Viena iš jų – patyčios, galinčios jauniems žmonėms atnešti ir ypač skaudžių pasekmių – tiek moralinių, tiek fizinių.
Neseniai savo istorija viešai pasidalijo Vilniaus „Varpo“ suaugusiųjų gimnazijos dvyliktokė Almeda Verkytė. Almeda – gotė, paauglystėje dėl žavėjimosi šia subkultūra pakeitusi ir savo aprangos stilių. O šis – itin patraukiantis akį.
Tačiau vienu gyvenimo laikotarpiu kitaip nei bendraamžiai atrodžiusi mergina susidūrė su tokiomis patyčiomis, kurios privedė netgi iki ilgų dienų ligoninėje, o kaltininkai taip ir liko nenubausti.
Šiandien abiturientė turi kilnų tikslą – padėti kitiems patyčias patiriantiems likimo draugams.
Apie savo skaudžias patirtis A.Verkytė papasakojo „Žinių radijo“ laidoje „Įjunkim šviesą“.
Auklėtojos reakcija nuvylė
„Žinau, kad žmonės klaus, kodėl aš taip atrodau – aš esu gotė, prie gotų subkultūros prisijungiau maždaug prieš penkerius metus“, – pokalbį laidoje pradėjo A.Verkytė, pridūrusi, kad gotiška muzika ir vertybėmis susižavėjo dar anksčiau – būdama maždaug 12-kos metų.
„Viskas kaip ir buvo normalu, turėjau draugų, turėjau labai gerus santykius ir su klasiokais, bet pakeitus mokyklą, po 8 klasės, nuėjau į gimnaziją. Klasė buvo maišyta su mano buvusiais klasiokais ir žmonėmis, atėjusiais iš kitos mokyklos“, – prisiminė mergina.
Anot Almedos, pirmosiomis savaitėmis bendraklasiai su ja dar bendravo pagarbiai, jokių užgauliojimų ji nepatyrė, tačiau po kelių mėnesių situacija pasikeitė kardinaliai – bendramoksliams ji pradėjo kažkuo užkliūti.
„Tuomet prasidėjo patyčios. Jos buvo žodinės. Dėl to, kad aš bijojau kažką dėl to daryti, jos virto vis į didesnes ir didesnes. Kai pagaliau pasisakiau auklėtojai, tai buvo dėl to, kad mane užspaudė rūbinėje ir negalėjau per pertrauką išeiti į parduotuvę.
Į parduotuvę nebenuėjau – apsiverkiau ir iš karto bėgau pas močiutę. Labai gerai, kad močiutė šalia mokyklos gyveno, nes mano namai nuo mokyklos buvo nutolę kelis kilometrus“, – dėstė mergina.
Netrukus Almeda paskambino savo mamai, o ši, būdama griežta moteris, iš karto nusprendė imtis iniciatyvos ir kalbėtis su klasės vadove. Visgi auklėtojos reakcija šioje situacijoje stipriai nuvylė.
„Auklėtoja labai pasyviai reagavo į visą situaciją, privertė tuos, kurie tyčiojosi, atsiprašyti, bet po savaitės aš jau gulėjau ligoninėje, nes jie nusprendė, kad jeigu ji taip atrodo, kodėl gi fiziškai nepasityčioti“, – kalbėjo abiturientė.
Tuomet bendraklasiai ką tik pripūstą krepšinio kamuolį metė tiesiai Almedai į pakaušį.
„Būdama mažytė buvau susitrenkusi galvą, tai man tiek ir tereikėjo. Gulėjau ligoninėje gana ilgą laiką, diagnozuotas smegenų sutrenkimas. Dėl to dabar turiu labai didelių pasekmių“, – prisipažino mergina.
Po patirtos galvos traumos, kalbėjo ji, pasikeitė labai daug dalykų – netgi tam tikri charakterio bruožai. Toks stiprus buvo smūgis.
„Tarkime, seniau buvau labai intravertiška. Dabar tai visiškai pasikeitė, ir tai pasikeitė po galvos traumos. Seniau galėdavau kalbėti visiškai kitaip – be trukdžių, be mikčiojimo, be raidžių maišymo vietomis. Pradėjo vystytis disleksija ir disnumerologija.
Ir dabar aš tiesiog su tuo gyvenu, kai žmogui, kuris tą man padarė, neįvyko nieko – jis net neatsiprašė“, – dėmesį atkreipė Almeda.
Nors nuoskaudas savyje nešiojosi tyliai, vėliau mergina pasiklausė vienos detektyvinės laidos, kurioje buvo pasakojama apie užsienyje nužudytą gotę.
„Kažkaip tuo momentu, išgirdus tą istoriją, toks pyktis užvirė manyje – atėjau pas mamą ir pasakiau, kad noriu daryti projektą, noriu kurti kažką, kas padėtų tokiems žmonėms kaip aš jaustis geriau.
Ir taip viskas prasidėjo. Padariau internetinę apklausą, kurioje kitaip save išreiškiantys žmonės atsakė į užduotus klausimus, ir supratau, kad tai tikrai yra ne mažų miestelių problema, bet visos Lietuvos ir netgi visos Europos masto problema“, – kalbėjo A.Verkytė.
