Originalus tekstas ar sukurtas dirbtinio intelekto (DI)? Atskirti tai įmanoma, bet ne visada.
Net dėstytojai vertindami studentų atliktus darbus nesuabejotų autoryste ir įvertintų DI atliktą užduotį aukštais balais, jeigu tiktai formuojant ją nebūtų įterpta specifinių, tik žmogui įveikiamų klausimų.
Informacinės technologijos teikia didžiulę naudą, bet jos turi ir neigiamą pusę – žmonių raštingumas mažėja. O kuo tai gresia – pokalbis su Europos humanitarinio universiteto (EHU) rektoriumi, istoriku ir edukologu dr. Viliumi Šadausku.
– Užduotis, kūrybinius darbus vis dažniau linkstama patikėti DI. Kokį poveikį tai daro vidurinio mokslo, studijų ir raštingumui kokybei?
– Šių metų pradžioje paskelbti Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) tyrimo „Suaugusiųjų raštingumo ir skaičiavimo gebėjimai daugumoje EBPO šalių blogėja arba išlieka stagnacijoje“ duomenys.
Juo siekta įvertinti ir jaunimo, ir vyresnės kartos raštingumo lygį, taip pat ir apsiskaitymą, nes pastarasis daro įtaką tam, kaip žmogus geba išreikšti mintis.
Buvo vertinamas ir matematinis raštingumas. Pastarasis Lietuvoje yra ypač opi problema, nes trūksta fundamentinių mokslų – fizikos, chemijos, matematikos mokytojų, universitetams – aukštosios matematikos specialistų.
Tyrimas patvirtino ir mūsų įžvalgas – pusamžių žmonių, pavyzdžiui, vyresnių nei 40 metų vyrų, raštingumas provincijoje yra gana žemas. Tam neigiamą įtaką kaimo žmonėms daro prastas švietimo įstaigų ir informacijos prieinamumas.
Kita raštingumui neigiamą įtaką daranti priežastis – informacinės technologijos (IT), kurios suteikia galimybę tą patį rezultatą pasiekti lengvesniu būdu. Studentai irgi tam neatsispiria ir užduotims įveikti pasitelkia IT.
Šią tendenciją regime ir savo universiteto socialinėse, humanitarinėse studijų programose, informatikos programoje – taip pat. Studentai linkę mažiau laiko skirti sprendimų paieškai ir noriau pasinaudoja technologijomis.
– Blogai ar gerai, kad technologijos padeda greitai pasiekti tikslą?
– Esu pragmatikas. Daugelyje mūsų žmogiškosios veiklos sričių pragmatizmas egzistuoja kaip filosofijos kryptis – dažniausiai atliekame tam tikrus veiksmus siekdami konkrečios naudos, taigi šiuo atveju technologijos tam padeda.
Bet taip pat esu ir humanitaras. Neabejoju tuo, kad mūsų kritinis mąstymas – gebėjimas priimti sprendimus – silpnėja tuo greičiau, kuo dažniau renkamės automatizuotus sprendimus, o ne patys jų ieškome.
Žmogaus smegenys yra „raumuo“, kurį reikia treniruoti. Tam yra skirtas ugdymo procesas. Jo tikslas – ne tik suteikti tam tikrų žinių, bet ir treniruoti – formuoti mąstymo struktūras.
Vidurinis išsilavinimas, gimnazija, bakalauro ir magistro studijos, doktorantūra. Ne be reikalo yra numatyta konkreti visų šių studijų pakopų trukmė, nes, pereinant prie vis sudėtingesnių užduočių, mąstymo struktūros pamažu tobulėja.
Pavyzdžiui, kasmet matematikos egzaminas atsiduria dėmesio centre, nes nemažai abiturientų jį prastai išlaiko. Tai irgi yra žemo raštingumo indikacija – liudijimas, kad jauni žmonės neįgijo loginio mąstymo arba jis yra nepakankamas.
Veiksmai, atliekami sprendžiant matematikos užduotis, kaip ir skaitoma knyga, ugdo asmenybę, gebėjimą veikti, suvokti reiškinius, logiškai mąstyti.
Visa tai ir konkretaus žmogaus, ir visuomenės raidai daro didžiulį poveikį.
Atliekant tyrimus buvo įrodyta, kad žmonės, įgiję humanitarinį – istorijos, literatūros, filosofijos, teologijos išsilavinimą, bet dirbantys visai kitose srityse, priima kokybiškai geresnius, efektyvesnius sprendimus nei tokio išsilavinimo neturintys žmonės.
– Sovietmečiu vidurinės mokyklos baigimo atestatuose buvo įrašoma, kokį sustiprintą dalyką mokėsi mokinys. Esą jei tai buvo matematika, jis geba logiškai mąstyti, nors galbūt yra puikus literatas. Nejaugi tai svarbu?
