Kaip mokyklą paversti visapusiškai saugia erdve? Savo sričių ekspertai išskyrė esminį receptą

Portalo Lrytas kovo pradžioje surengtame didžiausiame švietimo forume „Švietimo kodas“ diskutavę pedagogai, mokinių atstovai ir savo sričių ekspertai įvardijo, kas kuria saugią aplinką šiandieninėje mokykloje ir jos bendruomenei, kaip tą saugumą pirmiausia užtikrinti patiems ir kokių elementarių pamokų nepamiršti kasdienybėje.

Fizinis, emocinis, taip pat ir skaitmeninis saugumas, pabrėžia pašnekovai, neabejotinai yra gerovės bet kokioje ugdymo institucijoje pagrindas.

Prieš kiek daugiau nei mėnesį didžiulį ažiotažą šalyje sukėlė konfliktas vienoje iš Alytaus gimnazijų, kai dėl galimo smurto prieš mokinius buvo atleista ilgametė mokytoja. Savo bendražygę ginanti pedagogų profsąjunga akcentavo, kad kaltinimai – nepagrįsti, ir kalbėjo apie tai, jog net ir mokytojai šiandien mokykloje jaučiasi nesaugūs.

Šiaulių Salduvės progimnazijos direktorė Dr. Natalija Kaunickienė svarstė, kad tikriausiai į šią situaciją jautriai sureagavo dažnas vadovas. Tiesa, pati ji teigė susimąsčiusi, jog tai – tam tikra santykių nebuvimo pasekmė. Pasak N. Kaunickienės, saugumas – tai tikrai ne elektroniniai varteliai ar vaizdo kameros, o būtent santykiai.

„Kasdien reikia kurti santykius. Čia kaip su rankų mazgojimu – kartą per dieną neužtenka.

Santykiai yra ypatingas dalykas, todėl, kad mes visi esame skirtingi ir mes nuolat susiduriame su savo poreikiais, su savo siekiais, su situacija, kai spaudimas iš viršaus yra visiems – ar tai mokytojai, ar vadovai, ar kas bebūtume šitoje situacijoje, visi turime tam tikrą spaudimą“, – akcentavo Šiaulių Salduvės progimnazijos vadovė.

Pasak N. Kaunickienės, jeigu vaikas, mokytojas ar bet kuris kolektyvo darbuotojas jaučiasi pažeidžiamas, jeigu jis nėra išgirstas, pamatytas, jeigu nėra laiku reaguojama į kilusius iššūkius, tokie konfliktai galiausiai ir prasprogsta.

„Tai būtent man saugumas pirmiausia yra santykis, ir visų pirma tai yra suaugusio žmogaus saugumas. Jeigu suaugęs žmogus nesijaučia saugiai, šiuo atveju kalbame apie pedagogus, pedagogų bendruomenę, tai turbūt mažai tikėtina, kad vaikai bus saugūs šitoje bendruomenėje“, – kalbėjo N. Kaunickienė.

Lietuvos moksleivių sąjungos (LMS) prezidentas Martynas Dikšaitis prisiminė, jog dar praėjusių metų pabaigoje sulaukė kreipimosi iš būtent šioje Alytaus situacijoje nukentėjusio moksleivio. Moksleivių atstovai ir patys gilinosi į incidento aplinkybes.

„Mūsų pozicija yra tokia, kad mokinys jokiu atveju negali būti ar kažkaip skaudžiau paliečiamas mokykloje, ar pažeminamas. Lygiai tas pats yra ir su mokytojais“, – akcentavo jis.

Visgi, pasak M. Dikšaičio, kartais su netinkamu mokytojo elgesiu susidūrę mokiniai linkę tylėti, nors iš pedagogų taip pat patiria įvairių smurto formų.

„Manau, jog tai nėra sveika, ir šiuo metu pats saugumas mūsų švietimo sistemoje yra sukurtas biurokratijai – ne kažkokioms specifinėms mokyklos grupėms, ne mokiniams, ne mokytojams“, – kalbėjo LMS prezidentas.

Anot M. Dikšaičio, saugumas kuriamas nuo ryšio, ir kai to ryšio nėra, visa grandinė pradeda byrėti. Galiausiai ir įvyksta didesni ar mažesni konfliktai.

Savo ruožtu „Telia“ įvairovės ir įtraukties vadovė, vaikų saugumo internete ekspertė Julija Markeliūnė pastebėjo, kad emocinio saugumo temos mūsų mokyklose trūksta.

„Mes su „Telia“ važinėjame po mokyklas su saugumo internete tema, kadangi teikiame ir interneto paslaugas, ir norime, kad visi juo naudotųsi saugiai.

Mūsų mokyklose vis dar juntamas didelis emocinio saugumo temos stygius – apie tai ne tik su mokiniais kalbamės gerokai per mažai, bet ir su pedagogais. Bendraudami su mokytojais pastebime, kad jiems reikia ne papildomų naujų nurodymų „iš viršaus“, o emocinio atsparumo lavinimo, paprasto žmogiško ryšio ir empatijos“, – pabrėžė specialistė.

Kad dažnai tiltai bendruomenėse tiesiog sugriūna, pastebėjo ir privačiam Suomijos darželių tinklui „Bumblebees kindergarten“ vadovaujanti Simona Lunina. Pasak jos, ilgainiui mokytojai tampa lyg savotiški biurokratijos varžteliai – stinga visapusiško bendravimo ir bendradarbiavimo, dingsta ryšys.

