Pamirštas raktas: kaip sustabdyti mokytojų bėgimą ir krentančius rezultatus

Šių metų vasarį Nacionalinės švietimo agentūros užsakymu paskelbta analizė rodo, kad per penkerius metus Lietuvai gali trūkti daugiau nei 4000 mokytojų. O net jei pavyktų pritraukti pakankamai jaunų žmonių į šią profesiją, Vytauto Didžiojo universiteto skaičiavimai rodo, kad maždaug pusė pradedančiųjų mokytojų per pirmuosius kelerius metus palieka mokyklą.

Kita problema – mokinių pasiekimai. Tarptautinio PISA tyrimo duomenimis, jau apie du dešimtmečius Lietuvos penkiolikmečių rezultatai, lyginant su kitomis šalimis, iš esmės stagnuoja. Pagal šiuos rezultatus Lietuva Europoje užima 20-tą vietą. Palyginimui, Latvija yra 13-oje, Lenkija – 6-oje, o Estija – pirmoje vietoje Europoje.

Viena iš priežasčių, galinčių paaiškinti ir mokytojų pasitraukimą iš profesijos, ir stagnuojančius mokinių rezultatus, gali būti per silpna bendradarbiavimo kultūra mokyklose.

„Mokytojų trūkumas tiesiogiai veikia mokinių rezultatus. Tačiau yra dar vienas veiksnys, kuris dažnai lieka nuošalyje – mokytojų bendradarbiavimas. Estijoje ar Suomijoje mokytojams dirbti komandomis yra įprasta praktika. Tai stiprina ir mokinių rezultatus, ir darbo atmosferą mokyklose, kuri yra labai svarbi siekiant išlaikyti jaunus mokytojus profesijoje“, – sako organizacijos „Švietimas #1“ vadovė Laura Masiliauskaitė.

Tarptautinis mokytojų darbo sąlygų tyrimas TALIS 2024 rodo aiškų skirtumą tarp Lietuvos ir Estijos mokyklų profesinės kultūros.

Net 66 proc. Estijos mokytojų teigia reguliariai diskutuojantys apie konkrečių mokinių mokymosi pažangą su kolegomis. Lietuvoje tai daro tik 37 proc. mokytojų.

Estijoje taip pat dažniau keičiamasi mokymo medžiaga (31 proc., Lietuvoje – 29 proc.) bei dirbama kartu siekiant užtikrinti bendrus mokinių vertinimo standartus (39 proc., Lietuvoje – 27 proc.).

„Tai, kad estai bendradarbiauja daugiau, nėra atsitiktinumas. Estijos švietimo sistema nuosekliai stiprina komandinį mokytojų darbą. Daugelyje mokyklų mokytojų darbotvarkėse yra numatytas reguliarus, dažniausiai savaitinis, laikas komandiniam darbui. Be to, veikia stiprūs mokytojų bendradarbiavimo tinklai tiek tarp mokyklų, tiek platesniu – nacionaliniu – lygmeniu“, – pažymi L. Masiliauskaitė.

Į bendradarbiavimo kultūrą Estijoje įtraukiami ir pradedantieji mokytojai. Nauji pedagogai nuo pirmųjų darbo dienų dalyvauja profesinio mokymosi bendruomenėse, kuriose patyrę kolegos veikia kaip mentoriai. Tai padeda naujiems mokytojams greičiau įsilieti į profesiją ir mažina izoliuotumo jausmą.

„Glaudesnis darbas komandose stiprina pasitikėjimo jausmą tarp kolegų. Tai ypač svarbu jauniems mokytojams. Net devyni iš dešimties Estijos mokytojų sutinka, kad jų mokykloje kolegos gali pasikliauti vieni kitais. Lietuvoje mentorystė taip pat plėtojama, tačiau dalis naujų mokytojų vis dar jaučia nepakankamą profesinį palaikymą“, – sako L. Masiliauskaitė.

Kai mokytojai daugiau konstruktyviai bendradarbiauja, gerėja ir mokinių pasiekimai. Pavyzdžiui, Estijos penkiolikmečiai pagal PISA testų rezultatus demonstruoja geriausius gebėjimus Europoje.