– Knygų skaitymas ir matematikos užduočių sprendimas treniruoja mąstymo struktūrą. Priimdami sprendimus mes remiamės praeityje gautomis žiniomis – mūsų smegenys yra tam tikras informacijos bankas.
Pavyzdžiui, „Auksiniame prote“, „Kas ir kodėl?“ ir kitose televizijos laidose dalyvaujantys žmonės atsakymus į klausimus pateikia naudodamiesi sukaupta informacija. Viktorina „Auksinis protas“ apskritai parengta pedagogiškai, nes pirmiausia formuluojamos užduotys, kurioms atlikti reikia konkrečių žinių, o vėliau pereinama prie loginių klausimų.
Tokiais atvejais, kai, tarkim, 9–10 klasių moksleiviai į iškilusius klausimus atsakymų ieško pasitelkę „Google“ paieškos sistemą arba dirbtinį intelektą „ChatGPT“, jie nenueina natūralaus paieškos kelio, taigi informacija nekaupiama ir nesaugoma smegenyse.
Ji nesaugoma ir tais atvejais, kai knygos skaitomos greituoju būdu, neįsigilinant, nepermąstant jų turinio. Tokiais atvejais smegenyse nesiformuoja neuronų jungtys, taigi netobulėja ir mąstymo struktūra.
– Ar yra svarbu, kas skaitoma, – grožinė literatūra, detektyvai, mokslinė ar psichologinė literatūra?
– Kiekvienas žanras turi savo paskirtį, pavyzdžiui, grožinė literatūra lavina vaizduotę, nes tekstas duoda impulsą vaizdiniams sąmonėje formuotis.
Mokslinė literatūra – tai faktų ir loginių sąsajų pasakojimas, kuris padeda suvokti tam tikrus reiškinius.
Mažo raštingumo problema tiesiogiai yra susijusi ir su tuo, kad mažai mokinių ir studentų skaito knygas. Informacija, kurią jie susirenka, yra fragmentiška, paviršutiniška, gauta iš elektroninės erdvės. Jų mąstymo struktūrų pokytis nėra toks efektyvus, koks galėtų būti.
Štai todėl jų sukuriamas produktas yra skurdus, o parašytas tekstas – banalus.
– Kaip EHU skatina savo studentus mąstyti, savarankiškai atlikti užduotis ir nesinaudoti lengvai pasiekiama DI pagalba?
– Tuomet, kai išaugo DI populiarumas, pradėjome keisti studijų pobūdį – padidinome praktinių baigiamųjų darbų skaičių, užuot davę studentams tipinių teorinių referatų temas.
Taip jau yra, kad, tinkamai suformavus užduotį DI, jis gali parašyti esė, rašinį ar referatą remdamasis tokia pačia informacijos baze, kokią anksčiau mokiniai ar studentai sukaupdavo skaitydami knygas.
Tas DI atliktas darbas gali būti įvertintas aukštais balais, nes dėstytojui gana sudėtinga atskirti, kas yra tikrasis jo autorius.
Kad taip nenutiktų, į užduotį turi būti įdėtas žmogiškasis veiksnys, kurio DI negali įveikti. Tai – studento sąveika su socialine realybe: atlikdamas užduotį jis pateikia savo paties konkrečią patirtį.
Studijų programose svarbią vietą skiriame ir vadinamajam eksperimentiniam ugdymui.
Pirmaisiais ir antraisiais humanitarinių bei socialinių programų studijų metais dėstomas įvadas į humanitarinius bei socialinius mokslus.
Jis skirstomas į kursus „Kalba ir mąstymas“, „Įvadas į Europos intelektinę tradiciją“ ir kitas disciplinas, kurias studijuojant tenka perskaityti vokiečių filosofų Martino Heideggerio, Friedricho Nietzsche’s ir kitų autorių kūrinius. Vis labiau tobuliname šį eksperimentinio ugdymo bloką, kuris veikia kaip realių visuomenės problemų simuliatorius ir skatina jas spręsti, ieškoti naujų būdų joms įveikti.
Studijos EHU tuo ir yra unikalios, kad mūsų studentai aktyviai dalyvauja ugdymo procese, o ne tik rašo referatus ar kursinius darbus.
– O kaip pokyčiai palietė IT studijų programas? Šios specialybės studentai juk ypač gerai geba pasinaudoti technologijomis?
– Tai taip pat susiję su užduočių parengimu. Jos turi turėti ne tik techninį IT elementą, bet ir kūrybinį. Esame nustatę tam tikrus reikalavimus, kurie sukuria prielaidas studentui susipažinti su konkrečia literatūra, meno darbais, autoriais.
