mano durys visada yra atviros bet kam. Pavyzdžiui, kolega paskambino iš Akmenės, sako Plungėje gyvena kineziterapeutė, baigusi režisūrą. Klaipėdos profesinėje mokykloje dirba, moko biologijos. Reikia? Reikia“, – pasidalijo Plungės rajono savivaldybės Švietimo skyriaus vedėjas.

Antrindamas G.Rimeikiui, mokytojas A.Zmitra savo ruožtu pridūrė – dėl mokytojų vadovai kone eina kryžiaus žygius. Mokytojas neslėpė, kadangi rajonuose visi visus pažįsta, kai atsikrausto pedagogas, kaip mat suskumba klausti, ar nenorėtų įsidarbinti moykloje.

Receptas miestams, anot istorijos mokytojo, būtų paprastas. Didmiesčiai esą iš regionų galėtų pasimokyt bendradarbiavimo tarp įvairių įstaigų. Jis pabrėžė – tai yra elementari tiesa.

Diskusijoje apie regionų ir didmiesčių ugdymo perspektyvas A.A.Markevič pasidalijo savo asmeniniu sėkmės receptu miestams.

„Aš pats baigiau kaimo mokyklą. (...) Tai labiausiai ką atsimenu, tai galimybes. Buvo labai daug galimybių kurti, labai daug galimybių ieškoti, labai daug galimybių sulaukti dėmesio iš žmonių, kurie gali tau padėti, kai tau reikalinga yra pagalba“, – kalbėjo A.A.Markevič.

Slapto recepto didmiesčiams ingredientai slypi kiekvieno mūsų žmoniškume. „Svarbu parodyti vaikui ir žmogui, kad tu gali, kad tu esi svarbus ir mes esame šalia, kai tau bus reikalinga pagalba.

Žinote, kai gamini visada yra rizika. Ugdymas taip pat yra rizikinga vieta, tačiau apie ją niekada negalima pamiršti“, – apibendrino A.A.Markevič.