Visgi, I.Baranauskienės teigimu, nepavydėtiną mūsų šalies situaciją dar galima pakeisti, jeigu valstybė tos sistemos dalyviams, taip pat ir mokytojams, suteiks pasitikėjimo mandatą.
„Jau dabar neatidėliojant turėtume susiimti šalies mastu dėl požiūrio į tai, kaip turėtų būti žiūrima į švietimą. Dokumentų turime sočiai“, – tvirtina „Saulės“ privačios gimnazijos generalinė direktorė.
Mato platesnę problemą
Pasak I.Baranauskienės, Lietuvos švietime problemų šiandien tikrai netrūksta, nors ir atrodo, kad juo pastaruoju metu susirūpinę visi – netgi verslas, keliantis tikslą Lietuvos švietimo sistemą paversti kokybiškiausia Europoje.
Visgi lūkesčiai mokytojams ir pačiai mokyklai auga vis labiau, o rezultatai šalies mastu – labai vidutiniški.
„Saulės“ privačios gimnazijos steigėjos teigimu, į šią problemą turėtume žvelgti gerokai plačiau, nei tą darome dabar.
„Eina ketvirtas nepriklausomos Lietuvos dešimtmetis. Staiga visi pastebėjome, kad kai kurie aukštus postus užimantys žmonės neturi net minimalios kompetencijos. Kai jie pradeda kalbėti, apima svetima gėda...
Pastebėjome, kad visiškai nesusikalbame, spręsdami svarbius strateginius Lietuvai klausimus. Neturime lyderių, kai ieškome ministrų, iki nematytų žemumų nukrito aukščiausių pareigūnų reitingai“, – pabrėžė I.Baranauskienė.
Anot pedagogės, visuomenė pikta ir labai reikli – bet dažniau net ne sau, o kitiems.
„Stokojame pagarbos ir dėkingumo jausmo tiems, kas mums teikia svarbias paslaugas – mus gydo arba ugdo mūsų vaikus“, – kalbėjo gimnazijos direktorė ir steigėja.
Todėl nenuostabu, tęsė I.Baranauskienė, kad per daugiau nei 35 nepriklausomybės metus taip ir nesugebėjome išsiugdyti visuomenės, kuri vertintų ir, svarbiausia, gerbtų mokslą, o nuoseklų darbą matytų ir pripažintų kaip būtinybę kažko pasiekti.
Taip pat esą trūksta ir tokių, kurie švietime norėtų matyti ugdomą pilietišką asmenybę, gerbiančią kitus, o ne reikalaujančią padidinto dėmesio ir nuolaidų bei gerų akademinių rezultatų, nededant pakankamai pastangų.
„Blaškomės ieškodami geriausių praktikų, stebuklingų įrankių ir metodų. Su pasibaisėjimu konstatavome, kad nebeturime mokytojų. Tikriausiai to ir reikėjo tikėtis“, – tvirtino „Saulės“ privačios gimnazijos generalinė direktorė.
Jos manymu, nuolat viešojoje erdvėje girdimi ir matomi pasisakymai apie „nevykusius“ mokytojus ar net prastas mokyklas jau davė savo rezultatus. Jaunimui profesija, kurios visuomenė negerbia, tikrai nebus patraukli – tai akivaizdu.
„Jauni žmonės nebesirenka profesijos, kurios nevertina visuomenė, kur būsi atsakingas visada ir už viską – net ir už tai, kad nepastebėjai, kas vyksta šeimoje.
Valstybei ši sritis irgi nebuvo prioritetas. Antraip mokytojas būtų gavęs solidų atlyginimą ir neturėjęs iki vėlumos dirbti už vadovėlių ir kitų priemonių rengėjus.
Tačiau dabar kaip niekada Lietuvai reikia susitelkusios, motyvuotos, atsparios ir mąstančios visuomenės. Juk mūsų galimybės ir dabartinė situacija tiems, kas ją stebi – kaip ant delno! Vieninga, vienas kitą gerbianti, išsilavinusi tauta, nebijanti darbo ir sunkumų, yra visais atžvilgiais stipresnė.