O JAV atlikti tyrimai rodo, kad tuose JAV regionuose, kuriuose mokytojai reguliariai susitinka analizuoti mokinių pasiekimų duomenų ir koreguoti mokymo metodus, gerėja rezultatai. Ši praktika padeda greičiau nustatyti

mokymosi sunkumus ir taikyti tikslines strategijas. Rezultatas: trečios klasės anglų kalbos reikiamą kompetencijos lygį pasiekusių mokinių dalis padidėjo nuo 26,2 iki 45,7 proc., o šeštos klasės – nuo 34,1 iki 45,6 proc.

Kiti tyrimai rodo dar stipresnį poveikį. Esant tradiciniam mokymui ir vidutiniam mokytojų bendradarbiavimo lygiui, metų pabaigoje reikiamą skaitymo lygį pasiekia apie 11 mokinių iš 25. Tačiau stiprinant mokytojų darbą komandose šį lygį gali pasiekti jau 23–24 mokiniai – daugiau nei dvigubai daugiau.

Mokytojų polinkis dirbti kartu retai atsiranda savaime – jį dažnai lemia mokyklos vadovų sprendimai.

„Mokyklose, kuriose vadovai aktyviai skatina profesinį dialogą, mokytojai dažniau kartu planuoja pamokas, analizuoja mokinių pažangą ir dalijasi mokymo strategijomis. Tai reiškia, kad bendradarbiavimas nėra tik mokytojų iniciatyva – jam reikalinga aiški vadybinė struktūra. Mokyklų vadovai gali skirti laiką komandiniam mokytojų darbui, kurti profesinio mokymosi bendruomenes, skatinti pamokų stebėjimą ir mentorystę“, – sako L. Masiliauskaitė.

Bendradarbiavimą lemia ir tai, kaip organizuojamas pats ugdymo procesas.

Daugelyje Europos šalių, tarp jų – Estijoje, Latvijoje ir Suomijoje, vyrauja šešerių metų pradinis ugdymas. Tokiose sistemose pradinių klasių vadovai su tais pačiais mokiniais dirba ilgiau, o naujų dalykų mokytojai į ugdymą įtraukiami palaipsniui. Todėl atsiranda didesnis poreikis klasės vadovui ir dalyko mokytojui dirbti kartu, derinti ugdymo turinį, aptarti mokinių pažangą ir planuoti pagalbos strategijas. Dėl šios struktūros mokytojų bendradarbiavimas tampa kasdiene praktika.

„Lietuvoje pradinis ugdymas yra trumpesnis, todėl mokytojų darbas dažniau lieka fragmentuotas. Ilgesnis pradinis ugdymas nekeičia ugdymo turinio – keičiasi tik mokymosi organizavimas. Šiuo metu Lietuvoje jau yra mokyklų ir savivaldybių, norinčių dalyvauti pilotiniame šešerių metų ugdymo modelyje, kurio efektyvumą vertintų mokslininkai“, – sako L. Masiliauskaitė.

Pasak „Švietimas #1“ vadovės, jei Lietuva nori išsiveržti į švietimo lyderes Europoje, reikia žiūrėti giliau nei tik į pavienes problemas.

„Jeigu norime ne tik gesinti gaisrus dėl mokytojų trūkumo ar mokinių pasiekimų, turime žiūrėti į pačios sistemos pagrindus. Viena svarbiausių sričių – mokytojų bendradarbiavimas. Tarptautinė patirtis rodo, kad stiprios švietimo sistemos nuosekliai kuria mokyklas, kuriose mokytojai dirba komandomis, mokosi vieni iš kitų ir kartu sprendžia mokinių mokymosi iššūkius. Turime vadovų, kurie įgyvendina šias praktikas, tačiau tokių vis dar yra mažuma, tad svarbu stiprinti mokyklų vadybą. Taip pat – drąsiau išbandyti naujus ugdymo organizavimo modelius“, – sako L. Masiliauskaitė.