Diskusijose apie Lietuvos švietimo sistemą neretai girdime, kad šioje srityje vertėtų lygiuotis į Skandinavijos valstybes, tad kokių pamokų iš Švedijos šiandien galėtų pasisemti mūsų švietimo bendruomenė?
Šios šalies švietimo sistemos subtilybes iš arti pamatęs pedagogas portalui Lrytas papasakojo, kokiomis nuotaikomis gyvena Švedijos mokytojai ir kiek jie uždirba, kuo švedų ugdymo procesas skiriasi nuo mūsų bei kas jį patį kelionėje nemenkai nustebino.
Noras – leisti viską patirti patiems
Galimybę apsilankyti Stokholmo ir kelių kitų Švedijos miestų mokyklose pagal „Tūkstantmečio mokyklų“ programą M.Karanauskas turėjo kartu su Marijampolės savivaldybės mokyklų vadovais – kartu nuvyko ir į privačias, ir į valstybines švietimo įstaigas.
„Lankėmės ir STEAM centre, kuris galbūt šiek tiek primena mūsų Kaune esančią Mokslo salą – tik čia yra pateikta daug informacijos, o Švedijoje yra taip, kad tos informacijos pateikiama mažiau, bet mokinys pats gali patirti daugiau – kažką paliesti, pasukti, įpilti, per mikroskopą tyrinėti. Tai yra daugiau tokių patyriminių priemonių“, – aiškino mokytojas.
Paklaustas, kuo skiriasi valstybinės Švedijos mokyklos nuo privačių, M.Karanauskas labiausiai išskyrė finansinį aspektą.
„Labai didelis skirtumas yra tas, kad privačiose mokyklose besimokančių vaikų tėvai moka žymiai mažesnį mokestį. Jis yra simbolinis – gal 100 ar 200 eurų. Švedijoje čia yra turbūt maža suma. Lietuvoje kaina tikrai didesnė“, – pastebėjo pedagogas.
Kalbėdamas apie mokyklų kasdienybę M.Karanauskas atkreipė dėmesį ir į tai, kad visiems vaikams Švedijoje maitinimas mokyklose yra nemokamas.
„Yra visuotinė lygybė. Po truputį Lietuva irgi eina link to, bet kol kas – tik pradinėse klasėse. O štai pačioje valgykloje visi vaikšto basomis. Keli mokyklų vadovai paklausė, ar tikrai ir mes taip turime daryti, bet vėliau pamatė, kad tikrai – ir suaugusieji, ir vaikai vaikšto basomis, su kojinėmis“, – pasakojo geografijos mokytojas.
Lankydamasis įvairiose Švedijos mokyklose M.Karanauskas spėjo pamatyti ir šalia ugdymo įstaigos įrengtą žirgyną, ir oranžeriją, bet tokie dalykai čia – gana natūralūs, sakė jis.
„Pastebėjome, kad mokiniams yra suteikiama pakankamai daug laisvės. Ir yra laukiama tiek, kiek reikės, kol mokinys pats kažką išmoks. Tas pats žirgyno pavyzdys – ten patys vaikai prižiūri žirgus, juos prausia, uždeda balną, valo kanopas. Ir nebuvo taip, kad jie ten dirba ir tiesiog norėjo mums parodyti – pas juos tai yra visiškai natūralus dalykas, jie tuos žirgus augina.
Toje pačioje mokykloje yra vienas mokytojas, kuris turi didžiulę oranžeriją – joje augina bananus ir kitus egzotinius vaisius. Ten irgi yra reikalinga vaikų pagalba ir vaikai ten įsitraukia. Tas mokytojas – labai entuziastingas. Žinoma, tokių mokytojų yra ir Lietuvoje, bet kad kažkas turėtų savo oranžeriją, dar to nėra tekę girdėti“, – šyptelėjo pedagogas.
Galimybė daug dalykų išmokti patiems išties plačiai suteikiama visose srityse, pabrėžė M.Karanauskas.
„Jeigu lietuviai parodo, kaip reikia kažką padaryti mokykloje, tai Švedijoje galbūt visa tai ir užtrunka ilgiau, tačiau leidžiama, kad vaikas padarytų pats, nesvarbu, ar iš trečio, penkto ar aštunto karto – bet jis padarys pats.
Lietuvoje dažniausiai yra padedama ir galbūt viskas įvyksta greičiau, tai gal ir galima diskutuoti, kas yra geriau, bet ten vaikams tikrai suteikiama daug laisvės, jaučiasi ir atsipalaidavimas“, – aiškino geografijos mokytojas.
Kiek uždirba Švedijos mokytojai?
Įdomi situacija Švedijoje ir su pačiais mokytojais. Nors Lietuvoje prakalbus apie mokytojo profesijos prestižą neretai galima sulaukti tik liūdnos šypsenos, o Lietuvai raginama atsigręžti į Skandinavijos šalių pavyzdžius, pasirodo, kad mokytojų situacija neblizga ir Švedijoje. Tiesa, kuo pasidžiaugti jiems tikrai yra.
„Mūsų paklausė, ar Lietuvoje yra prestižas būti mokytoju – mes tik susižvalgėme, tuomet paklausėme, kaip yra pas juos, ir atsakė, kad pas juos – ne. Tai panašu, kad yra tas pats iššūkis – ar tu būsi Švedijoje, ar Lietuvoje, yra tas prestižo trūkumas.
Esminis skirtumas tarp mokytojų darbo turbūt yra tas, kad didžioji dalis Švedijos mokytojų priklauso profsąjungoms. Tai yra ilgametė tradicija, kuri visai Švedijos mokytojų bendruomenei yra labai naudinga.
