O man pasakojant tas istorijas, klasėje galima girdėti ir musę zvimbiant, visi sėdi susitelkę į žodžių tėkmę. Ir ne, jie taip daro ne dėl to, kad vilkintų pamokos laiką – aš patikrinau ir istorijas pasakoti pasisiūliau po skambučio – visi liko, klausėsi.
Vaikai trokšta klasėje žmogaus, kuris gebėtų juos įkvėpti, paragintų išbandyti naują veiklą, paskatintų užduoti nepatogius klausimus, užsiregistruoti į konkursą, ar kartu suplotų iš džiaugsmo, jei mokinys sugalvojo ir įgyvendino naują idėją. Vaikai trokšta įdomaus, juos gerbiančio žmogaus. Tokiu atveju, jie gerbia ir patį Mokytoją.
Didelė dalis mokytojo emocinės savijautos mokykloje priklauso nuo to, kiek jis jaučiasi vertinamas ir gerbiamas. Norint, kad mokinys, administracija, vadovas tave gerbtų – visų pirma pagarbą privalu jausti sau. Tai atrodo gana akivaizdu, bet keliu klausimą, kiek mokytojų nuoširdžiai tai supranta ir galiausiai, kiek mokytojų nuoširdžiai taip ir elgiasi?
Kviečiu pagarbą sau suvokti kaip savo resursų taupymą ir nuolatinį jų pildymą: laisvą laiką išnaudoti įkraunančioms veikloms.
Paklauskime savęs, kokius filmus žiūrėjome per pastarąjį mėnesį, kokias parodas aplankėme, kiek laiko buvome fiziškai aktyvūs, kam padėkojome, ką skaitėme ir ką naujo sužinojome. Kai vidinis krepšelis pilnas, nebekyla noras viskuo skųstis ar mokiniuose matyti tik jų neigiamas puses. Suprantu ir pasibėdojimo būtinybę – nieko nėra geriau nei atbėgti į tave puikiai suprantančio kolegos „glėbį“ ir išgirsti, kaip jis dalijasi panašiomis patirtimis bei patarimais.
Tačiau palaikymo siekio iškilus sunkumams negalime sulyginti su vidine žmogaus nuostata visur matyti blogį ir įvairiose situacijose tikėtis blogiausio. Tam nėra pasiteisinimų. Galiausiai, dalyvavimas kassavaitiniame gyvame protmūšio žaidime kainuoja pigiau nei kavos puodelis. Kviečiu nuolat plėsti savo interesus ir keisti visuomenėje nusistovėjusį švietimo sistemos darbuotojų vertinimą, pradedant nuo savo kasdienio žodžio, pasakomo kolegai ar mokiniui.
Taip kalbėti galbūt gėda prieš kolegas, kurie kasdien tai ir daro – įkvepia ir atiduoda dalį savo sukauptų resursų kiekvienam vaikui. Situaciją gerina būrys iniciatyvių žmonių, rengiančių projektus, ieškančių būdų bei sprendimų keblioms ugdymo problemoms.
Tačiau kartu norisi dalintis ir paraginti bambėjimo kultūrą keisti filmų, knygų, žiemos sporto ar kultūrinių renginių aptarimo kultūra. Norisi, kad visi minėtieji būriai po kelių metų nepabėgtų iš švietimo, pavargę mokytojų kambaryje atiduoti savo energiją rytinio, priešpietinio bei popietinio skundo klausymui. Ir taip teigiu po pirmųjų darbo metų mokykloje.