Visose mūsų studijų programose yra teorinis ir praktinis dėmenys. Kultūros paveldo ar Europos paveldo ir kūrybinio turizmo programose informaciją studentai – tyrėjai fiziškai pasiekti gali tik archyvuose, nes jos nėra skaitmeninėje erdvėje.
– Neįmanoma užkirsti kelio naudotis technologijomis. Kas jus verčia tikėti tuo, kad knygos ir kiti spausdinti leidiniai atgaus populiarumą?
– Esame virsmo etape. Manau, kad taip nutinka su visais fenomenais, – jie išsikvepia. Visi socialiniai reiškiniai dažniausiai grįžta į pradžią, bet šiek tiek į kitą, aukštesnį, lygį. Manau, kad persisotinimas technologijomis įvyks ir grįšime prie natūralių dalykų – vėl imsime gausiau skaityti geras knygas ir kitus spausdinamus leidinius.
Technologijos daro žmogų pažeidžiamą. Juk ir senovės rankraščiai iki šiol egzistuoja, o ta informacija, kurią prieš dešimtmetį susidėjome į CD, dabar realiai net nepasiekiama.
Pavyzdžiui, mano studijų laikais (studijavau istoriją tuomečiame Lietuvos edukologijos universitete) buvo kilusi utopinė idėja leisti per egzaminą naudotis visais informacijos šaltiniais. Studentams nebereikėjo visko išmokti ruošiantis egzaminui, nes buvo galima jo metu naudotis knygomis – gebėti jose rasti atsakymus.
Buvau šios pakraipos kritikas. Surasti informaciją – viena, o ją įsiminti – kas kita. Juk pati savaime informacija neskatina mąstymo struktūrų vystymosi.
Galiu paliudyti iš savo patirties, kaip tas pokytis įvyksta.
Pirmame kurse bandžiau skaityti prancūzų antropologo Claude’o Levi-Strausso knygą „Laukinis mąstymas“. Jis tyrinėjo įvairias gentis, jų simbolistinį mąstymą, religiją, fetišizmą ir kitus mūsų visuomenei nebūdingus dalykus.
Tuo metu man ši knyga buvo labai sudėtinga. Bet kai ją vėl į rankas paėmiau ketvirtame kurse, kuo puikiausiai supratau, kas joje rašoma, nes per ketverius metus pasikeitė mąstymo struktūrų kokybė ir toks pat tekstas atrodė visai kitaip.
– Ar žemas raštingumo lygis nekelia grėsmės pačiai visuomenei? Galbūt tokiais žmonėmis lengviau manipuliuoti ir politikai tuo naudojasi?
– Tai turi daug neigiamų pasekmių. Jeigu žmogus negeba skaityti teksto ir jo visiškai suprasti, jis negali atskirti teisingos informacijos nuo klaidinančios.
Kad žmogus suvoktų, ar tekstas atspindi tiesą – socialinę realybę, jis turi turėti sukaupęs informacinių duomenų bazę. Pavyzdžiui, skaitydamas istorinį dokumentą, kuris susijęs su destruktyviomis politinėmis pažiūromis, žinių bagažo neturintis žmogus negali pasakyti, kad tai blogis.
Taip pat jis negali įvertinti pozityvaus teksto, nes negali kritiškai įvertinti procesų priežastinių ir pasekminių ryšių. Tokiais žmonėmis nesunku manipuliuoti.
Kita vertus, ir pats technologijų progresas pasiekia anaiptol ne visus žmones. Minėtas raštingumo tyrimas taip pat paliudijo, kad technologijos yra mažiau aktualios kaime gyvenantiems žmonėms. Išskiriama būtent pusamžių vyrų grupė, vadinasi, šioje visuomenės dalyje technologijų progreso yra daug mažiau.
Žemą raštingumą turintys žmonės kuria ir mažesnės pridėtinės vertės produktus. Jie prasčiau valdo vadybos procesus, o jų meno ar kultūros darbai yra labai riboti, banalūs, tad ir visuomenės progresas tampa sąlyginis.
Taip jau yra, kad žmonės lavėja įveikdami iššūkius ugdymo, sporto, kūrybos srityse. Jeigu iššūkių nėra, nėra ir prielaidų progresui, todėl vyksta atvirkštinis procesas – laipsniškas regresas.
Savo ruožtu technologijos sukelia ir emocinių problemų – didina jaunosios kartos emocinį jautrumą, psichologinį pažeidžiamumą, ypač tai išryškėja tada, kai prasideda darbo santykiai.
Blogai, jeigu jaunas žmogus neįstengia valdyti streso, tačiau šis gebėjimas gali būti išugdomas palaipsniui, sprendžiant įvairias užduotis ir įveikiant problemas. Mūsų universitete studijų procesas taip ir yra sukurtas, kad parengtų žmogų dalyvauti gyvenime visavertiškai.