Portalo Lrytas organizuotame didžiausiame švietimo forume „Švietimo kodas“ susirinko būrys pedagogų, mokslininkų, verslininkų ir kitų specialistų, kurie dalijosi savo įžvalgomis ir idėjomis aktualiomis temomis. Pranešime „Kultūrinio ugdymo galia nuo asmeninio tobulėjimo iki pilietinės atsakomybės“ asociacijos „Kūrybinės jungtys“ vadovė ir Britų tarybos projektų bendraautorė Milda Laužikaitė analizavo, kokią reikšmę tai turi asmens gyvenime.
Jaunimo požiūris į demokratiją
Tyrinėjant jaunimo požiūrį Europoje, pilietinio dalyvavimo kontekste M. Laužikaitė pastebi didėjančią problemą.
„Jauni žmonės vis mažiau pasitiki demokratijos principais ir institucijomis, neįsitraukia į pilietinį dalyvavimą“, – pridūrė ji.
Ji priminė rudenį vykusius Seimo rinkimus, kuomet jaunimo aktyvumas buvo itin mažas. Taip pat Vokietijoje po parlamento rinkimų su nerimu buvo kalbama apie tai, kad kraštutinės dešinės partija sulaukė jaunimo palaikymo.
„Tendencijos yra rimtos ir jos yra susijusios su neužtikrintu laiku, kuriame mes gyvename, ir jaunų žmonių nusivylimu, kad sistema, kurioje mes gyvename, nepateisina jų lūkesčių“, – teigė M.Laužikaitė.
Jos manymu, tokiu būdu lengva susižavėti populistiniais naratyvais, todėl ragina tikėti demokratija. Kaip svarbų aspektą paminėjo aktyvų dalyvavimą pilietinės visuomenės kūrime.
Kultūrinis ugdymas
Pasak M.Laužikaitės, kalbėdami apie kultūrą ugdyme svarbu suprasti, kad tai nėra tik tai su kultūra susijusios veiklos. Dažnu atveju sąvoką supaprastiname ir kalbame apie kultūrinius renginius, apsilankymą muziejuje, teatre, koncerte.
„Tai yra formos, kaip ugdyme pamoka. Yra tik tam tikra forma, bet už jos esmė yra turinys“, – pridėjo ji.
Anot M.Laužikaitės, kultūrinė dimensija ugdyme yra ta dalis, kur mes kalbame apie tapatumo kūrimą, visapusišką asmenybės stiprinimą ir gebėjimą veikti didesnėje bendruomenėje.
„Prieš metus patvirtintose senose UNESCO kultūros ir ugdymo gairėse, kad mums labai svarbu nustoti atskirti, kad yra švietimo sritis, yra kultūros sritis ir panašiai. Tie dalykai jungiasi ir kad kultūrinė dimensija švietime yra ypač aktuali šių dienų visuomenei“, – teigė ekspertė.
Tai svarbu dėl to, kad visuomenėje turime daug atskirties, susipriešinimo, daug sunkumų randant, kas mus jungia.
Pilietiškumo ugdymas
M.Laužikaitė tikina, kad svarbu atskirti du aspektus. Pirmas aspektas – formalioji dalis, kuri yra labai svarbi ir pateikė gaires, ką mokykla turi daryti. Ji teigia, kad mokykla turi suprasti pilietinės ir demokratinės visuomenės veikimo principus, kaip veikia įstatymai, teisės viršenybė ir kokios yra piliečio pareigos.
„Šiandien tą galima daryti stebint, pavyzdžiui, įvykius Amerikoje ir kaip gili demokratija ir jos institucijos yra ardomos bei, kaip pilietinė visuomenė tam priešinasi“, – pavyzdį pateikė ekspertė.
Ji pridūrė, kad tai, ką iki šiol buvo galima skaityti vadovėliuose apie demokratiją, autoritarizmą, demokratijos ribas, šiandien galima stebėti gyvai.
Antras aspektas – praktinė pilietiškumo dalis, kuri liečia klausimą, kaip žmogus veikia, susiformuoja pasaulio supratimą.
„Kaip išauga žmogus, kuris supranta, kad yra bendrasis viešasis interesas, dėl kurio taip pat verta kovoti ir dirbti“, – klausimą kėlė ji.
Taip atsiranda pilietiškumo kultūrinė dimensija, kuomet kalbame apie gebėjimą kurti pasakojimą apie save, kurti savo tapatybę, rasti saviraiškos būdų.
„Kultūrinė pilietiškumo dimensija yra apie gyvenimą, apie savęs suvokimą, kaip kūrėjo, kaip žmogaus, kuris turi atpažinti savo galias, ką aš galiu daryti, kaip galiu prisidėti prie visuomenės augimo“, – teigė M.Laužikaitė.
