Šis nerimas pagrįstas realybe. Šiandien daugiau nei 90 proc. darbo vietų jau reikalauja tam tikro lygio skaitmeninio raštingumo – ir tai nėra tik paviršutiniškas naudojimasis įrenginiais, o gebėjimas technologijas naudoti tikslingai ir kritiškai. Darbdavių reikalavimai ateities darbo jėgai tik augs: technologinis raštingumas, analitinis mąstymas, atsparumas ir lankstumas patenka į dešimtuką svarbiausių ateities darbo įgūdžių.
Kartu šie įgūdžiai sudaro pagrindą, kurio mokiniams prireiks norint sėkmingai dirbti DI transformuotoje darbo rinkoje. Tačiau mokytojai baiminasi, kad dabartinė švietimo sistema dar toli gražu to neužtikrina.
Naujas „Epson“ užsakymu atliktas tyrimas visoje Europoje atskleidžia, kad 58 proc. mokytojų sutinka: švietimo sistema nežino, kaip paruošti šiandienos mokinius darbo rinkai, kuri iš esmės skirsis nuo tos, kurią matė ankstesnės kartos.
Susiję straipsniai
Taigi, visiems kyla klausimas: kaip mokyklos gali suteikti šiandienos besimokantiesiems tiek skaitmeninį sklandumą, tiek įgūdžius, būtinus sėkmei rytoj?
Kur sistema stringa
Darbdaviai vis aiškiau įvardija gebėjimų derinį, kurio tikisi iš ateities darbuotojų. Tačiau klaidinga manyti, kad šie gebėjimai išsivystys natūraliai mokiniams tiesiog judant per švietimo sistemą.
Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO) jau seniai teigia, kad švietimo sistemos privalo tikslingai mokyti ir vertinti kūrybiškumą bei kritinį mąstymą, o ne laikyti juos šalutiniu tradicinio mokymosi produktu. Be šio kryptingo dėmesio kyla rizika, kad šie įgūdžiai, tokie svarbūs orientuojantis ateities darbo rinkoje, liks nepakankamai išugdyti arba pasiskirstys netolygiai.
Atotrūkis jau matomas. 64 proc. mokytojų kritinį mąstymą įvardija kaip svarbiausią įgūdį, kurį reikia ugdyti norint susidoroti su iššūkiais DI dominuojamoje darbo rinkoje. Tačiau 79 proc. mokytojų šioje srityje nepastebėjo jokio augimo. Negana to, 56 proc. netgi pastebėjo nuosmukį. Panašios tendencijos ryškėja ir kitur: 53 proc. apklaustųjų teigia, kad prastėja analitinis mąstymas, o 49 proc. – kad mažėja emocinis intelektas. Tai savybės, kurias darbdaviai vertina labiausiai.
Žinoma, mokyklų vadovams netrūksta supratimo apie problemą – jiems trūksta įrankių jai spręsti. Beveik trečdalis (29 proc.) mokytojų sutinka, kad reikia didesnių investicijų į technologijas, kurios padėtų paruošti mokinius DI formuojamai ateičiai.
Vis dėlto, besitęsiantys finansiniai sunkumai reiškia, kad daugelis tiesiog nežino, nuo ko pradėti. Visoje Europoje valstybės išlaidos švietimui gerokai sumažėjo, todėl pedagogai priversti priimti sunkius sprendimus skirstydami finansavimą.
Kad mokiniai ugdytų skaitmeninius įgūdžius, jiems neišvengiamai reikia naudotis technologijomis. Iššūkis yra pusiausvyra: kai skaitmeninės priemonės naudojamos pasyviai – nesvarbu, ar tai būtų perteklinis laikas prie ekranų namuose, ar nestruktūrizuotas naudojimas mokykloje – kyla rizika dar labiau padidinti atotrūkį, kurį jos turėtų mažinti.
Platesnė Europos NESET analizė taip pat pabrėžia, kad pasyvus ar perteklinis laikas prie ekrano gali pakenkti raštingumui, dėmesio koncentracijai ir savijautai, ypač tarp jaunesnių mokinių.
Mokytojai atsidūrė aklavietėje: jie mato, kokie įgūdžiai nyksta, supranta, ko reikia, tačiau kelias įgyvendinimui yra painus. Todėl reikalingas tikslingesnis požiūris.
Praktinis kelias į priekį
Jei norime, kad jaunimas būtų pasirengęs darbui, negalime pasikliauti vien „laiku prie ekrano“ ar tikėtis, kad vien buvimas skaitmeninėje aplinkoje suformuos įgūdžius, reikalingus darbams, kurių DI dar net nesukūrė.
