Šioje diskusijoje, kurios tema buvo „Mokytojo paveikslas: praeitis, dabartis ir ateitis“, pedagogo paveikslą piešė keturi jaunosios kartos mokytojai.
Vienas jų – Justinas Visickas, tikybos ir istorijos mokytojas bei komikas, pasakodamas, kaip jis nusprendė dirbti švietimo srityje ir kas labiausiai paskatino jį būti mokytoju, teigė, kad apie šią profesiją iš tiesų niekada nesvarstė.
„Dabar, kai mokiniam pasakoju, kodėl nusprendžiau būti mokytoju, nesakau, kad prasivėrė dangus ir Dievas man sako: „Tu dabar‘‘. Ne, tikrai taip nebuvo (juokiasi – red. past.). Kalbant apie mokytojus, kurie man padarė didžiausią įkvėpimą, galėčiau įvardyti savo istorijos mokytoją.
Nutapė inovatyvaus mokytojo paveikslą: prestižo kūrimas ir požiūrio apie nusistovėjusias ugdymo tradicijas keitimas
Labai ją gerbiu, nes mokytoja visuomet mokėjo valdyti žodį. Pvz., vieną kartą, kai mano bendraklasis uždavė jai klausimą, kodėl mes mokomės istorijos, ji atsakė, kad nepadarytume gėdos, jei gatvėje mus sustabdytų Juras Jankevičius (anksčiau LRT vedė kultinę laidą „Klausimėlis“ – red. past.).
Galiu drąsiai sakyti, kad įkvėpimas ir humoro jausmas išties padeda mokytojo darbe. Jeigu mes būsim „zanūdos‘‘, liaudiškai tariant, per pamokas miegosim ir mes, ir mokiniai“, – kas paskatino būti mokytoju ir savo mokytojo idialą nupasakojo J.Visickas.
Susiję straipsniai
Diskusijoje savo partimi, kodėl pasirinko eiti mokytojo profesijos keliu, pasidalijo ir buvusi viena gabiausių Lietuvos mokinių Dovilė Plūkaitė, kuri iš pradžių galvojo krimsti medicinos studijas, o tik vėliau susidomėjo logopedijos disciplina.
„Po mokyklos iš karto nestojau į pedagogikos studijas. Kai mokiausi mokykloje, pedagogikos kelias nebuvo mano prioritetų sąraše, todėl įstojau į mediciną. Ten pasimokiusi porą metų supratau, kad visgi šios studijos manęs nelabai traukia. Taip nutiko, kad vieną vakarą manęs mama paklausė, ar nenorėčiau būti logopede.
Ir nepagalvojusi atsakiau, kad tikrai „ne‘‘, be to, nesupratau, kodėl manęs mama to klausia. Juolab kad apie logopediją niekada nesu pagalvojusi ar susimąsčiusi. Tačiau po tam tikro laiko atradau tam tikras logopedijos programas, pvz.,. specialiosios pedagogikos.
Labiausiai susidomėjau tuo, kad tai yra tokia tarpdiscipliniška specialybė, apimanti tiek mediciną, tiek lietuvių kalbą, tiek psichologiją, pedagogiką.
Galima sakyti, save tuo užsiimančia pamačiau ir galiausiai priėmiau sprendimą išeiti iš medicinos ir įstoti į logopediją. Šiuo metu esu antrakursė ir išties džiaugiuosi tuo sprendimu.
Ne visuomet patirtis mokykloje įkvepia, tačiau einant per gyvenimą priimame vienokius ar kitokius sprendimus. Manau, kad ir kiti žmonės, nuėję dar didesnį gyvenimo kelią, priima spendimą save kitaip realizuoti, pvz., pasirinkdami pedagogo kelią‘‘, – savo kelionę link logopedijos pasakojo D.Plūkaitė.
Diskusijoje dalyvavęs ekonomikos ir verslumo mokytojas Mantas Vičius tapo mokytoju nestandartiniu būdu – vienas apsilankymas mokykloje ir susitikimas su jaunąja karta pakeitė jo karjeros pasirinkimą.
„Kūriau su kolegomis personalizuotą mokymosi platformą ir nusprendžiau grįžti į mokyklą bei pažiūrėti, ar joje kas nors pakito. Per vieną praktinę veiklą grįžau į mokyklą ir pamačiau, kad mokiniai tik šiek tiek pasikeitę.
Labai didelio skirtumo nepamačiau nuo tų laikų, kai aš mokiausi. Man tapo atgaiva grįžti į mokyklą ir pamatyti mokinius‘‘, – apie lūžį, kaip tapo mokytoju, pasakojo M.Vičius.
Kalbėdamas, kaip kito mokytojo vaidmuo per pastaruosius dešimtmečius, tikybos ir istorijos mokytojas J.Visickas teigė, kad atsirado daugiau laisvės.
„Vienas mano draugas, kuris nedirba švietime, nustebo, kad mokiniai į mokytoja kreipiasi vardu. Kylantys iššūkiai parodo, kad mes turime išmokti naujų dalykų. Iššūkių poreikis keičia mūsų paveikslą. Mes ateidami į mokyklą norime kurti ryšį.
Nėra nieko blogiau, kai mokytojas nori tapti draugeliu su mokiniu. Gali būti pavyzdžiu, įkvėpėju, bet tikrai ne draugeliu. Mokytojas neprarasdamas pagarbos gali lygiavertiškai bendrauti su mokiniu.