Apklausoje moksleivė pasiteiravo, ar žmonės yra patyrę patyčias būtent dėl to, kaip jie atrodo, kokio tipo tai buvo patyčios, klausė, ar galėtų pasidalinti savo istorijomis. Apklausoje sudalyvavo apie 120–150 žmonių.
Viską perskaityti, kalbėjo Almeda, vienai buvo labai sunku, nes istorijos buvo panašios ir į jos pačios.
„Pavyzdžiui, vienos mergaitės adresas buvo paviešintas, kitos mergaitės kuprinę išmetė į šiukšliadėžę, kitą mergaitę persekiojo, sekė iki namų. Tai atrodo nežmoniška – vien dėl to, kad tu atrodai kitaip“, – stebėjosi dvyliktokė.
Dar A.Verkytę labai nemaloniai nustebino tai, kad kaip patyčių vietas apklaustieji nurodė ne tik mokyklą ar savo kiemą, bet ir namus, artimųjų ratą.
Dėl patiriamų patyčių ir smurto pačiai Almedai galiausiai teko palikti ir savo gimtąjį miestą.
Nori šviesti ir pačius mokytojus
Pati mergina turi versiją, kodėl iki šiol kitaip atrodantys žmonės vis dar susiduria su tokiu neigiamu požiūriu ir net smurtu.
„Dauguma žmonių Lietuvoje vis dar yra sovietinio mąstymo. Mes esame užstrigę ir nenorime bandyti žiūrėti į kitokias perspektyvas.
Dauguma lietuvių yra išmokyti, kad yra vienas teisingas kelias, ir jeigu kažkas nori ne to, ko tu nori, jis yra neteisingas ir tai nėra gerai. Ir dažnai žmonės bijo to, ko jie nesupranta, bet vien dėl to, kad žmogus save išreiškia kitaip, tu turi norėti suprasti, kad tu galėtum tai suprasti.
Negaliu kalbėti už visus, bet bent iš mano pusės tai nėra kažkoks maištas, čia nėra kažkoks religinis išsireiškimas, nes daug kas galvoja, kad gotai yra satanistai, kad ten visokias ožkas aukoja – ne, tai nėra tiesa, čia yra žmonių prigalvoti melai.
Ir dauguma nenori bandyti suprasti, nes jie bijo“, – svarstė A.Verkytė.
Paklausta, ką norėtų pasakyti ir patiems mokytojams, auklėtojams, kurie nesijaučia pasiruošę apginti užgauliojamų mokinių, abiturientė turėjo svarbų patarimą. Anot jos, jeigu vaikas ateina ir pasako, kad jam yra blogai, svarbu reaguoti rimtai ir nepažiūrėti į situaciją pro pirštus, kaip nutiko jai.
„Nedarykite taip, kaip mano mokykloje padarė – kad ai, jie atsiprašys, su socialine (pedagoge) pakalbės ir viskas bus gerai. Reikia rimtai susisodinti su tėvais, su žmonėmis, kurių jie (smurtautojai, – aut.past.) bijo, reikia paimti jų autoritetus – tėvus, senelius, globėjus, ir aiškintis, kodėl taip yra.
Ne visą laiką, bet dažnai taip būna, kad tiems vaikams patiems nėra gerai namuose, ir jie nori išreikšti savo neapykantą, skausmus ant kažkieno kito“, – svarstė pašnekovė.
Apskritai mokytojai, anot A.Verkytės, turėtų būti kur kas labiau susipažinę su patyčių prevencija.
„Ir su savo projektu aš labai tikiuosi pasiekti tokią vietą, kur aš galėčiau važinėti po mokyklas, kalbėti, daryti paskaitas ne vien tik mokiniams, bet ir mokytojams, nes viskas prasideda nuo to, kaip reaguojama mokykloje.
Jeigu mokykloje reaguojama rimtai ir yra pasekmės, tie, kurie tyčiojasi, patiria tas pasekmes, ir nebėra noro daryti dar, nes tu nudegi. Manau, reikia labai rimtai reaguoti į tokius dalykus“, – kalbėjo mergina, savo projektą pavadinusi „Alternatyva“.
Dar vienas svarbus dalykas, pasak Almedos – ilgainiui esą reikėtų kriminalizuoti smurtą prieš kitaip atrodančius žmones. Tam užtektų ir labai, atrodytų, paprastų dalykų – smurtautojus nusiųsti atlikti viešųjų darbų ar nepagailėti skirti baudos.
„Nereikia, kad į kalėjimus sodintų, bet reikia pajausti, kad jų veiksmai turi pasekmes. Netgi, tarkime, kad už socialines valandas padirbti tektų, sutvarkyti gatves – kad jie jaustų, jog bus pasekmės, jeigu bus veiksmai. Reikia kažką daryti, kad tai sutramdytume“, – ragino A.Verkytė.
Tiesa, šiam abiturientės projektui padėti gali kiekvienas. Mergina norėtų, kad žmonės dalintųsi žinia ir iš lūpų į lūpas, ir per socialinius tinklus, o dėl paskaitų rengimo mergina ieško ir rėmėjų, kas galėtų finansiškai paremti būtent keliones į ugdymo įstaigas.
„Man nereikia už tai gauti atlygio – man tik reikia padėti su projektu keliauti po Lietuvą ir skleisti žinutę“, – aiškino ji.