Atskirų šalių ir viso pasaulio istoriją kuria patys žmonės – tai nėra vien tik akademikų bendruomenėje analizuojamas reiškinys, prie kurio nuotrupų kiekvienas gali daugiau ar mažiau prisiliesti. Šiandieninė geopolitinė situacija iš esmės verčia atsakyti į pamatinius klausimus – ar visuomenė gali mokytis iš praeities klaidų ir stiprėti, bei kaip sukaupta bendra patirtis gali užtikrinti tęstinumą, stabilumą ir gerovę?
Visgi ne visi savo šalies ar pasaulio istoriją supranta bei vertina vienodai. Tobulėjant įvairioms technologijoms, atsirandant vis daugiau skirtingų nuomonių ir platformų joms išreikšti, net ir, atrodytų, nekvestionuotini faktai kartais gali būti pradedami interpretuoti savaip.
Galiausiai tokias žmonijos tragedijas kaip Holokaustas ar Sovietų Sąjungos teroras netgi ir atskiros valstybės vertina nevienareikšmiškai.
Norėdamos sustiprinti visuomenės ryšį su savo istorija, priartinti ją prie šių dienų ir rasti bendrų vardiklių ateičiai, dėl bendro tikslo susibūrė kelios mokslo institucijos iš skirtingų Europos šalių. Išskirtinę rolę čia užima būtent Lietuvos akademikai. Rezultatas – projektas „EUROPAST“, siekiantis atverti visuomeninę istoriją „vardan stipresnės Europos“.
Jau netrukus projektą Vilniuje vainikuos ir speciali baigiamoji konferencija „The Past and Future of Public History“, kviečianti iš arti susipažinti su šio projekto rezultatais ir išgirsti išskirtines tarptautiniu mastu pripažintų mokslininkų įžvalgas.
Aktualumą padiktavo ir įvykiai Ukrainoje
Nerti giliau į visuomeninės istorijos subtilybes ryžosi Vilniaus universiteto (VU) istorijos, sociologijos, komunikacijos bei politikos ir tarptautinių santykių mokslininkai.
Bendradarbiaudami su Leibnico Šiuolaikinės istorijos centru Vokietijoje, Jungtiniu humanitarinių mokslų ir teologijos fakultetu Lundo universitete bei Šiuolaikinės ir skaitmeninės istorijos centru Liuksemburgo universitete, jos nariai taip pat siekia sustiprinti VU mokslinių tyrimų kokybę bei individualių mokslininkų gebėjimus viešosios istorijos srityje.
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) profesorė, projekto vadovė Violeta Davoliūtė aiškino, kad „Europast“ projekto idėją iš esmės padiktavo sukaupta jos pačios tarptautinė patirtis ir akademinis darbas skirtingose Europos šalyse.
Profesorės dėmesį atkreipė tai, kaip atskiros šalys skirtingai supranta ar interpretuoja netgi tam tikrus kertinius istorinius įvykius, dėl kurių klausimų galbūt net ir neturėtų kilti. O išsiskiriantys požiūriai, pastebėjo V.Davoliūtė, gali lemti ir tam tikrą nesusikalbėjimą, atitolimą.
„Tai pamačiau ir dėstydama VU TSPMI lietuviams ir užsieniečiams studentams, su kuriais drauge gilinamės į įvairių valstybių atminties politiką po Antrojo pasaulinio karo. Pastebėjau skirtingus istorijos pasakojimo, piliečių įgalinimo ir įtraukos metodus, istorijos žinių komunikavimo praktikas. Taip atradau visuomeninės istorijos (en. public history) lauką.
Man pasirodė, kad jis galėtų vaisingai apjungti skirtingų specializacijų mokslininkus, tyrinėjančius atmintį, istorijos žinių sklaidą, piliečių įtraukos ir istorijos demokratizavimo praktikas“, – tvirtino profesorė.
Tuomet V.Davoliūtė subūrė VU kolegų komandą iš įvairių šio universiteto fakultetų – Komunikacijos, Istorijos – o tada ėmėsi ieškoti bendražygių ir už Lietuvos ribų, kurie taip pat šį klausimą matytų panašiomis akimis. Profesorei atrodė svarbu gilintis į visuomeninės istorijos pavyzdžius skirtingose valstybėse.
„Tokius partnerius radau Lundo universitete Švedijoje, Liuksemburgo Šiuolaikinės istorijos ir skaitmeninės humanitarikos centre, Vokietijos Leibnico Šiuolaikinės istorijos tyrimų institute. Tada laukė ilgas ir vingiuotas paraiškos rengimo kelias su puikia VU TSPMI komanda, o 2022 laimėjome projekto finansavimą, kurio vertė – virš milijono eurų“, – pasakojo VU TSPMI profesorė.
Visgi čia nutiko ir nemalonus, bet sutapimas – kaip tik 2022-uosius metus paženklino siaubinga plataus masto karinė Rusijos invazija į Ukrainą. Galiausiai projekto idėja – pasitelkus gerąsias visuomeninės istorijos praktikas ieškoti stipresnio tarpusavio supratimo, apmąstant Europos praeitį – tapo dar aktualesnė.
