Jau trečią kartą naujienų portalo Lrytas iniciatyva surengtas didžiausias šalyje švietimui skirtas forumas „Švietimo kodas“. Trečius metus Lrytas organizuojamas forumas tapo svarbia platforma dialogui apie švietimo ateitį. Šiemet iniciatyvą stiprina ir partneriai – Vytauto Didžiojo universitetas (VDU), Švietimo, mokslo ir sporto ministerija (ŠMSM) bei organizacija „Švietimas numeris vienas“. Šįmet tvarumo partneriu tapo asociacija „Gamtos ateitis“, inicijavusi tarpdalykinę diskusiją.
Kiek tvarumas yra svarbu mūsų kasdienybėje?
Tvarumo sąvoka gana plati ir apima ne tik, mums dažniausiai girdimą, šiukšlių rūšiavimą. K. Žukauskaitė-Šiaučiulė tikina, kad sąvoka ne tik plati, bet ir motyvuojanti. Prakalbusi apie būtinybę rūšiuoti šiukšles neslepia – pareiga apipinta daugybe mitų. Rūšiavimą ji priskiria kritinio mąstymo pamokai.
Dėl besaikio vartojimo pirštu beda į žmoniją: turime traukti rankinį stabdį
„Mikrosekundės pasirinkimas išmesti vieną ar kitą dėžutę lemia didžiulį pokytį“, – teigia ji.
Dėl to svarbu kalbėti apie rūšiavimą ir tvarumą, nes tai integruoja ir augina kritiškai mąstantį pilietį, ypač, kai gyvename greitai vartojančioje visuomenėje. Ne paslaptis, kas plastikui suirti reikia kelių šimtų metų. Šį pėdsaką ilgam paliekame po savęs.
Iš mokslo pusės į atliekas ir jų rūšiavimą pažvelgęs dr. V. Varžinskas akcentuoja, kad pasaulyje yra problemų, kurių egzistencija išspręsti negali. Pavyzdžiui – ligos, virusai, gamtos stichijos. Jis beda pirštu į žmoniją, nes dėl besaikio vartojimo turime didžiulius kiekius atliekų ir taršą.
„Rūšiavimas pats iš savęs ateities neturi“, – akcentuoja jis.
Susiję straipsniai
Todėl jis ragina į problemą žiūrėti kitu kampu ir keisti vartojimo įpročius, kad atliekų nebūtų tiek daug.
K. Žukauskaitė-Šiaučiulė atkreipė dėmesį į pro akis praleidžiamą aspektą, kad rūšiavimo konteineriai nėra medžiagų konteineriai, o pakuočių. Tai reiškia, kad ne visos šiukšlės gali į juos keliauti.
„Pradėkime nuo labai paprasto ir elementaraus rūšiavimo, o iš paskos mentaliteto pokyčiai, mažesnis vartojimas“, – prieštaravo ji dr. V. Varžinskui.
Atkirsdamas šiems K. Žukauskaitės-Šiaučiulės teiginiams, dr. V. Varžinskas pateikė statistikos. Pasaulyje kasmet išgauname virš 100 mlrd. tonų žaliavų. Praeitų metų pasaulinis žiediškumo rodiklis yra 6,9 proc. Prieš tris metus buvo 7,2 proc.
Pasak jo, krentantis rodiklis rodo, kad mūsų pastangų neužtenka stabilizuoti sistemos, nes vartojimas auga taip intensyviai, kad pastangos net nekompensuoja.
„Šiandien turime traukti rankinį stabdį ir būtinai kalbėti apie prevenciją“, – pabrėžė dr. V. Varžinskas.
K. Žukauskaitė-Šiaučiulė pastebi, kad už žiedinės ekonomikos tikslų, Europos Sąjungos direktyvų stovi sudėtingos technologijos, todėl skubančioje kasdienybėje lengvu priminimu gali tapti rūšiavimas.
Ar įpročiai susiformuoja mokykloje?
A. A. Markevič tvarumą laiko sprendimo priėmimu, kuris nepakenkia ateičiai ir išlaiko pusiausvyrą. Neabejoja, kad formuoti vaiko mąstymą, požiūrį, pilietiškumą yra pedagogo ir mokyklos atsakomybė.
Pasak jo, kurti tvarumą ir mąstymą yra mokyklos dabarties ir ateities uždavinys. Kyla klausimas, kaip tai atrodo realiai. Tai gali būti integruotos temos, projektai ar edukacijos, kurios neretai būna įtrauktos į mokymo planą.
