Kelias efektyvaus mokymosi link
Pasitikėjimu grįstų santykių intervencijos (TBRI) praktikė Liudovika Pakalkaitė diskusiją atveria pasakodama, kad paskaita „Pažink mane“ yra skirta tam, kad „mokytojai pažintų vaiko smegenis ir kaip jos mokosi, kaip stresas daro įtaką ir koks tas ryšys yra tarp mokytojo ir mokinio“.
Anot jos, žinodami tai, mokytojai gali kurti tokią atmosferą, kurioje kiekvienas vaikas galėtų efektyviai mokytis – o tai padaryti galime kai suprantame kokią nervų sistemos būseną atspindi vaiko elgesys.
„Ateinu ryte į mokyklą ir matau savo mokinius – vieni mieguisti, kiti apatiški, kiti su šypsena, žvalūs, dar būna tokių, kurie ateina jau supykę, liūdni, nusiminę. Žiūriu į savo mokinius ir bandau į juos žiūrėdama nuspėti ką slepia jų veiksmai, ar jie pasiruošę mokytis ar turiu jiems padėti susireguliuoti“, – iššūkiais dalinasi Kietaviškių progimnazijos antrokų mokytoja Ilma Abramavičienė.
L. Pakalkaitė pabrėžia, jog emocijos, mintys, veiksmai – visa tai yra kelio ženklai, kurie gali padėti mokytojui sureguliuoti vaiką. „Vaiko smegenys galės mokytis tik, kai bus pasiruošusios, ir mokytojui nereikia būti žodinėliui visų elgesių, o reikia tiesiog sužinoti ir suprasti, kad mūsų (o taip pat ir vaikų) nervų sistema mokytis gali tik kai jaučiasi saugiai. Neuromokslas siūlo įsivaizduoti jog nervų sistema gali būti trijose būsenose, kaip skirtingose kelio juostose.
Būsena, kurioje vaikas gali mokytis
Ergoterapeutė Giedrė Sasnauskienė paaiškina, kad pirmojoje „žalioje“ būsenoje esantys vaikai ateina į klasę su entuziazmu ir nori sužinoti naujų dalykų.
„Jie dažniausiai gali ramiai išbūti. Jei žiūrėsime į tai, kaip veikia jų kūnas, tai širdis plaka ramiai, kūnas atsipalaidavęs, vaikas gali jus girdėti ir noriai bendrauja“, – kokiais bruožais pasižymi žaliojoje būsenoje esantys vaikai pasakoja specialistė.
L. Pakalkaitė tikina, kad vaikus „į žalią būseną galima labai lengvai sugrąžinti“, tereikia mokytojo supratimo.
Ji pažymi, kad artimas ryšys su mokytoju ir švelnus balso tonas, šiltas žvilgsnis padeda vaikams – nesvarbu kokioje būsenoje jie bebūtų – grįžti ir pasiruošti kažką naujo išmokti.
Svarbiausia – saugi aplinka
L. Pakalkaitė pabrėžia, kad norint padėti vaikui sugrįžti į žalią zoną, reikia kurti jam saugią aplinką.
„Mūsų nervų sistema yra prisitaiko prie aplinkos, kad paruoštų kūną tinkamai reakcijai. Ar aš aplinkoje jaučiuosi saugiai priklauso nuo to ar mano patirtys leidžia nuspėti, jog man saugu, ar mokytojo neverbalinė kalba yra pripildyta saugumo užuominų, ar mano kūnas pailsėjęs ir pamaitintas. Jeigu taip, tuomet mano smegenys veikia optimaliai ir aš galiu mąstyti, spręsti problemas, įsiminti ir bendrauti su kitais – tai įmanoma, taip vadinamoje žalioje būsenoje.
Saugios ir raminančios aplinkos svarbą išskiria ir I. Abramavičienė, kuri papasakoja, kad, kai vaikas jos klasėje pradeda rėkti ar elgtis agresyviai, ji jau žino, kad šis įkrito į raudoną nervų sistemos būseną, tai rodo ir gynybai pasiruošęs kūnas: greitėjantis kvėpavimas, suspausti kumščiai, kaistantys skruostai, tuomet kyla ir atitinkamos emocijos kaip susierzinimas, pyktis. Mokytoja supranta jog nervų sistemai reikia pagalbos sureguliuoti ir padėti vaikui išleisti susikaupusią energiją.