Anot V.Davoliūtės, nuo projekto pradžios nuveikta išties daug. Didžioji dalis finansavimo – 70 procentų – skirta projektą koordinuojančio Vilniaus universiteto stiprinimui – mokymuisi iš geriausių partnerių praktikų.
„Ką tai reiškia? Pirmiausia pagalbą universiteto mokslininkams – ypač pradedantiesiems, doktorantams. Surengėme puikias tarptautines vasaros mokyklas Lundo universitete, Liuksemburge, Potsdame.
Jose jaunieji tyrėjai skaitė pranešimus, dalyvavo diskusijose, aiškinosi akademinių tekstų publikavimo aukšto lygio moksliniuose leidiniuose detales, tarptautinių projektų rengimo strategijas. Tų vasaros mokyklų dalis buvo turtinga kultūrinė programa – pažintiniai apsilankymai istorinėse vietose ir institucijose (pavyzdžiui, Stasi Berlyne ir kt.).
Suteikėme galimybę Lietuvos jauniesiems mokslininkams skaityti pranešimus savo tyrimų pagrindu prestižinėse tarptautinėse konferencijose – Memory Studies Association Prahoje 2025; Limoje 2024, BASEES Kembridžo universitete, Memory Studies Association Taline ir kt. Rengėme virtualius kolokviumus, kur buvo dalijamasi dar nepublikuotais tyrimais, o vyresnieji, labiau patyrę mokslininkai, juos komentavo.
Visuomeninės istorijos lauko specifiškumas – jungčių tarp tyrėjų, istorijos praktikų ir sprendimų priėmėjų stiprinimas. „EUROPAST“ rengė keletą dirbtuvių, kuriose dalyvavo įvairių muziejų ir kitų istorijos, atminties institucijų atstovai – vadovai, kuratoriai, tyrėjai ir kt. Surengėme daug viešinimo renginių, net tinklalaidžių ciklą lietuvių ir anglų kalbomis“, – pasakojo V.Davoliūtė.
Kita dalis finansavimo – 30 procentų – buvo skirta tyrimui. Profesorė tikino subūrusi jaunųjų tyrėjų grupę, su kuria nusprendė surinkti duomenis apie Vilniaus krašto (Vilnijos) atvejį – pasigilinti į lokalios istorijos reprezentavimo ir komunikavimo praktikas būtent šiame regione.
„Pavyzdžiui, kraštotyra yra tradicinis būdas supažindinti visuomenę su praeitimi, dažnai pasitelkiant liaudies kultūros artefaktus ir romantizuojant agrarinę praeitį. Kraštotyros tradiciją irgi galima interpretuoti kaip visuomeninės istorijos tipą. Ten yra daugybė įdomių neatrastų dalykų. Pasirinkome šį regioną todėl, kad dėl savo daugiataučio pobūdžio ir sudėtingos praeities jis dažnai lieka „baltąja dėme“, – aiškino profesorė.
Mokslininkai ėmėsi daugybės atskirų sričių – atliko muziejų, atminties ir istorijos institucijų apžiūras, rengė interviu su muziejininkais, kuratoriais, bendruomenių atstovais, vadinamaisiais atminties aktyvistais.
„Siekėme suprasti vietos istorijos komunikavimo specifiką, tikslus, išteklius. Visus surinktus interviu transkribavome ir paskelbsime archyve MIDAS – manau, tai yra svarbus išteklius toliau tyrinėjant, kaip muziejai, mokyklos ir kitos institucijos atspindi skirtingas etninių bendruomenių istorijas, lyginant su kitais regionais.
Sakyčiau, kad vienas svarbiausių projekto rezultatų – suformuotas tikrai stiprus tarptautinių partnerių, patikėjusių Lietuvos mokslininkų idėjomis ir lyderyste, tinklas. Puiku tai, kad tas tinklas plečiasi toliau, nes per tą laiką į mūsų veiklas įtraukėme Austrijos Vienos universiteto, Prancūzijos Strasbūro universiteto ir Lenkijos Jogailaičių universiteto mokslininkus ir drauge jau imamės rengti kitus projektus“, – kalbėjo V.Davoliūtė.
Saugumą gali suteikti ir holistinis požiūris
Pasak vienos iš projekto „EUROPAST“ tyrėjų, VU TSPMI mokslininkės dr. Viktorijos Rimaitės-Beržiūnienės, tai, kaip atsimename praeitį, jau seniai peržengė vien istorijos disciplinos ribas.
„Kolektyvinė atmintis ir istorinė savivoka stipriai siejasi su valstybių tapatumais, tarpvalstybiniais santykiais. Vis daugiau tyrimų, o kartu ir įvykių valstybių viduje parodo, kad atminties ir istorijos saitai yra svarbūs piliečiams, gali juos jungti, vienyti, bet lygiai taip pat ir skaidyti.