Tas mums dabar gyvybiškai svarbu, kaip buvo svarbu ir tarpukario Lietuvai“, – akcentavo I.Baranauskienė.
Tada, priminė „Saulės“ privačios gimnazijos steigėja, šalį morališkai ir pilietiškai pakėlė būtent mokytojai, dėstytojai, mokslo darbuotojai – todėl jie pirmuoju traukiniu ir išvažiavo į Sibirą.
I.Baranauskienė pabrėžia – būtent ir dabar mokytojai dar gali pakeisti situaciją.
„Tačiau jie turi gauti iš valstybinių institucijų didelį pasitikėjimo mandatą. Mokyklų ir mokytojų veiklos negali kvestionuoti kiekvienas, net ir neturintis kompetencijos. Šiuo atveju turėti savų vaikų nepakanka. Juk laikai pasikeitė.
Anksčiau tėvai mokytojų neklausdavo: „kaip man elgtis su savo vaiku?“ O dabar klausia. O klausimai ir pagalbos prašymai patys įvairiausi: „vaikas neina miegoti“, „vaikas neruošia pamokų“, „vaikas nesitvarko savo daiktų“, „vaikas iki išnaktų sėdi prie kompiuterio“, „neįsileidžia mūsų į savo kambarį“ – kaip mums elgtis?
Taigi išaugo karta, kurioje dalis tėvų susiduria su įvairiais sunkumais auklėjant savo vaikus, nes neskiria dėmesio vertybėms, patys nepritariamai žiūri į jiems nepatrauklias pareigas ar tvarkas. Jiems imponuoja liberalus požiūris į bet ką, į vaikų pareigas – taip pat.
Aišku, kol neateina „atsiskaitymo valanda“. Tada mes visuose portaluose diskutuojame, kad „mokomės gyvenimui, o ne egzaminams“, tai tada kam jų reikia?!“ – svarstė I.Baranauskienė.
Būtina aiški strategija
„Saulės“ privačios gimnazijos steigėja bei generalinė direktorė atkreipė dėmesį – jau dabar, niekur nieko nebeatidėliojant, visos šalies mastu turėtume susiimti ir nuspręsti, kaip turėtų būti žiūrima į švietimą. Juk dokumentų, pabrėžė pedagogė, turime sočiai.
„Kad ir „Valstybės strategija 2030“. Bet stinga atsakomybės, kas gimdo pasyvumą ir baimę veikti. Vadinasi, reikia pasitikėjimo ir tam tikro autonomiškumo mokykloms. Visa tai seniai turi nevalstybinės mokyklos. Ir aiškiai matome, kaip tai kokybiškai veikia.
Mums ypač dabar reikia ilgalaikės sėkmės švietime strategijos. Tai būtų pasitikėjimas ir savarankiškumas ugdymo įstaigoms bei didžiulė valstybės institucijų parama mokykloms tose srityse, kur jos patiria sunkumų. Juk didžiausia stiprybė – tai pasitikėjimas žmogumi ir visų kūrybinių jėgų sutelkimas“, – akcentavo I.Baranauskienė.
Ji tikino tai per 32 savo gimnazijos gyvavimo metus pati išbandžiusi „Saulės“ privačioje gimnazijoje, ir tai esą – tikrai veikia.
„Norėčiau pacituoti Talino „Realschool“ gimnazijos direktorės Ene Saar žodžius, pasakytus „Saulės“ gimnazijos komandai atvykus į šią gimnaziją stažuotei: „Estijos švietimas geras todėl, kad valstybė remiasi į švietimą ir jį palaiko.
Mokyklų sprendimų niekas nekvestionuoja. Estijoje mokytojai turi teisę patarti, kaip valstybė turėtų būti valdoma“. Ir visi matome, kad tai Estijoje pasiteisina!“, – kalbėjo „Saulės“ privačios gimnazijos steigėja.