Viešųjų pirkimų konkursų eiga gana paprasta, o viskas prasideda nuo biudžeto paskirimo, už tai atsakinga Švietimo, mokslo ir sporto ministerija (ŠMSM), jis perskirstomas savivaldybėms ir galiausiai atitenka mokykloms.
Tuomet vykdomos techninių specifikacijų apklausos, tai yra, rinkos analizė. Kai patvirtinami visos techninės specifikacijos, keliaujama prie viešojo konkurso, jis ištransliuojamas keliais variantais, pavyzdžiui, per viešųjų pirkimų tarnybą. Tada prasideda konkursas, siūlomi įvairių gamintojų įrenginiai.
Didžiausias iššūkis – konkurencijos limitacija
Pasak „Epson Europe“ verslo plėtros Baltijos šalims vadovo Manto Nemicko, nėra sudėtingas, daugiausia iššūkių kelia bendros vizijos ir komunikacijos stoka.
„Mano nuomone, trūksta komunikacijos tarp pirkimus organizuojančio pirkėjo ir prekes siūlančiųjų trečiųjų ir ketvirtųjų šalių. Dažnai tos apklausos būna atliekamos tik tam, kad jos būtų atliktos, neišklausomi visi galimi variantai“, – teigia M.Nemickas.
Kaip pavyzdį ekspertas pateikia išmaniuosius ekranus – tai itin rinkoje dominuojanti prekė. Tiesa, vykdant rinkos analizę, dažnu atveju visiškai neatkreipiamas dėmesys į projektavimo sistemas skirtas interaktyviems projektoriams, kurie kai kurių mokyklų poreikius atlieptų daug labiau nei išmanieji ekranai.
„Nei viena technologija nėra kažkuo pranašesnė už kitą. Tiek projektavimo sistemos, tiek interaktyvūs ekranai turi tiek pliusų, tiek minusų. Tačiau norėtųsi platesnio dialogo ypač didesniems pirkimams, tai yra, mažiau riboti konkurenciją bei visiems suteikti vienodas sąlygas“, – sako ekspertas.
Apie tai, jog rinkoje pasigenda įvairesnės produkcijos skatinimo kalbėjo ir UAB „Daily print“ vadovas Tadas Jurkšys.
„Mes siūlome interaktyvius projektorius. Palyginti su įprastais projektoriais, jie išsiskiria didesniu ekrano dydžiu, o tai reiškia, kad vaizdą juose mato net ir paskutiniuose suoluose sėdintys mokiniai. Šie projektoriai taip pat mažiau žaloja akis. Visgi Lietuvos mokyklose jie prigyja sunkiai, nors užsienyje, pavyzdžiui, Estijoje tai yra labai populiari prekė“, – pasakojo pašnekovas.
Jis teigė, jog kartais pasigendama daugiau edukacijos ir skleidžiamos informacijos įvairesnes prekes daiktą, trūksta sklaidos.
„Visi buvo pripratę prie tų televizorių su liečiamu ekranu, kuriuos veždavo mokykloms ir iš inercijos jie juda, naujos technologijos ateina lėčiau. Ji nėra pasenusi, viskas gana paprasta, tačiau specifiniam daiktui nusipirkti, reikia įdėti gerokai daugiau laiko ir pastangų, tad galbūt išplėtus asortimentą, visi pirkimai vyktų greičiau ir paprasčiau. Mes vienareikšmiškai rekomenduojame, kad pirkėjas pasižiūrėtų ne tik tai, kas yra populiariausią, tačiau ir rinkos naujienas, kurios galbūt labiau atitiktų jo poreikius“, – kalbėjo T.Jurkšys.
Trūksta vizijos
Tiesa, problemų kyla ne tik dėl analizės trūkumo.
Anot M.Nemicko, šalies švietimo sistemai pirmiausia trūksta sudėliotos aiškios skaitmenizacijos vizijos – aiškumo, ką norime pasiekti.
Dalyje kitų Europos šalių, pavyzdžiui, Estijoje ar Čekijoje švietimo ministerijos tiesiogiai konsultuojasi su gamintojais, taip išanalizuodamos rinką bei priimdamos tam tikrus strateginius sprendimus.
„Pavyzdžiui, Estija jau prieš 30 metų buvo pasirinkę technologinį kelią ir šiandien integruoja dirbtinį intelektą vyresniųjų klasių vaikams, jie mokomi teisingai formuoti užklausas. Vienais metais norime būti kaip Suomijos mokyklos, kitais – kaip Nyderlandų“, – sako ekspertas.
Anot jo, tai svarbu dėl vis labiau reikalingo skaitmeninio išsilavinimo – privalome į pasaulį išleisti itin technologiškai pažengusius žmones.
M.Nemicko teigimu, taip pat itin svarbu skaitmenizuoti visas mokyklas, bei sudėlioti planą, kokie baziniai daiktai privalo būti kiekvienoje klasėje, nes tarp šalies mokyklų kol kas vyrauja itin daug nelygybės.
„Pavyzdžiui, kiekvienoje mokykloje, kiekvienoje klasėje turėtų būti interaktyvi lenta, ekranas arba interaktyvus projektorius, mokytojas turi turėti kompiuterį“, – svarsto ekspertas.
Jo teigimu, bazinis planas galėtų padėtų ne tik teisingai panaudoti biudžetą švaistymo, bet ir gerokai palengvintų mokytojų darbą.
„Mokyklose mes turime begalę skirtingų gamintojų, mokytojai vienoje klasėje dirba su vienu įrenginiu, kitoje – jau su kitu. Žinoma, įvairovė nėra blogai, reikia išmanyti kuo daugiau, tačiau tai užima laiko, o mokytojas turi ne tik išmanyti, kaip dirbti su technologijomis, bet ir jas panaudoti, bei ir dėstyti dalyką. Jei turėtume gerą pagrindą, būtų lengviau kuri ir plėtoti skaitmeninį turinį“, – kalba M.Nemickas.