Naujienų portalo Lrytas organizuotame didžiausiame švietimo forume „Švietimo kodas“ pranešimą „Šiuolaikinė pamoka kaip dialogas. Mokytojo ir mokinio partnerystė“ pristačiusi pedagogė dalijosi įžvalgomis ir patirtimi, kaip pamokas organizuojant šiuolaikiškai pasiekiami puikūs ugdymo rezultatai, didėja mokinių motyvacija sužinoti ir išmokti.
Konferencijos metu A. Oškinytė pristatė, kaip gali atrodyti šiuolaikinės pamokos planavimas.
„Erudito“ licėjuje turime ilgą – valandą su puse – trunkančią pamoką. Viduryje pamokos rengiame penkių minučių pertraukėlę, tačiau ji priklauso nuo mokytojo.
Šiuolaikinė pamoka prasideda nuo įvado, kurį vadinu intriga. Dažniausiai mokiniams pristatau pamokos tikslus ir uždavinius, trumpai įvedu į pamoką – tai gali būti sąmojis, mįslė ar trumpas vaizdo įrašas.
Antras žingsnis – instruktavimas. Jis gali trukti apie 15 minučių. Kadangi dirbame ilgiau, mokiniams svarbu žinoti pamokos struktūrą, todėl papasakoju, kas bus veikiama.
Šioje dalyje mokiniams galima paaiškinti svarbiausią medžiagą, kurios patiems nepavyks įsisavinti – čia galima būti tradiciniu mokytoju, žinių perteikėju“, – kalbėjo mokytoja pridėjusi, kad instruktuodama ji vardija svarbiausius istorinius faktus, tuo tarpu matematikos mokytojai galėtų pademonstruoti keletą uždavinių.
Trečioji šiuolaikinės pamokos dalis – temos analizė ir tyrinėjimas, kurį A. Oškinytė įvardijo kaip mokinių darbą.
„Mokytojas tampa moderatoriumi, mokinius gali pakreipti į vieną ar kitą pusę, padėti atrasti kelią įgyvendinti uždavinį. Čia nueinama nuo tradicinio mokytojo vaidmens ir tampama kuruotoju.
Tyrinėjimo dalyje mokiniai gali užsiimti įvairiausia veikla – tai gali būti šaltinių nagrinėjimas, uždavinių sprendimas, diskusija ar debatai, kurių metu mokiniai taip pat gilina žinias.
Ketvirtoji pamokos dalis – įsivertinimas ir refleksija. Mokiniai patys vertina, ką išmoko, gali pasirašyti balą. Kai mokinys žino, kokį pažymį sau parašytų, reflektuoja, kodėl taip yra, atsako į klausimą, kaip reikėtų tai patobulinti“, – patirtimi, kurią sukaupė dalijosi pedagogė.
Šiuolaikiniai pamokai itin svarbi ir tinkama aplinka – vienas pavyzdžių yra „klasė be sienų“.
„Tai gali būti įvairiausios mokyklos erdvės – koridoriai, holai, valgykla, renginių erdvė, biblioteka, vidinis mokyklos kiemas. Vilniuje yra didžiulis projektas – „Vilnius yra mokykla“, kur visos miesto erdvės yra mokinių klasės.
Itin svarbi ir mokymąsi skatinanti aplinka. Tai gali būti ta pati klasė, tačiau ji turėtų būti kuriama mokinių. Ten gali būti mokinių darbai, brėžiniai, maketai, mintys, ką jie norėtų padaryti. Svarbu, kad aplinka skatintų mokinį įsitraukti, norėti tyrinėti, o tam įtakos turi jų pačių indėlis.
Dar viena šiuolaikinei pamokai tinkanti aplinka yra virtualioje erdvėje. Mokome vaikus, kurie gimė pilnai kompiuterizuotame pasaulyje – išimti virtualią pamoką reiškia išstumti juos į ne komforto zoną. Į pamoką galima įtraukti daugiau kompiuterinių programų, naudoti mokyklos svetainę, dienyną“, – dalijosi A. Oškinytė.
Šiuolaikinė pamoka gali būti ir kontekstinė – kai mokiniai žinias įgyja netradicinėje aplinkoje – savo miesto ir ne tik erdvėse.
Nors daugeliui atrodo, kad tai – ekskursija, kurioje darbą atlieka gidas, pasak pedagogės, mokytojas turėtų išsikelti pamokos tikslą, apmąstyti, ką mokiniai turėtų sužinoti ir tinkamai parinkti vietą padėsiančią įgyvendinti pamokos turinį.
„Kontekstinei pamokai nėra svarbiausia vieta – ji apie turinį. Šiai pamokai galioja visi tie patys žingsniai, kaip ir mokykloje – įtraukimas, instruktavimas, tyrinėjimas, įsivertinimas ir refleksija.
Šių pamokų švietimo sistemoje turėtų būti kuo daugiau – jų metu mokiniai daug stipriau ugdo bendrąsias kompetencijas.
Tiesa, tokia pamoka gali būti ir trumpesnė – išeiti į lauką galima ir 15 minučių. To pavyzdys – geografijos mokytojai, kurie vesdami pamoką apie orą, jį stebi gamtoje“, – metodo naudas vardijo mokytoja.
Šiuolaikinė pamoka orientuota ne į mokytoją – tai dialogas, kuomet pedagogas ir mokinys komunikuoja tarpusavyje.
„Tai dialogu grįstas mokymas – mokiniai yra drąsūs, klausia, diskutuoja, įsitraukia. Šios pamokos metu komunikacija turi būti atvira – svarbu girdėti mokinį, tai, ko nori jis.
Tokioje pamokoje yra ugdomas mąstantis, motyvuotas ir įsitraukęs mokinys, kuris ne tik įsimena faktus, bet ir supranta jų reikšmę, geba kritiškai vertinti informaciją ir savarankiškai priimti sprendimus“, – apibendrino A. Oškinytė.