Telia skaitmeninės įtraukties vadovė J. Markeliūnė pastebi, kad diskusijos apie etiką internete tampa būtina šiuolaikinio ugdymo dalimi. Pasak jos, svarbiausia ne kurti atskiras taisykles, o padėti paaugliams suvokti, jog vertybės galioja visur – ir ekrane, ir už jo ribų.
Vertybės galioja visose erdvėse
Skaitmeninė etika dažnai klaidingai pristatoma kaip papildomas draudimų rinkinys, nors iš esmės ji kalba apie tuos pačius pagarbos ir atsakomybės principus, kurie galioja kasdienybėje.
Susiję straipsniai
Įtraukties specialistė pabrėžia: „Jei norime, kad internetas būtų malonesnė, teisingesnė erdvė visiems, turime jame laikytis tų pačių elementarių pagarbaus bendravimo principų kaip ir kasdienybėje. Kitaip tariant, vertybės nėra „offline“ ir „online“, jos tiesiog yra mūsų elgesio pagrindas, nepriklausomai nuo erdvės.“
Paaugliai kasdien mato ir vertina didžiulius informacijos srautus – komentarus apie išvaizdą, elgesį, viešus įvykius ar žinomus žmones. „Jie juk vis tiek tuos komentarus mato, tik dažnai juos interpretuoja vieni, be suaugusiųjų konteksto ar refleksijos“, – įsitikinusi J. Markeliūnė.
Tokiose situacijose suaugusiųjų vaidmuo tampa ne draudžiantis, o lydintis – padedantis suprasti, ką reiškia pagarba, kur baigiasi nuomonė ir prasideda žeidimas.
Pokalbiai vietoje pamokymų
J. Markeliūnės teigimu, rimta kliūtis kalbant apie elgesį internete – moralizuojantis, pamokantis tonas, kuris paaugliams dažnai sukelia pasipriešinimą.
„Didžiausias iššūkis apie tai kalbėti taip, kad tai neskambėtų kaip dar viena taisyklių pamoka. Mano manymu, vienintelis veikiantis būdas – suaugusiesiems šias temas įsileisti į savo kasdienybę, o ne ištraukti tik tada, kai „reikia pamokyti“.
Skaitmeninė etika turėtų tapti pokalbių dalimi taip pat natūraliai, kaip kalbame apie mokyklą, draugus ar dienos įvykius“, – sako ji.
Ekspertė pabrėžia ir praktinį tokio pokalbio formatą. „Pavyzdžiui, prie vakarienės stalo pasidalinti situacija, kurią patys matėme internete. Galima kartu paskaityti komentarus, paklausti paauglių, ką jie apie tai galvoja“, – teigia J. Markeliūnė.
Tokie aptarimai leidžia kalbėti apie taisykles kartu reflektuojant realias situacijas, su kuriomis jauni žmonės susiduria kasdien.
Suaugusiųjų elgesys – svarbiausias pavyzdys
Kalbėdama apie dažniausias klaidas, Telia atstovė atkreipia dėmesį į akivaizdų prieštaravimą tarp žodžių ir veiksmų šeimose. „Pagrindinė klaida – sakome viena, o darome kitą, ribojame ekrano laiką vaikams, tačiau ne sau.“
2025 m. Telia užsakymu atliktas „Norstat“ tyrimas atskleidė, kad net 9 iš 10 žmonių su telefonu ir užmiega, ir prabunda. Tame pačiame tyrime apklausti paaugliai mano, kad suaugusieji veidmainiauja, kai riboja vaikų ekrano laiką, bet ne savo.
„Todėl svarbiausia ne tik kalbėti apie taisykles, o pradėti nuo savęs. Vaikai pirmiausia mokosi ne iš mūsų žodžių, o iš mūsų elgesio“, – pabrėžia įtraukties ekspertė.
Kiekvienos šeimos skaitmeninės higienos įpročiai skirtingi, todėl universalių receptų nėra, tačiau nuoseklumas tarp to, kas sakoma ir kaip elgiamasi, išlieka esminis.
Kur baigiasi juokai ir prasideda patyčios?
Skaitmeninėje erdvėje bendravimo ribos aiškios ne visiems. Anot J. Markeliūnės, vienas sudėtingiausių aspektų – emocinio grįžtamojo ryšio stoka. „Riba tarp juoko ir patyčių internete yra labai slidi. Ypač todėl, kad nematome kito žmogaus, nematome jo veido išraiškos, negirdime balso, negauname tiesioginio grįžtamojo ryšio.“
Ji pastebi ir dažną retoriką, kuria tarsi bandoma pateisinti žeidžiančius komentarus: „Labai dažnai patyčios prasideda nuo frazės: „čia tik mano nuomonė, bet…“.