Dėl to aš labai džiaugiuosi. Teisingas santykių ieškojimas – pagrindinė ir svarbiausia inovacija‘‘, – kaip pasikeitė mokytojo ir mokinio vaidmuo, džiaugėsi J.Visickas.
Jaunosios kartos mokytoja Deimantė Jankūnaitė aptardama mokytojo vaidmenį ir kaip jis kito, teigė, kad mokytojo vaidmuo skiriasi nuo to, koks yra mokinių poreikis. O jis gali būti visoks. Vieną dieną tu gali būti mama, kitą dieną psichologė, draugė, patarėja ar ribų brėžėja. Mokytojo vaidmenų gali būti labai daug ir įvairių.
„Mokiniai bando ieškoti ryšio. Kita vertus, kaip anksčiau mokiniai ieškojo ryšio, taip ir dabar jo ieško. O kaip dar pasikeitė? Mokytojas, atėjęs į klasę, jau nėra karalius, kaip būdavo anksčiau.
Tai – žmogus, kuris veda ir jungia klasę, tačiau duoda erdvės mokytis ir dirbti. Nežinau, kaip jums atrodo, bet kai kurie žmonės ateina dirbti į švietimą su neišpildytu galios poreikiu. Reikia tiesiog atliepti mokinių poreikius, kurių jie tikisi‘‘, – kaip per pastarąjį laiką keitėsi mokytojo paveikslas, tęsė D.Jankūnaitė.
Daugelis diskusijos dalyvių sutiko, kad mokytojui svarbu būti šalia mokinio, jį palaikyti, bet nekontroliuoti. Svarbiausias pokytis, kad mokytojas turėtų visomis išgalėmis eiti su mokiniais, neprarasdamas familiarumo ribos.
Be to, labai svarbus klausimas, kodėl trūksta mokytojų, kodėl jaunimas nelabai nori dirbti mokytojais, kokios priežastys lemia, kad jauni žmonės nenori dirbti mokyklose, galbūt tai lemia maži atlyginimai, o galbūt trūksta prestižo, tokius ir kitus klausimus kėlė šios diskusijos dalyviai.
„Svarbu įkvėpti, bet, manau, kad ne visi gali būti mokytojais, nes tai sunkus darbas, reikalaujantis atsidavimo, entuziazmo ir kantrybės. Tačiau sutinku, kad tuos, kurie svarsto rinktis mokytojo kelia, be galo svarbu kaip nors įkvėpti ir pamatyti viso darbo prasmę.
Ypač apdovanojantis jausmas mokytojo darbe, kai pamatome, kad padėjome mokiniui suprasti vieną ar kitą temą‘‘, – svarstė D.Plūkaitė.
„Mano manymu, labai svarbu, kaip mes pateikiame mokytojo paveikslą. Taip, atlyginimas labai svarbus, bet mes turime mąstyti, kaip tuos žmones, kurie turi, pvz., savo verslus, prikviesti mokytojauti. Taigi čia vienas iš tų kertinių dalykų, kaip prikviesti į mokyklas specialistus ir parodyti, kad mokykla nėra tas baubas‘‘, – kas lemia, kodėl jaunas žmogus nesirenka mokytojo kelio, analizavo M.Vičius.
„Dažnai juokauju, kad mokytojui reikia apsauginio, kad prie jo neprieitų mokinys su šimtu klausimų. Man atrodo, tos smulkmenos, kurios pagerintų mūsų gyvenimą – yra vieni svarbiausių dalykų. Man atrodo, mokytojo profesija jau yra prestižinė.
Nereikia, kad kažkas tai patvirtintų. Kiekvienas mokytojas turi pats suvokti, kad jis dirba prestižinį darbą. Esminis dalykas, kodėl jaunimas neateina – tai pašaukimo klausimas. Mes patys buvom mokiniai ir patys suprantame, koks sunkus darbas dirbti mokytoju‘‘, – per juoko prizmę rimtus klausimus atsakinėjo J.Visickas.
Aptardamas, kaip skaitmeniniai įrankiai keičia mokytojo kasdienybę, M.Vičius teigė, kad pandemija labiausiai parodė, kad technologijos labai reikalingos. Tai – ir prakeiksmas, ir tuo pačiu metu atradimas.
„Technologijas turime integruoti kuo daugiau. Jei būčiau Orakulas, sakyčiau, kad dirbtinis intelektas taps kasdienybės dalyku. Ateities mokytojai turi vis daugiau naudotis technologijomis, kad galėtų atliepti kiekvieno vaiko asmeninius poreikius.
Mokytojas negali vienas sugaudyti kiekvieno vaiko poreikių ar spragų. Pasitelkiant, pvz., dirbtinį intelektą, galima būtų išsiaiškinti, ką verta pakartoti su mokiniais. Svarbu naudoti tas technologijas, kurios šiandien jau yra realybė. Kitas dalykas, apie ką jau kalbėjo kiti pašnekovai – kūrybiškumas.
Taigi turime mokyti vaikus ne tik skaitmeninio raštingumo, bet ir būdų, kaip vaikai galėtų atrasti kūrybiškumą. Technologijos tam irgi gali pagelbėti. Mes, mokytojai, turime būti sūkuryje visų inovacijų ir jausti pulsą.
Mokymasis vyksta ratu – kiek daug dalykų aš sužinau iš savo mokinių! Manau, kad turime padaryti proveržį ir parodyti, kad mokytojai – puikūs inovatoriai‘‘, – inovacijų ypatingą svarbą ir kaip mokytojas jas galėtų pasitelkti savo darbe, vardijo M.Vičius.