Galima būtų manyti, kad čia toks socialinio burbulo efektas, nes pats esu labai akademiškoje aplinkoje. Tačiau analizuojant viešąją erdvę matyti ryškus pokytis – daug dėmesio mokinių akademiniams pasiekimams.
Savo aplinkoje susidurdavau su tais pačiais, anksčiau aktualesniais klausimais, o dabar svarbiausi – ugdymosi kokybės ir rezultatų klausimai. Tarsi bėgame nuo vieno prie kito. Bet ar tai tas kelias?
Panašu, kad, kaip ir kitose srityse, „mėgstame“ kraštutinumus. Buvo įprasta švietimo kritikams priešinti akademiškumą ir emocinį klimatą. Pavyzdžiui, kriterijai ir taisyklių, susitarimų laikymasis buvo interpretuojami kaip spaudimas, prievarta. Juk tai tiesiog darbo standartai. Jei norime kažko išmokti, teks įdėti pastangų. O sėkmės nori visi.
Susiję straipsniai
Žaidimų mokykloje reikia, saviraiškos laisvės – taip pat. Bet tai nėra ugdymosi, mokyklos, kurioje siekiame pažinimo ir kitų kompetencijų, tikslai, o priemonės tai pasiekti. Klimatas – padeda arba stabdo, todėl taip pat neturi būti nuošalyje. Bet negali būti pagrindiniu siekiniu, dėl kurio tik ir gyvuoja mokykla.
Manau, kad anksčiau labai juntamos emocinio klimato problemos, tėvų negatyvios patirtys, buvo iššaukusios lūkestį mokyklas nukreipti stipriam bendruomeninio gyvenimo pertvarkymui. Buvo „užsižaista“.
Dabar turime daug dvejonių dėl švietimo kokybės, nes akademiniai rezultatai visuomenės (bent dalies jos) tikrai netenkina. Vėl nukrypsime į kitą kraštutinumą, kai realų perdėtą spaudimą mokiniams ir mokytojams paversime norma?
Geriau pradėkime nuo mokyklos pagrindinio tikslo – ugdymosi rezultatų, kuriuos apima ir akademiniai pasiekimai, ir emocinė branda, o žaidimus, kriterijus, vertinimą ir t. t. laikykime priemonėmis.