Todėl šiandien drąsiai pripažįstama, kad istorija ir atmintis, t.y. tai, kaip mes prisimename ir interpretuojame praeitį, veikia visuomenės sanglaudą, gali stiprinti atsparumą ir yra valstybių saugumo dalis. Kalbėti apie tai ir atrasti įrankius, kaip kurti įtraukų, įvairias puses išgirstantį istorinį pasakojimą darosi itin svarbu, ypač dabartinėje geopolitinėje situacijoje“, – tvirtino V.Rimaitė-Beržiūnienė.
Todėl, tyrėjos teigimu, šis projektas tiek ir leido gilintis į akademinius minėtų sričių tyrinėjimus, tiek ir apjungė mokslininkų ir praktikų, pavyzdžiui, muziejininkų ar kitų visuomeninės atminties specialistų, pajėgas.
„Galiausiai, tai parodo ir Europos Sąjungos (ES) prioritetus, kai svarbūs tampa ne tik kietieji saugumo elementai, tarkime, kariniai ar ekonominiai aspektai ir tyrimai apie juos, bet ir minkštieji – tokie kaip kultūra, istorija, bendradarbiavimas, vertybių sklaida. Nes tik toks – holistinis – požiūris šiandien gali užtikrinti valstybių saugumą“, – aiškino V.Rimaitė-Beržiūnienė.
Pasak VU TSPMI daktarės, didžiulę naudą tokio pobūdžio projektai neša ir pačiai mokslininkų bendruomenei.
„Didžioji dalis akademikų dirba su studentais ir mokslinių tyrimų veiklos, nors ir yra svarbios, nėra itin gausiai finansuojamos, tad dažno akademiko veikloje užima antraeilę poziciją po studentų ugdymo.
Projekto suteiktos tinklaveikos galimybės, galimybės stažuotis konsorciumo partnerių mokslo įstaigose, galimybės išvykti į tarptautines konferencijas, paskatinimas ir vietinių bei tarptautinių kolegų palaikymas, pagalba, konsultacijos rengiant mokslines publikacijas, iš tiesų labai stipriai prisidėjo prie kvalifikacijos kėlimo, įgūdžių stiprinimo ir gilinimo“, – akcentavo V.Rimaitė-Beržiūnienė.
Kviečia į konferenciją
Jau visai netrukus „EUROPAST“ projektą Vilniuje vainikuos ir baigiamoji tarptautinė konferencija „The Past and Future of Public History“. Ji vyks spalio 9–10 dienomis VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute.
Savo įžvalgomis čia dalinsis žinomi savo srities mokslininkai, iš kurių pagrindiniai – prof. dr. Jan Kubik (Rutgerso universitetas, Londono universiteto koledžas) ir prof. dr. Eneken Laanes (Talino universitetas). Kaip skelbia organizatoriai, konferencijoje dėmesys bus sutelktas į „šiuolaikinės istorijos institucijų kūrimą po Antrojo pasaulinio karo, „nacionalinę atmintį“ po Šaltojo karo ir „europinę atmintį“ po ES plėtros į rytus“.
„Labai didžiuojamės, kad sulaukėme didžiulio susidomėjimo. Konferencijoje dalyvaus mokslininkai iš įvairių šalių – Švedijos, JAV, Vokietijos, Liuksemburgo, Prancūzijos, Estijos, Lenkijos ir t.t. Tai baigiamoji projekto, kuris truko trejus metus, konferencija.
Svarbus projekto dėmuo – mokslinė „produkcija“ ir ypač akademiniai straipsniai. Projekto rėmuose bus publikuojamas straipsnių rinkinys „From Memory Activism to Public History: Turning Points in Central and Eastern Europe“ (De Gruyter leidykla), kur bus skelbiamos jaunųjų Lietuvos mokslininkų publikacijos; „Routledge Handbook of Memory in Central and Eastern Europe“, Routledge leidykla), kur irgi įtraukėme daug Lietuvos mokslininkų publikacijų.
Taip pat pasirodė visa eilė atskirų akademinių publikacijų moksliniuose recenzuojamuose žurnaluose.
Keli projekte dirbę pradedantieji mokslininkai, tarp kurių – V.Rimaitė-Beržiūnienė ir Liucija Vervečkienė – jau sėkmingai vykdo savo projektus. VU atsirado naujas doktorantūros tyrimas – Rūta Vyšniauskaitė ėmėsi rašyti disertaciją, kuri stipriai siejasi su projekto tyrimo tema, t.y., apie Vilniaus kraštą“, – tvirtino profesorė V.Davoliūtė.
Anot jos, darbas šiame projekte suteikė jauniesiems mokslininkams svarbių įgūdžių, kompetencijų ir stipraus asmeninio ambicingumo, taip pat suvokimo, kad jų vykdomi tyrimai yra įdomūs ir tarptautiniame kontekste.
„EUROPAST“ projektą finansavo Europos Sąjunga pagal WIDERA programą („EUROPAST“ projektas, finansavimo sutarties Nr. 101079466).