Nesu tikras, ar yra viena profsąjunga, ar kelios, kaip Lietuvoje, bet ten profsąjunga išties daug išsireikalauja. Buvo paminėtas vienas pavyzdys, kad visi Švedijos mokytojai turi savo stovimą darbo vietą prie stalo. Gal tai kai kam gali atrodyti ir perteklinis dalykas, bet sąlygos ten yra geros“, – pasakojo M.Karanauskas.
Beje, perdegimas Švedijoje yra laikomas oficialia liga, todėl pervargę ir išsekę mokytojai čia gali jaustis saugiau.
„Kartais taip nutinka, kad mokytojas perdega, ir tada jis turi pilną teisę išeiti metams į tokias gydymosi atostogas. Jam tuo metu yra dalinai mokamas atlyginimas ir vėliau jis sugrįžta.
Tuomet mokytojas galbūt jaučiasi ir šiek tiek saugiau, nes žino, kad jeigu taip nutiks ir jis pervargs, perdegs, jis galės pailsėti, o ne dirbti bet kokia kaina, kol vos ne greitoji atvažiuos“, – teigė M.Karanauskas.
Tiesa, Švedija, kaip ir Lietuva, susiduria su mokytojų trūkumu, atlyginimai taip pat nėra ta vieta, kuria pedagogai būtų labai patenkinti, pastebėjo jis.
„Mokytojas, kuris dirba pilnu krūviu, uždirba apie 2400 eurų. Su Švedijos kainomis yra pakankamai mažai“, – pridūrė M.Karanauskas.
Vaikštinėdamas po šios šalies mokyklas jis pastebėjo ir tokių erdvių, kokias Lietuvoje būtų galima nebent susapnuoti.
„Visose mokyklose yra kavos aparatai, tu gali tą kavą nemokamai gerti. Jiems tai atrodo tas pats, lyg tu įsipiltum stiklinę vandens. Vienoje mokykloje pamatėme, jog netoli tualeto yra kažkoks poilsio kambarys, dar vienas duris atidarėme, o ten – pirtis.
Jeigu Lietuvoje mes įsirengtume pirtį, greičiausiai tai būtų skandalinga – sakytų, kad mokytojai išpuikę ir nori SPA pramogų. O pas juos yra tokia kultūra – jie yra šiauriečiai ir po darbų gal kartais į tą pirtį ir nueina“, – įspūdžiais dalijosi M.Karanauskas.
Ko gali pasimokyti Lietuva?
Panašūs iššūkiai kaip mūsų šalyje Švedijoje matomi ir kalbant apie mokinius – netrūksta ir žalingų įpročių, ir kitų negerovių.
„Kalbėjome apie telefonų problemą, tai Švedijoje yra lygiai tas pats. Pastebima ir rimtesnių žalingų įpročių, tai negalima sakyti, kad ten nėra jokių problemų. Ten irgi naudojasi internetu per pamokas, ir „ChatGPT“ naudoja, irgi bandoma riboti tą telefonų naudojimą, bet problemos tos pačios – pakankamai sunkiai pavyksta tai padaryti“, – svarstė geografijos mokytojas.
Paklaustas, kokių visgi pamokų Lietuvos švietimo sistema galėtų pasimokyti iš Švedijos, M.Karanauskas išskyrė kelias pagrindines sritis. Viena jų – neskubėti ir mokymuisi tiesiog suteikti daugiau laiko.
„Tai nereiškia, kad mes dabar turėtume prailginti mokslo metus – tai reiškia, kad mes vieną dalyką turėtume mokyti ilgiau ir suteikti vaikui galimybę išmokti pačiam. Kartais ir pats pastebiu per savo pamokas – yra programa, baisu jos nespėti išeiti, nes gali būti, kad tam tikri dalykai bus egzamine, ir panašiai“, – aiškino pedagogas.
Kitas aspektas – jaučiama, kad švedų moksleiviai nėra tapę „egzaminų įkaitais“, kaip kartais gali atrodyti pas mus.
„Lietuvoje ir šiaip yra visokių iššūkių ir nesklandumų su egzaminais – dar žiūri, kad ir programa atitiktų, jos keičiasi. O jie į egzaminą žiūri kaip į žinių patikrinimą“, – kalbėjo M.Karanauskas.
Dar viena svarbi pamoka, pasak mokytojo – savarankiškumo ugdymas. Švedijoje jis esą ugdomas labai stipriai.
„Nemažai 15–16 metų sulaukusių mokinių išvažiuoja į kitas mokyklas, gyvena bendrabučiuose, turi galimybę gauti ir stipendiją. Ir kai jie jau pabaigia 12 klasių, turi kur kas daugiau savarankiškumo.
Tuo metu Lietuvoje, jei moksleivis iki 12 klasės gyvena kartu su tėvais ir po to išvyksta studijuoti, dažnu atveju tas savarankiškumas dar nebūna taip stipriai susiformavęs, o kartais yra tikimybė nueiti ir klystkeliais“, – svarstė M.Karanauskas.
Ko pasimokyti iš Švedijos turėtų ir Lietuvos profesinės mokyklos. Pasirodo, kad Švedijoje mokytis tokioje įstaigoje yra tikras prestižas.
„Jos čia yra labai aukšto lygio. Ten mokomasi amato ir tą švedai labai vertina. Nėra taip, kad jie siektų bet kokia kaina turėti aukštąjį universitetinį išsilavinimą. Jie į tai žiūri gana sveikai ir nekelia pačių aukščiausių tikslų“, – pastebėjo mokytojas.