Visgi pastaruoju metu ta šviesa šalies ugdymo įstaigose – šiek tiek prigesusi. Darbo skelbimai mirga nuo pasiūlymų pedagogams, tačiau mokyklose jų vis dar labai stinga.
Visą vasarą buvo diskutuojama ir apie Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos (ŠMSM) sprendimą prie beveik visų brandos egzaminų pridėti po 10 papildomų taškų, nes kitaip nemažos dalies jaunuolių rezultatai tiesiog būtų atsidūrę dugne.
Šią situaciją iš arti labai atidžiai stebi ir Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos (VVDG) vadovas Rytis Komičius. Interviu portalui Lrytas pedagogas kalbėjo atvirai – problemų yra, ir jas reikia pripažinti.
Ateinančiais mokslo metais – kardinalūs pokyčiai: palies ir egzaminus, ir mobiliųjų telefonų naudojimą
Jaunuoliai, pasak direktoriaus, mato, su kokiais krūviais šiandien susiduria mokytojai, įvairių problemų visuma kai kuriuos galiausiai ir atbaido nuo šios profesijos pasirinkimo.
O tie, kuriuos visgi pavyksta „užkabinti“, mokytojo darbą vėliau gali palikti paprasčiausiai dėl to, kad nesulaukia paramos bei moralinio palaikymo.
Kalbėdamas ir apie šių metų brandos egzaminų aktualijas bei ministerijos „dovaną“ abiturientams R.Komičius pabrėžė, kad dabar ypač svarbu stiprinti ir egzaminų vertinimą, ir jų ruošimą.
„Nes iš esmės tokiu žingsniu ministerija tiesiog pripažino, kad mes negebame, kaip švietimo sistema, ypač matematikos klausimais, susitvarkyti“, – kalbėjo VVDG vadovas.
Susiję straipsniai
R.Komičių, kaip ir visą Lietuvą, stipriai sukrėtė ir rugpjūtį įvykusi tragedija, kai vienos gimnazijos mokinys žiauriai nužudė savo bendramokslį. Rūpestį mokinių psichine sveikata ir gerą mokyklos mikroklimatą jis drąsiai deda į savo prioritetų sąrašo viršų.
„Labai gaila, kad po jos švietimą vedantys žmonės nestojo, nekalbėjo viešai. Manau, tai irgi parodo mūsų sistemos spragas ir komunikaciniame lygmenyje, nes sukrėsta buvo visa šalis“, – kalbėjo VVDG direktorius.
– Rugsėjo 1-oji – jau čia, bet mokyklos ją pasitinka vis dar ieškodamos apie 400 mokytojų. Ar prie tokios situacijos reikėtų priprasti, o galbūt jau ir pripratome?
– Tokią tendenciją matome jau kelerius metus, ir mus, kaip vadovus, tai labai neramina.
Džiaugiuosi, kad mūsų mokykla paleido kūrybišką kampaniją, surinkome visą kolektyvą, bet yra direktorių, kurie iki šiol vis ieško darbuotojų – aš įsivaizduoju, kiek jiems yra įtampos.
Kai kalbamės viduje, nes vis tiek matome ir Vilniaus miesto savivaldybės skaičius, galvojame, kad sėdime ant tiksinčios bombos, ir penkerių metų laikotarpyje – kai kurie sako, kad ir anksčiau – bus dar didesnė krizė.
Kol kas yra labai nemaža dalis pensinio amžiaus mokytojų, kurie gelbėja mokyklas, ir jeigu jie nuspręstų jas palikti, tiesiog nebebūtų kam jų pakeisti.
– Kai kurių mokyklų vadovai ieškodami darbuotojų imasi ir labai išradingų priemonių – ant mokyklų kabina plakatus su darbo skelbimais, juos atsispausdina net ant marškinėlių. Minėjote, kad sėkmingai surinkote komandą, bet kaip sekėsi jos ieškoti ir kaip įtikinote žmones, kad jie turi ateiti dirbti būtent pas jus?
– Na, mes nesame tie, kurie gamina marškinėlius ar plakatus, mūsų mokykloje truputėlį kitaip žiūrima į personalo pritraukimą.
Mes per socialines medijas paleidome profesionalius video įrašus, kuriuose ir mokytojai, ir mokiniai dalijasi informacija, mintimis apie mokyklą, ir ieškojome tų, kuriems vertybiškai tiktų mokykla.