„Aš pažįstu tą berniuką – žinau, kas jį nuramina. Jam labai patinka LEGO konstruktorius, ritmiškai veikla, detalių spaudimas jį ramina, tai aš jam tiesiog pamokos metu duodu konstruktorių. Ir, kai jis nurimsta, mes toliau galime dirbti“, – pasakoja ji.
Visai kita būsena apima vaikus kai jaučiamės beviltiškai, apatiški, sustingę – tai vadiname mėlyna nervų sistemos būsena. Pažįstant vaiką, jį taip pat lengvai galima išvesti ir iš mėlynos būsenos, kuomet kvėpavimas sulėtėja, veidai praranda išraišką, šąla galūnės ir apima atitinkamos emocijos kaip bejėgiškumas. Anot G. Sasnauskienės, tokiu atveju – svarbu energijos lygi pakelti labai palaipsniui.
„Iš mėlynos zonos vaikų negalima per staigiai ištraukti, mes juos turime palaipsniui Vien tik atsistojimas iš vietos, jau pakeičia energijos lygį kūne, keičiasi kraujotaka ir širdies ritmas. Vanduo taip pat nervų sistemai susireguliuoti, kaip ir traškus užkandis, nes toks maistas aktyvina.
Kartais mokytojai užtenka tiesiog stovėti ir linguoti. Aš žinau, kad iš šono tai gali atrodyti juokingai, bet kaip ir kūdikį reguliuojame linguodami, taip ir vaikas matydamas linguojantį mokytoją lengviau susireguliuos. Jeigu žiūrėsime į sensorines sistemas, vizualinė sistema apdoroja daugiausiai informacijos, <...>, dėl to labai svarbu būti vaiko vizualiniame lauke, nes tas irgi kelia aktyvumą.
Bet mes turime pažinti vaiką pirmiau, kad žinotume, kas jį aktyvuoja, o kas ramina“, – pasakoja specialistė.
Mokytojų būsenos ir jų supratimas
L. Pakalkaitė pabrėžia, kad tiek vaikų, tiek mokytojų nervų sistemos veikia tokiu pačiu principu: „Mes turime tas pačias smegenis ir lygiai taip pat krentame į tas pačias būsenas.“
Anot jos, mokytojo emocinė būsena turi tiesioginę įtaką vaikams.
„Kritiškai svarbu yra tai, kad vaikai arba kitas žmogus, jūsų nervų sistemos būseną nuskaito greičiau, nei atpažįsta jūsų veidą. Tai vaikas, pastebėjęs įtemptus pečius, sugniaužtus kumščius, įtampą veide, įsitempusią nugarą, krenta į tą pačią būseną, kurioje esate jūs“, – tikina psichologė.
Įvairiausi neuromokslo tyrimai rodo jog tiek ryšys tarp mokytojo ir vaiko, tiek mokytojo požiūris ir patiriamas streso lygis tiesiogiai įtakoja vaiko būeną ir akademinius pasiekimus. L. Pakalkaitė pasidalino mokslinio tyrimo, kuriame klasėje buvo matuojamas kortizolio lygis mokytojui ir vaikams ryte ir antrą valandą dienos, rezultatais.
„Tose klasėse, kur mokytojos kortizolio lygis yra aukštas, vaikų kortizolio lygis taip pat aukštas, – pasakoja psichologė. – Aš tikiu, kad nei viena mokytoja nenori tyčia neigiamai veikti vaikų nervų sistemos. Todėl „sureguliuoti“ vaikus yra svarbu, bet dar svarbiau yra pirma pastebėti savo būseną, skirti sau kelias minutes ir padėti sau „susireguliuoti“.
Ji apibendrina, kad „elgesys yra ženklas ir mokytis jį skaityti mes tikrai galime tam, kad galėtume būti efektyvesni mokytojai.“