Vietoje to, reikalingas mokymas, sukurtas tiesiogiai ugdyti šiuos įgūdžius taikant metodus, suteikiančius mokiniams erdvės praktikuotis ir reflektuoti realiame pasaulyje arba simuliuotame kontekste.
Svarbus būdas šiems įgūdžiams ugdyti yra imersinis mokymasis. Paprasčiausiai tariant, imersinis mokymasis naudoja technologijas, kad sukurtų interaktyvias aplinkas, simuliuojančias realaus pasaulio scenarijus.
Priešingai nei pasyvus laikas prie ekrano, jis įtraukia mokinius į bendrą patirčių kūrimą, kur jie gali taikyti žinias, testuoti idėjas ir mokytis iš klaidų saugioje aplinkoje. Įsivaizduokite istorijos pamoką, kur mokiniai ne tik skaito apie senovės Romą, bet vaikšto jos gatvėmis, girdi turgaus šurmulį ir jaučiasi tos aplinkos dalimi.
Arba gamtos mokslų pamoką, kur jie tyrinėja žmogaus širdį ar simuliuoja klimato kaitą. Tai padeda abstrakčias sąvokas paversti apčiuopiamomis, kartu skatinant bendradarbiavimą, kūrybiškumą ir smalsumą.
Tyrimai rodo, kad mokytojai taip pat mato imersinio mokymosi vertę. 55 proc. mokytojų teigia, kad norėtų, jog jų mokykla įdiegtų arba dažniau naudotų imersinį mokymąsi. Daugeliui tai atrodo būdas padėti mokiniams greitai prisitaikyti prie naujų iššūkių, pakeliui ugdant problemų sprendimą ir kritinį mąstymą.
Šiam požiūriui palaikyti dabar prieinamos kelios technologijos, įskaitant papildytąją realybę (AR) ir virtualiąją realybę (VR).
Žinoma, VR akiniai gali izoliuoti, tačiau su kitomis technologijomis yra kitaip: užuot buvus „vieniems“ su akiniais, projektoriai gali būti naudojami sukurti bendrą erdvę, kurioje kartu dalyvauja keli žmonės. Galbūt todėl daugiau nei pusė mokytojų (56 proc.) sutinka, kad mokyklos turėtų investuoti į projektorius, palaikančius imersinį mokymąsi.
Būtent tokios didelio masto 360° projekcijos ar interaktyvios sienos vienu metu įtraukia visą klasę į bendrą aplinką, sumažindamos asmeninių įrenginių poreikį ir palengvindamos pamokų valdymą mokytojams, kartu ugdant reikiamus įgūdžius.
Kad imersinis mokymasis būtų sėkmingas, reikia ne tik nusipirkti įrangą. Tikroji nauda atsiranda tada, kai technologijos yra integruojamos į mokymo programą ir papildomos mokytojų kvalifikacijos kėlimu.
Teisingai atliekamos imersinės pamokos ne tik išlaiko mokinių dėmesį – jos suteikia saugią erdvę praktikuoti analitinį mąstymą, kūrybiškumą ir adaptyvumą, ruošiant juos ateičiai, kurią nuolat formuoja ir keičia dirbtinis intelektas.
Įgūdžių ugdymas visam gyvenimui, o ne tik akimirkai
Mokinių paruošimas DI ateičiai nėra mokymas, kaip rašyti užklausas (angl. prompts) ar kaip konkrečiai valdyti įrankius. Tai yra laikini įgūdžiai, susieti su technologijomis, kurios evoliucionuos ir keisis greičiau nei bet kuri mokymo programa.
Štai kodėl imersinis mokymasis yra toks svarbus. Jis sustiprina realybę, o ne ją pakeičia, padėdamas mokiniams mokytis per veiksmą. Projektoriai ir interaktyvios aplinkos leidžia tai patirti visai klasei kartu, ugdant bendradarbiavimą, problemų sprendimą ir kritinį mąstymą.
Tikrasis iššūkis, žinoma, yra prisiminti, kad tikslas nėra išmokyti mokinius naudotis tokiu DI, koks jis yra šiandien, bet paruošti juos ateičiai.
Senovės patarlė sako geriausiai: „Duok žmogui žuvį ir pamaitinsi jį vienai dienai; išmokyk žmogų žvejoti ir pamaitinsi jį visam gyvenimui.“ Svarbiausia suteikti mokiniams mąstyseną ir įgūdžius prisitaikyti, kvestionuoti ir kurti bet kokiame skaitmeniniame kraštovaizdyje, kurį atneš rytojus.