Per šį laikotarpį pritraukėme daug jaunų žmonių – gal dešimt jaunų mokytojų, ir kiti jau su tam tikra patirtimi, tai, galvoju, visai suveikė.
Jeigu dar žiūrėtume į pačią atranką, tai ir patys kandidatai, mokytojai daug dėmesio skiria mokyklos žinomumui, mokyklos kultūrai, nes mokytojų bendruomenė yra maža, jie žino, kas daugmaž yra vienoje ar kitoje mokykloje, ir žmonės irgi ieško tos geros terpės dirbti, kurti.
Turbūt kaip ir visi personalo atrankos specialistai sakytų – viskas prasideda nuo pačios organizacijos, jos kultūros, o tada jau transliuojame į išorę vertybes ir kandidatai jas renkasi.
– Iš mokytojų reikalaujama daug – jie turi būti ir profesionalūs, ir empatiški, ir šiuolaikiški, inovatyvūs, bet tendencijos jau ne vienerius metus rodo, kad mokytojų karta keičiasi labai lėtai, mokyklose vis dar dominuoja vyresnio amžiaus pedagogai. Kame slypi problemos esmė – ar jauni žmonės nenori sau ant pečių užsikrauti tokio atsakingo darbo, nes žino, kas jų laukia, ar valstybė mokytojų klausimais tiesiog stipriai eina pro šoną?
– Manau, tai yra kompleksinė problema. Mes žinome, matome, kokie vaikai norėtų būti mokytojais, bet kažkaip vėliau nepasirenka to kelio.
Vieni išsigąsta, nes mato, kad mokytojo darbas tikrai sunkus – nėra tokių, kurie sakytų, kad mokytojo darbas lengvas, nes dirbate iki trijų ir turite labai daug atostogų, kaip mėgsta pasakyti kai kurie suaugusieji.
Jaunimas mato, su kokiais krūviais mokytojai darbuojasi, žinoma, yra ir atlyginimų klausimas, nes jaunam žmogui taip pat reikia kažkaip įsikibti į gyvenimą, ir jeigu rinkoje mes su privačiu verslu negalime konkuruoti, jaunas žmogus, žinoma, ieškos kažko geriau.
Ir dar vienas momentas – yra jaunų žmonių, kurie ateina į mokyklas, bet po metų ar dvejų išeina. Vėlgi, dėl tos pačios kultūros, mikroklimato, ir kad negauna tiek paramos, kiek reikėtų tam jaunam žmogui.
– Pastarosiomis dienomis matėme, kad yra ir tokių mokytojų, kurie neapsikentę vadovų elgesio skelbia net ir bado streikus. Manote, kad mokytojai šiandien drąsesni ir jau labiau linkę pakovoti už save?
– Ar drąsesni, ar ne – negaliu atsakyti, bet švietimo sektoriuje irgi veikia rinkos principai.
Kai mokytojai mato, kad pedagogų trūksta, nereikia jau čia labai didelės drąsos ateiti pas direktorių ir pasikalbėti apie darbo sąlygas, apie tai, kaip jie jaučiasi, nes mokytojas labai lengvai gali pereiti ir į kitą mokyklą. Juk jų labai trūksta.
Tai dėl drąsos pasakyti negaliu, bet kad rinka yra pasikeitusi ir mokytojai turi daugiau laisvės keisti darbo vietą, ir tai suteikia tam tikrą galios persvarą mokytojo pusėje, tas egzistuoja.
– Įprastai vasara švietimo bendruomenei – ramesnis laikotarpis, tačiau ši vasara įvykių prasme buvo įspūdinga – prie Vyriausybės protestavo abiturientai, dalis mokyklų per dieną organizavo ir po kelis egzaminus, o galiausiai įsiplieskė 10-ies taškų skandalas, pradėtas prokuratūros tyrimas. Emocijoms nuslūgus ir iš šalies žvelgiant į šią situaciją, ar tas ministerijos sprendimas buvo teisingas, ar ne?
– Jeigu žiūrėtume į ugdymo, vertinimo objektyvumą, tai neteisingas. Iš kitos pusės – tai, ką komunikuoja ministerija, ji norėjo sudaryti sąlygas tiems, kuriems mažiau pasisekė egzamine.