Daliai žmonių atrodo, kad tokia įžanga tarsi apsaugo nuo atsakomybės arba sušvelnina poveikį. Realybėje ji nieko nesušvelnina – žodžių turinys išlieka toks pats, nepriklausomai nuo to, kaip juos pristatome.“
J. Markeliūnė atkreipia dėmesį, kad ypač lengva peržengti ribą komentuojant viešus ar žinomus žmones, nes daliai rašančiųjų atrodo, jog jų komentarai nepasieks konkretaus žmogaus arba jo nepaveiks. Būtent čia, anot jos, atsiranda klaidingas saugumo jausmas, mažinantis empatiją.
Telia iniciatyvos „Augu internete“ mentoriai vaikams perduoda paprastą, bet veiksmingą principą, kuriuo, kaip sako ekspertė, verta vadovautis ir suaugusiesiems: jei negalėtum to pasakyti žmogui gyvai, žiūrėdamas jam į akis, nesakyk to ir internete.
Anonimiškumas ir atsakomybės iliuzija
Vienas esminių veiksnių, keičiančių elgesį internete, yra anonimiškumo jausmas. „Kai žmogus jaučiasi neatpažįstamas, susilpnėja vidinis stabdis, tampa lengviau parašyti tai, ko niekada nepasakytum gyvai. Tarsi atsiranda iliuzija, kad žodžiai neturi realių pasekmių“, – sako ekspertė.
Tuo pačiu ji pabrėžia: „ne šiaip sau sakoma: skaitmeniniame pasaulyje galioja tie patys realaus pasaulio įstatymai. Nustokime slėptis po anoniminiais klausimais, išmokime prisiimti atsakomybę už tai, ką transliuojame į viešą erdvę.“
Ši mintis ypač svarbi paaugliams, kurie kartais linkę manyti, kad bendraujant virtualiai veikia kitokios taisyklės ar mažesnė atsakomybė.
Kai matai patyčias, bet pats nesi auka
Tylėjimas internete dažnai tampa patogiausia reakcija, tačiau tai irgi yra pozicija. „Būti silpnesniųjų balsu yra tam tikros brandos bruožas, ir tam reikia ne tik drąsos, bet ir pasirinkimo“, – įsitikinusi J. Markeliūnė.
Ji ragina pradėti nuo artimiausios aplinkos. „Pamačius, kad pažįstamas elgiasi netinkamai, galima parašyti asmeninę žinutę, paraginti ištrinti komentarą, kartais užtenka pabūti veidrodžiu kitam – paklausti, kaip pats jaustumeisi gavęs tokį komentarą“, – teigia įtraukties specialistė.
Jei patyčios nukreiptos į draugą ar pažįstamą, svarbu pasiteirauti, kaip jis jaučiasi, ar apie situaciją pranešė suaugusiesiems, ir paskatinti ieškoti pagalbos.
J. Markeliūnė akcentuoja ir emocinę žinutę, kurią būtina perduoti vaikams: auka nėra kalta ir neturi likti viena. „Reikia apie tai kalbėti, pasakyti, kai jautiesi blogai. Draugai, šeima, mokytojai, socialiniai pedagogai gali padėti“, – sako ji ir primena, kad svarbu rasti patikimą suaugusįjį, su kuriuo galima pasitarti sudėtingose situacijose.
Viena taisyklė prieš paspaudžiant „siųsti“
Apibendrindama skaitmeninės etikos esmę, įtraukties specialistė išskiria paprastą, universalią formulę. „Prieš rašant, verta sustoti ir pagalvoti – ar patys norėtume gauti tokią žinutę ar komentarą iš kito?“
Ji taip pat siūlo prieš skelbiant turinį užduoti sau kelis klausimus: „Ar dalinuosi informacija supykęs? Ar kažkas gali jaustis užgautas? Ar pasakau per daug informacijos apie save ar kitą asmenį?“
Jei į bent vieną iš jų atsakymas teigiamas, anot J. Markeliūnės, verta sustoti ir nepublikuoti. Tokia sąmoninga pauzė ilgainiui padeda formuoti atsakingesnį, empatiškesnį virtualų bendravimą.