„Jeigu turime laiko kalbėti su vaikais apie rūšiavimą, tvarumą, tai geriau yra ne kalbėti, o kurti“, – mano A. A. Markevič.
Jis siūlo neanalizuoti problemos ir su vaikais ieškoti sprendimų, ką būtų galima nuveikti ir pakeisti. Ne visada įvairios iniciatyvos mokyklose duoda naudos. Kaip pavyzdį A. A. Markevič pateikė vienoje mokykloje organizuotą konkursą, kuriame reikėjo sukurti meno dirbinius iš antrinių žaliavų. Visi iš prekybos centrų krūvomis paėmė akcijų leidinių.
„Tai yra nulis mąstymo būdo“, – neslepia jis ir pridūrė, kad tvarumas prasideda būtent nuo to.
Mokyklų gyvenime dalyvaujantis A. A. Markevič neabejodamas sutinka, kad įpročiai gali susiformuoti ugdymo įstaigose ir pateikė pavyzdį. Vienos kelionės į JAV metu viešbutyje pusryčiai buvo atnešami plastikiniuose induose, o atėjęs padavėjas viską galiausiai išmeta į bendrą krūvą.
„Europoje turime rimtą įprotį“, – pabrėžė jis.
Taip pat ir Lietuvoje esame padarę didžiulį žingsnį į priekį ir turime susiformavusį įprotį kaip mąstymo būdą. Antrinusi K. Žukauskaitė-Šiaučiulė pasidžiaugė, kad Lietuva jau išmoko išmesti šiukšles, tačiau dabar mokomės pataikyti ten, kur reikia.
Ji užsiminė, kad tyrimai rodo, jog šeimose, kurios rūšiuoja, nėra diskusijų apie tai, kas jiems yra rūšiavimas.
„Skiriasi žmogus, kuris išmeta ir kuris išneša šiukšles“, – pridūrė ji.
Tai reiškia, kad šeimose nėra įpročių ir tendencijų kalbėtis apie rūšiavimą ir tik maža dalis į šį procesą įtraukia vaikus. Į mokyklą mes nukeliame didelę atsakomybės dalį išmokyti apie tai galvoti ir rūšiuoti.
Dr. V. Varžinskas į tvarumo situaciją žvelgia su liūdesiu ir ragina kalbėti ne tik apie atliekų rūšiavimą. Tai apima ir vandens čiaupo užsukimą ryte valantis dantis ir produktų pasirinkimą. Nepagailėjo kritikos ir kasmetinei akcijai „Darom“.
„Teršiame 365 dienas per metus, o vieną dieną visi užsidedame gumines pirštines ir tvarkome“, – rėžė jis.
Ar turime pakankamai žinių apie tvarumą?
Nors suaugusieji turėtų būti pavyzdys vaikams, kartais patys klysta ir neteisingai rūšiuoja. K. Žukauskaitė-Šiaučiulė tikina, kad rūšiavimas yra tik viena iš tvarumo potemių, kuri – labai patogi.
„Su šiukšle mes susiduriame kasdien, kelis kartus per parą ir ji nėra trumpas veiksmas“, – pabrėžė ji.
Apie tvarumą dešimtmečiais kalbama iš privataus verslo, savivaldybių, asmeninių inciatyvų, tačiau vis dar turime spragų. Pasak K. Žukauskaitės-Šiaučiulės, suaugusieji turi tendenciją nekontroliuoti savo iškalbos ir vaikams perduoti stereotipus.
„Įdomus dalykas, kad žaliasis kursas, rūšiavimas yra pati populiariausia dezinformacijos sritis“, – užsiminė ji.
Ji aiškino, kad tai yra patogus būdas destabilizuoti žmogaus mąstymą. Ragina sekundei sustoti, įjungti kritinį mąstymą ir pasistatyti tris šiukšliadėžes vienoje vietoje ir tinkamai išmesti netikėtai sudužusią stiklinę ar bateriją.
A. A. Markevič akcentuoja, kad švietimo kontekste neturėtume fokusuotis vien tik į rūšiavimo temą. Tai yra vienas iš įrankių. Jis įvardijo opesnę problemą ir kalba apie vartotojiškumo pavojų.
„Vartotojiškumas yra mūsų šiuolaikinės visuomenės liga“, – pridūrė jis.
Kriterijai, kaip mes vartojame, yra išugdomi mokykloje, tačiau A. A. Markevič neslepia, kad šia tema diskutuoti su vaikais yra nepaprastai sudėtinga.
„Tvaru yra ryšys, kokį mes sukuriame“, – linkėjo jis.