Mano pozicija – aš manau, kad taip švietimo sistemoje neturi būti. Turime stiprinti ir vertinimą, ir egzaminų ruošimą, nes iš esmės tokiu žingsniu ministerija tiesiog pripažino, kad mes negebame, kaip švietimo sistema, ypač matematikos klausimais, susitvarkyti.
Kai jau visuomenė sukilo, visuomenininkai pradėjo reikšti įvairias negatyvias nuomones, tada jau buvo bandyta glaistyti, bet sprendimų priėmimo fazėje, matyt, reikėjo platesnės diskusijos ir tam ruoštis jau iš anksto.
Buvo, matyt, pakankamai aišku, kad bus krizė, nes ypač su matematika mes neišbrendame iš krizės jau eilę metų.
– Šio sprendimo kritikai sako, kad taip buvo iškraipyta realybė, tikrieji mokinių pasiekimai. Ar tikrai šiandien bijome pažiūrėti į realybę? O gal net ir reikėtų su ja susidurti?
– Aš manau, kad kiekvienas brandus žmogus, ypač vadybininkas, užimantis aukštas pozicijas, privalo. Mes turime problemą, pripažinkime tą problemą, iškelkime ją kaip prioritetą ir sutelkime resursus.
Yra kitų šalių pavyzdžių, tarkime, lenkai irgi turėjo problemą dėl matematikos, ir jie kažkaip susidėdo ir susitarė, kad tvarkysim. Ir sutvarkė.
Ir kitose šalyse lygiai taip pat – juk negali visos sistemos imti ir po gabaliuką lopyti. Mano manymu, turėtume pripažinti, kad mums nesiseka, ir fokusuotis į tai, ką daryti, jog sektųsi geriau.
– Jau žadami sprendimai ir dėl egzaminų kartelės mažinimo, ir dėl matematikos egzamino privalomumo. Kokie sprendimai, jūsų nuomone, čia turėtų būti? Ar matematikos egzaminas turi likti privalomu?
– Manau, kad matematikos egzaminas turi būti privalomas. Nesinori, kad visuomenė suprastų, jog matematika yra vien tik skaičiai ir funkcijų skaičiavimai – tai yra ir logika, ir kritinis mąstymas, kurio reikia visose kitose disciplinose.
Jeigu mes atsirenkame studentus į aukštąsias mokyklas, į labai rimtas, atsakingas profesijas – be matematikos ten niekaip. Jeigu žiūrėtume į kitas pažangias švietimo sistemas, visur matematika yra kaip vienas iš dalykų.
Tai, galvoju, neturėtume vėl eiti populistiniu ir lengvu keliu. Visgi tai yra brandos egzaminų dalis, vaikai 12 metų mokosi, kaip ir gimtosios lietuvių kalbos, tai manau, kad neturime to atsisakyti.
Aš pats nesu matematikas, bet esu už matematiką.
– Ar negali susidaryti tokia situacija, kad netrukus universitetuose ir kolegijose atsiras daugiau jaunuolių, kurių gebėjimai iš tiesų „netraukia“ iki aukštosios mokyklos lygio, bet jiems pagelbėjo būtent ministerijos sprendimas? Universitetų atstovai to jau baiminasi.
– Kol nematysime, kaip iš tikrųjų yra, tų kalbų gali būti visokių. Būna ir stebuklų, kai silpnesniems pavyksta pasivyti aukštesnių gebėjimų turinčius jaunuolius.
Aš to kažkaip nesureikšminčiau – visais laikais būdavo, kad ir į mokamas vietas įstoja, ne paslaptis, nebūtinai aukščiausio pažangumo mokiniai. Galbūt čia irgi toks nerimo burbulas, kai vėliau per praktiką pamatysime, ar jis pasitvirtino, ar ne.
Man neramiau yra dėl to, kad į mus gali truputį atkreipti dėmesį užsienio aukštosios mokyklos – nebepripažinti Lietuvos brandos atetato ar prašyti kažkokių papildomų medžiagų.
Nes mes ne tik Lietuvoje esame, bet taip pat dalyvaujame ir visame aukštųjų mokyklų tinkle tiek Europoje, tiek pasaulyje, ir yra bendri sutarimai, koks yra tas lygis ir kaip jį išlaikyti.
Tai gal dėl to man kyla daugiau nerimo.
