Įsivaizduokime situaciją. Jauna mokytoja dirba mokykloje ketverius metus. Per tą laiką ji ne tik pasiekia puikių rezultatų su mokiniais, bet ir kuria metodinę medžiagą, dalijasi patirtimi su kolegomis, veda mokymus, dalyvauja nacionaliniuose ir tarptautiniuose projektuose. Kitaip tariant, daro tai, kas nurodyta aukščiausių kvalifikacinių kategorijų reikalavimuose. Tačiau sistema jai sako: „Palauk.“ Palauk, nes dar „neišdirbai reikiamo skaičiaus metų“. Palauk, nes dar „neperėjai visų pakopų“. Palauk, nors jau dabar darai daugiau nei tie, kurie tas pakopas perėjo.
Ir čia atsiranda esminis klausimas – ką mes iš tikrųjų vertiname: mokytojo darbą ar laiką, praleistą sistemoje?
Metai prieš kompetenciją
Mokytojų atestacijos sistema Lietuvoje formaliai deklaruoja, kad vertinamas mokytojo profesionalumas, veiklos kokybė, poveikis mokiniams ir bendruomenei. Tačiau praktikoje vienas svarbiausių filtrų vis dar yra stažas.
Susiję straipsniai
Tai sukuria situaciją, kai aukštos kompetencijos mokytojas negali būti įvertintas pagal savo realų lygį, jo atlygis neatitinka atliekamo darbo sudėtingumo, o motyvacija krenta ne dėl darbo krūvio, bet dėl sistemos neteisingumo jausmo. Tai ne teorinė problema. Tai kasdienybė mokyklose.
Į mokyklas ateina ne „žali“ absolventai
Svarbu pripažinti dar vieną realybę – į mokyklas šiandien ateina ne vien ką tik studijas baigę jaunuoliai. Vis dažniau tai yra žmonės, kurie jau yra išbandę save kitose profesijose, turi darbo patirties versle, nevyriausybiniame sektoriuje, tarptautinėse organizacijose arba sąmoningai pasirenka mokytojo kelią kaip prasmingą veiklą.
Dažnai tai žmonės, kurie palieka gerokai dosniau apmokamas darbo vietas tam, kad galėtų dirbti mokykloje. Ir būtent šie žmonės labai aiškiai jaučia sistemos nelogiškumą. Kai aukštos kompetencijos specialistas ateina į mokyklą, jis susiduria su tuo, kad jo ankstesnė patirtis vertinant kvalifikaciją praktiškai „dingsta“ ir jis privalo kelerius metus tiesiog „išlaukti“ tam, kad galėtų gauti jo kompetencijas atitinkančią kategoriją. Taip šis žmogus gauna labai aiškų signalą – sistema nėra pasirengusi priimti jo kaip profesionalo.
Ką prarandame?
Dažnai sakoma, kad jauni mokytojai palieka mokyklas dėl mažų atlyginimų, dar dažniau – dėl netinkamų darbo sąlygų ir pan. Bet pripažinkime – jie išeina, nes sistema tiesiog jų neatpažįsta. Kai žmogus dirba aukštu lygiu, kuria pridėtinę vertę, rodo lyderystę, bet gauna signalą „dar per anksti“, jis pradeda ieškoti aplinkos, kurioje jo kompetencija būtų vertinama realiai, o ne formaliai.
Ir jis ją randa – už mokyklos ribų.
Vadovų paradoksas
Mokyklų vadovai šiandien atsiduria labai sudėtingoje situacijoje. Jie mato stiprius mokytojus, nori juos išlaikyti, motyvuoti, suteikti jiems augimo galimybes.
Tačiau jie susiduria su sistema, kuri sako: negalite greičiau, negalite aukščiau, negalite kitaip.
Vadovas tampa atsakingas už rezultatą, bet sistema jam neduoda įrankių pripažinti ir motyvuoti talentus.
Ar tikrai reikia „išlaukti“?
Svarbiausias klausimas – ar tikrai geras mokytojas turi „išlaukti“, kad būtų pripažintas?
Jei mokytojas jau šiandien veikia metodininko ar net eksperto lygiu, daro įtaką kitiems mokytojams ir kuria ugdymo praktiką, kodėl sistema reikalauja žmogaus pirmiausia „išlaukti“ ir tik tada pripažįsta jo kompetenciją? Ypač tada, kai kalbame apie žmones, kurie į mokyklą atsineša jau sukauptą profesinę brandą.
Šiems mokytojams ėjimas per visas pakopas nėra „natūrali karjera“ – tai yra dirbtinai prailgintas kelias iki to, ką jie jau yra pasiekę.
Ką reikia keisti?
Jei norime išlaikyti stiprius mokytojus, būtini aiškūs pokyčiai. Visų pirma, reikia atsieti kategorijų suteikimą nuo formalaus stažo kaip pagrindinio filtro (stažas gali būti kriterijus, bet ne barjeras). Būtina sukurti greitesnį kelią aukštos kompetencijos mokytojams ir leisti lankstesnį kategorijų suteikimą pagal realius pasiekimus. Taip pat reikia sustiprinti mokyklos lygmens sprendimų svorį. Galiausiai, turime užtikrinti, kad atlygio dydį lemtų kompetencija, o ne metai.
Laikas sprendimams
Švietimo, mokslo ir sporto ministerija (ŠMSM) šiandien turi galimybę padaryti esminį pokytį – pereiti nuo „išlaukti“ sistemos prie „pasiekti“ sistemos. Ir nesinorėtų po šios nuomonės išsakymo išgirsti iš ŠMSM, kad jau esą tai daroma. Magistro prilyginimas metodininkui ar daktaro laipsnio prilyginimas ekspertui yra sveikintina, tačiau nepamirškime ir talentingų, ne taip seniai į sistemą atėjusių mokytojų.
Kol švietime nematysime ir tinkamai nevertinsime talentų, tol toliau prarasime tuos, kuriuos labiausiai norime išlaikyti. Talentingi mokytojai nelaukia. Jie renkasi vietas, kur jų darbas yra matomas, vertinamas ir atitinkamai įkainojamas.
Klausimas tik vienas – ar mokykla Lietuvoje irgi taps tokia vieta?
Apie „Švietimas #1“
VšĮ „Švietimas numeris vienas“ – tai ne pelno siekianti, Lietuvos startuolių asociacijos „Unicorns Lithuania“ įsteigta organizacija, vienijanti lyderius, kurie siekia kurti pažangią, pasaulyje pirmaujančią švietimo sistemą.