M.Laužikaitė pateikė ir tyrimų rezultatų, kuriuose tiriamas gyventojų dalyvavimas Lietuvos kultūroje. Kūrybingumo tyrinėtojas James Catterall tyrinėjo vaikus nuo 8 klasės iki 26-erių metų amžiaus. Ieškojo atsakymų, kaip vaikų gyvenimą lemia buvimas menais turtingoje aplinkoje. Rezultatai parodė, kad vaikai, intensyviai mokinantis menų lengviau įstoja į norimus universitetus ir gauna su šiuolaikiškomis kūrybinėmis industrijomis susijusius darbus.
Įdomus aspektas yra tai, kad prireikė ilgo laiko, kad pasirodytų, ką lėmė menų mokymasis vaikystėje. Tai pasirodė tik nuo 26-erių metų. Vienas iš būdų save realizuoti įvardintas kaip savanorystė.
„Savanoriavimas jaunimo organizacijose, bendruomenių veiklose ir kas yra labai svarbu, kad ypatingai didelis poveikis matomas tiems žmonėms, kurie atėjo iš žemesnio socialinio sluoksnio“, – pridūrė M.Laužikaitė.
Tai įvardinta, kaip ryškus statistinis skirtumas.
„Kultūrinės jungtys“ veikla
Su didele bendruomene dirbanti M.Laužikaitė tikina, kad „Kūrybinės jungtys“ yra kurianti gilius mokymosi procesus, išjudinanti ir įkvepianti pokyčiams kultūros ir švietimo organizacijas. Viena iš programų – tyrinėjimo menas, o tai organizacija daro jau 10 metų.
„Atnešame kūrybinius procesus į patį ugdymą, skatiname mokytis, kaip tas kompetencijas ugdyti per įvairius dalykus, kaip mokytis už mokyklos ribų“, – pridūrė ji.
Esminį dalyką ekspertė įvardijo kultūrinę mokymosi dimensiją, kad tai procesas, kuris padeda žmonėms pamatyti daug plačiau vieni kitų galimybes.
„Mokytis susigyventi su tuo, kad esame skirtingi ir mokytis su tais skirtumais būti ir veikti kartu“, – darbo užkulisiais dalijosi M.Laužikaitė.
Mokymasis per kūrybos procesą
M.Laužikaitė aiškina, kad kuriantys praktikai nėra menininkai, tai yra žmonės, kurie kuria meną, mokslą ar kultūrinius procesus. Jie taip vadinami todėl, kad atėję bendradarbiauti į mokyklas atneša ne tik savo techninius įgūdžius, bet pasidalina savo kūrybinio mąstymo principais, požiūriu į žmogų, savo gebėjimą kurti ryšį su kitais.
„Jis atneša kūrybinę perspektyvą į patį ugdymo procesą“, – teigė ji.
M.Laužikaitė ragina suprasti, kad mokyklose kalbame daugiau apie rezultatus ir tam tikrus standartus nei apie žmogų ir jo tobulėjimą. Dalindamasi patirtimi ji pastebi, kad kūrėjo buvimas susitikime su mokiniais ir pedagogais padeda įveikti balansą, atneša visapušiskumo į ugdymo procesą. Kalbėdama apie mokymąsi per kūrybos procesus ekspertė grįžo prie pilietiškumo.
„Man pilietiškumas pirmiausia yra kūrybinė laikysena, supratimas, kad aš turiu galių kurti ir mes niekaip kitaip negalime mokytis kurti, negu kurdami“, – teigė ji.
Pasak M.Laužikaitės, darbas su kūrėjais atneša laike ištęstus tikrus kūrybos procesus, kuriuose yra sukuriami nauji dalykai.
„Tai yra ta patirtis, galimybė išbandyti įvairius vaidmenis, atsiskleisti įvairiems gabumams, kurie nebūtinai atsiskleidžia akademinio mokymosi procese“, – pridūrė ji.
Šis procesas suteikia galimybę suvokti, kas esi, kur tavo stiprybės ir įvairių medijų pagalba papasakoti savo istoriją.
„Mokymasis per kūrybos procesą yra svarbi patirtis, kad aš kartu su kitais galiu sukurti kažką, ko nebuvo“, – pridūrė M.Laužikaitė.
Ji pasidalijo ir prancūzų atsiliepimais apie Lietuvos menininkus.
„Vienas iš atsiliepimų buvo, kad Lietuvos jaunieji teatro menininkai įspūdingai permąsto praeitį, drąsiai imasi temų ir iš to jauno žmogaus perspektyvų kuria naujus naratyvus, kaip suprasti traumatišką praeitį, kurią mes visi turėjome“, – pasidalijo ji.
Todėl M.Laužikaitė pabrėžia, kad kultūrinės dimensijos niekada negalima primesti ir reikia remtis vaikų kultūriniu kontekstu ir jų sprendimų priėmimu.
„Norisi kviesti suprasti, kad kultūrinis ugdymas yra daugiasluoksnis sistemiškumo, ilgalaikiškumo reikalaujantis procesas, į kurį labai svarbu įtraukti ir pačius mokinius, su jų atsinešamais kultūriniais kontekstais“, – linkėjimą siuntė M.Laužikaitė.