– Šią vasarą nutiko ir viena tragedija, kai vienos gimnazijos mokinys nužudė savo bendraklasį. Šios nelaimės akivaizdoje atsigręžta ir į mokyklą, netgi tam tikra prasme užsipulta gimnazijos direktorė. Problema čia gilesnė – tai yra mikroklimatas mokykloje ir emocinė aplinka, kuriai galbūt kartais pristinga dėmesio. Žvelgiant į šiandieninį geopolitinį, kitokį kontekstą, ar emocinis mikroklimatas mokyklose turėtų tapti prioritetu?
– Šita tragedija yra baisi visai Lietuvai. Labai gaila, kad po jos švietimą vedantys žmonės nestojo, nekalbėjo viešai. Manau, tai irgi parodo mūsų sistemos spragas ir komunikaciniame lygmenyje, nes sukrėsta buvo visa šalis.
Jūs teisingai sakote – ir pasaulinės organizacijos, kurios atlieka įvairius tyrimus, aliarmo varpais skambina dėl jaunų žmonių, dėl mokyklinio amžiaus vaikų psichinės sveikatos.
Tikrai pastebima ir tyrimuose, kad yra labai daug nerimo – ir geopolitinė situacija veikia, ir gyvenimo tempas veikia, tiek visi dirgikliai, kurie yra aplinkui, veikia jauną žmogų.
Aš labai džiaugiuosi, kad Vilniaus miesto savivaldybė kaip tik mus susikvietė ir pradėjo kurti tam tikrus standartus, kuriuos mokyklos galėtų pritaikyti tam, kad galėtų gerinti mokinių emocinę sveikatą.
Mūsų mokykloje jau nuo neatmenamų laikų visą laiką buvo fokusuojamasi į balansavimą tarp rezultatų ir geros savijautos. Kaip mes tą darome – vykdome labai daug prevencinių veiklų, kitaip organizuojame ir mūsų nepamokines veiklas.
Vaikai turi labai daug saviraiškos, įtraukiame visus, neturime atskirų, ignoruojamų vaikų. Pavyzdžiui, yra berniukas, kuris turi judėjimo negalią – mes rugsėjo 1-ajai visada statome šokį, tai berniukas ir šoko, ir buvo įtrauktas, visose veiklose dalyvavo.
Tai žinote, čia yra toks vertybinis visos bendruomenės požiūris – ar mes tikrai priimame kiekvieną, ir jeigu mes kiekvieną priimame, tai mes galime pritaikyti ir savo bendravimą, ir darbą su vaikais.
Mes mokykloje tikrai labai stengiamės, kad kiekvienas jaustųsi gerai. Žinoma, į kiekvieną vaiką tu taip negali įeiti – galima ir pražiopsoti, kad vyksta kažkas, ko šiandien galime nepamatyti.
Yra tikrai nemaža dalis mokyklų, kurios kreipia į tai dėmesį, bet tai priklauso ir nuo konteksto. Lietuva tokia marga – Vilnius yra viena, o kur nors kitoje šalies dalyje jau visai kitos problematikos.
Kiekviena mokykla turi vertybiškai nuspręsti – ar norime, kad ta mūsų mokykla būtų gera, ir ką mes darome. Mums kiekvienas vaikas yra svarbus, ir jeigu tik matome, kad pasikeitė būklė, iš karto kontaktuojame ir su šeima, ir į specialistus nukreipiame.
Manau, kad kiekviena mokykla yra įgali daryti panašius dalykus, o kai kurios gal daro net ir geriau.
– Kokių naujųjų mokslo metų tikitės pats?
– Visai švietimo sistemai ir jos vedliams labai noriu palinkėti stiprios lyderystės. Tikrai jau ne vienerius metus einame į sudėtingą kontekstą, ir jis tik sudėtingės, reikės priimti nepopuliarius sprendimus, bet galbūt gyvybiškai svarbius sistemai.
O kolegoms – metai bus įdomūs, metai bus geri, mes ir vėl padarysime tai, ką galime geriausiai.
Iš tokių asmeninių mano paties prioritetų – labai norėčiau pagarsinti, kad mokyklos būtų tos, kuriose būtų gera ir dirbti, ir mokytis drauge. O čia reikia labai daug emocinio saugumo ir vienas kito įsiklausymo.
Taip pat supratimo, kad nebūtų tokių situacijų, kurios traumuotų visą šalį.
Manau, kad mes esame dar pakankamai stiprūs, ir jeigu mūsų vedliai dar ieško krypties, tai pati bendruomenė yra stipri, kad galėtų tokį gerą dalyką įgyvendinti.