Kone sutartinai pritariama švietimo darbuotojų profesinių sąjungų raginimui trumpinti mokslo metus ilginant moksleivių vasaros atostogas.
Švietimo, mokslo ir sporto ministrė R.Popovienė šią idėją vertina teigiamai, nors perspėja, kad greitų pokyčių laukti nereikėtų, o tai turėtų reikšti, jog šiemet mokslo metai baigsis dabar numatytu laiku.
Profesinės sąjungos siūlo pagrindinio ir vidurinio ugdymo mokymo programas baigti bent iki birželio 10-osios, nes per aštuonerius metus net kelis kartus ilginti mokslo metai nedavė jokios naudos ir moksleivių pasiekimai nepagerėjo.
Trumpinti mokslo metus anksčiau nei pedagogų atstovai prašė Lietuvos moksleivių sąjunga.
Argumentuojama panašiai – birželį tiek mokytojai, tiek abiturientai visą dėmesį sutelkę į brandos egzaminus, pedagogams šiuo laiku gerokai padaugėja darbo, todėl dažnoje mokykloje kitų klasių moksleiviai tomis dienomis tik formaliai imituoja mokymąsi.
Mokslo metų ir atostogų trukmė kiekvienoje šalyje gerokai skiriasi, bet kitos Lietuvoje dabar aptarinėjamos mokyklų gyvenimą reguliuoti turinčios iniciatyvos jau taikosi į pasaulinę problemą – tai įvairūs ribojimai moksleiviams mokyklose naudotis mobiliaisiais telefonais.
Seimas ėmėsi svarstyti siūlomas Švietimo įstatymo pataisas, kuriomis telefonų ir planšetinių kompiuterių naudojimas ne ugdymo tikslais būtų draudžiamas, išskyrus išimtinius atvejus.
Pati idėja riboti moksleivių naudojimąsi telefonais nėra nauja.
Kai kurios mokyklos jau draudžia per pamokas naudotis asmeniniais išmaniaisiais įrenginiais, nes pastebi pernelyg didžiulę moksleivių priklausomybę nuo jų, o tai kenkia vaikų emocinei sveikatai, slopinami jų socialiniai įgūdžiai ir netgi smunka ugdymo kokybė.
Bet, pataisų autorių nuomone, vien rekomendacijų ir pačių mokyklų pastangų negana ir jau atėjo laikas priimti įstatymą.
Mobiliuosius telefonus moksleiviai galėtų atsinešti į mokyklas, bet juos turėtų laikyti specialiai tam skirtose vietose.
Nors mobiliųjų telefonų keliamos problemos visų politikų sutartinai pripažįstamos, girdėti ir draudimų priešininkų balsai. Kai kurie Seimo nariai siūlo ne prievarta, o susitarimais mažinti moksleivių priklausomybę nuo išmaniųjų įrenginių.
Naujausias „Telia“ bendrovės užsakymu atliktas tyrimas atskleidė, kad šiai priklausomybei pasiduoda visa visuomenė.
Žmonės taip įprato visur nešiotis telefoną, kad 72 proc. prisipažino pasiimantys jį net eidami į tualetą, 78 proc. tikrina žinutes pietaudami ir vakarieniaudami, 67 proc. nenustoja naršyti po socialinius tinklus ir būdami su draugais, o beveik pusė neslepia, jog juo naudojasi net vairuodami.
Parlamentarams svarstant draudimus mokyklose toks savotiškas visuotinis pamišimas dėl išmaniųjų telefonų turbūt pastūmėjo socialdemokratą A.Nedzinską pateikti pasiūlymą uždrausti jais naudotis ir Seimo salėje.
Išties daugelis žmonių nesuvokia, kad jiems išsivystė priklausomybė nuo išmaniųjų telefonų, nors nuolatinis spoksojimas į jų ekraną dar nėra oficialiai pripažintas psichikos sutrikimu, kurį reikėtų gydyti.
Tačiau, psichiatro M.Jasulaičio teigimu, išmaniosios technologijos veikia už sprendimų priėmimą, impulsų kontrolę ir gebėjimą susikaupti atsakingą priekinę smegenų žievę.
Prie telefono praleidžiamas laikas – tai rodiklis, kuriuo remiantis galima pastebėti, kad šis įprotis tampa probleminis, atsiranda priklausomybė.
Esą susirūpinti žmogui vertėtų, jei jis vos tik nubudęs pirmiausia puola tikrinti socialinių tinklų, vakare atsigulęs miegoti vis viena peržiūri įvairius telefone esančius kanalus.
Negana to, tai daro impulsyviai, nevaldomai.
Žinoma, nėra vaistų, kaip atsikratyti tokio įpročio.
Žmogus turi pats suvokti, kad jam kenkia nuolatinis žvilgčiojimas į telefoną, ir turi sąmoningai pratintis tam skirti mažiau laiko, pavyzdžiui, savaitę kitą visai nesidomėti socialiniais tinklais, žaidimais, kitais skaitmeniniais pomėgiais ir imtis fizinės veiklos.
Be abejo, siekiant atsikratyti įsisenėjusių įpročių reikia ne tik noro, bet ir stiprios valios. Tokios priklausomybės kaip alkoholizmas gydymas rodo, kad brandaus amžiaus žmogui pakeisti per daug metų susiklosčiusį gyvenimo būdą net sunkiau nei jaunimui.
Todėl jau visame demokratiniame pasaulyje stebimas susirūpinimas dėl nekontroliuojamo išmaniųjų telefonų naudojimo mokyklose turi prasmės – jaunąją kartą, kol dar nevėlu, reikia pratinti prie saikingesnio vartojimo.
Ilgainiui ši priklausomybė gali tapti tokia stipri, kad kovoti su ja bus neprasminga, kaip ir su kardu pulti vėjo malūnus.
Vis dėlto visai uždrausti mokyklose išmaniųjų telefonų ir neįmanoma, ir nenaudinga – informacinės ir komunikacinės technologijos suteikia daug svarbių privalumų ugdant mokinius, o joms vis tobulėjant šios galimybės tik didės.
Kita vertus, būtina laiku įžvelgti ir grėsmes.
Politikams tariantis su pedagogais, psichologais, išmaniųjų technologijų specialistais vertėtų kurti išmaniųjų technologijų naudojimo mokyklose taisykles ir jas tolydžio tikslinant pritaikyti prie greitai kintančio gyvenimo poreikių.