S. Lunina prisiminė, kad kai dar pati dirbo mokytoja, ypač daug dėmesio skyrė fiziniam vaikų saugumui, tačiau bėgant laikui suvokimas apie saugumą mokykloje gerokai prasiplėtė.

„Kai tapau vadove, tas mokytojos mentalitetas, žinoma, pasiliko, bet labai gerai pamenu, kai pas mane apsilankė Helsinkio miesto švietimo skyriaus inspekcija. Pirmas klausimas buvo: labas, Simona, kaip tu? Ir aš: gerai, maždaug, ko čia klausi, ką aš padariau? Lyg iškart norisi gintis, ar aš kažką negerai padariau, kodėl tu klausi?

Ir sako: bet kaip tu? Pabrėžė, kad aš neateinu tavęs inspektuoti, tikrinti, bausti, daryti kažką blogo – mano darbas tave palaikyti, o tavo darbas – palaikyti mokytojus, nes jie kuria saugumą“, – savo patirtį papasakojo Suomijos privataus darželių tinklo generalinė direktorė.

Anot S. Luninos, ką Suomija daro kitaip – jie esą jau seniai suprato, kad ne biurokratija, o pats mokytojas turi būti prioritetas, tad svarbiausia juo tikėti ir pasitikėti. Tada stiprėja ir paties pedagogo atsakomybė.

Nors šiandieninėje mokykloje labai svarbus tiek fizinis, tiek emocinis saugumas, jau ne viena valstybė, taip pat ir Lietuva, diskutuoja, kaip vaikus apsaugoti ir skaitmeninėje erdvėje. Kai kurios šalys imasi ir griežtų socialinių tinklų ribojimų, tačiau ar tokie sprendimai tikrai patys efektyviausi?

Pasak „Telia“ įvairovės ir įtraukties vadovės J. Markeliūnės, vertėtų nepamiršti, kad vaikai yra labai gudrūs ir randa būdų, kaip apeiti praktiškai bet kokius ribojimus.

„Žinoma, turėti taisykles ir jų laikytis padeda. Vis tik vaikai yra itin išradingi, todėl techniniai ribojimai be tarpusavio susitarimo dažnai neveikia. Prieš nustatant ekrano laiko limitus, būtina su vaiku pasikalbėti, kodėl tai daroma.

Svarbiausia – rodyti tinkamą pavyzdį: jei tėvai patys nuolatos leidžia laiką socialiniuose tinkluose ar vartoja nepagarbų toną skaitmeninėje erdvėje, vaikai tai kopijuos. Jie mokosi ne iš mūsų žodžių, o iš mūsų elgesio“, – pažymėjo J. Markeliūnė.

Specialistė prisipažino mokyklose visada pasiklausianti, kaip vaikai mano, nuo kokios frazės prasideda patyčios. Ir jie ją dažnai atspėja.

„Skaitmeninis ir fizinis pasauliai yra viena ir ta pati erdvė, tačiau internete dažnai prarandame stabdžius. Pastebiu, kad patyčios dažnai prasideda nuo nekaltos frazės „čia tik mano nuomonė“. Turime ugdyti vaikus sustoti ir pagalvoti: ar išdrįstų tą patį pasakyti žmogui tiesiai į akis?

Virtualioje erdvėje turėtų galioti tos pačios saugumo taisyklės kaip ir gatvėje: jei mokome vaikus neimti saldainių iš nepažįstamų ar nelipti į svetimą automobilį, lygiai taip pat turime mokyti nepriimti nepažįstamų asmenų į draugus internete“, – dėmesį atkreipė „Telia“ atstovė.

O kas turėtų prisiimti atsakomybę už vaikų saugumą skaitmeninėje erdvėje, jeigu tėvai neretai linkę atsigręžti į mokyklą, o mokykla – į šeimą? Pasak LMS prezidento, šiais laikais jau net ir ikimokyklinio amžiaus vaikai kartais naršo „Facebook“ ar „Instagram“ platformose, tad savaime suprantama, kad tai – pirmiausia tėvų reikalas.

„Šiaip man visas tas požiūris, kad mokykla labai kišasi į vaiko asmeninį gyvenimą ir už mokyklos ribų, atrodo labai ydingas, kadangi tada mokykla atrodo kaip įstaiga, kuri turi tave suvaržyti, sukontroliuoti, ir tada automatiškai susidaro tokia priešprieša. Ir tada vaikas į mokyklą žiūri kaip į kažkokį blogį, ypatingai, jeigu jis yra jaunesnio amžiaus“, – svarstė M. Dikšaitis.

Jis pridūrė, kad čia veikia ir tiesiog tam tikras baimės faktorius, iš kurio mums reikia išlipti.

„Ir kalbėti tiesiog apie temas, kurios atrodo, kad yra tabu, nors iš tikrųjų nėra tabu, lygiai taip pat, kaip ir tas pats lytinis švietimas bei visi kiti klausimai. Tiesiog nebe tie laikai – mokiniai patys viską žino, tai geriau jau bent tegul sužino iš žmonių, kurių paskirtis yra užtikrinti jų saugumą ar bent dalinį saugumą, negu iš interneto ar kažkokių blogybių“, – pažymėjo LMS prezidentas.

Pasak S. Luninos, kalbant apie pavojus virtualioje erdvėje, tėvams apskritai trūksta švietimo, ir tai esą – natūralu. Tačiau, tęsė ji, jau moksliškai įrodyta, kad telefonas kelia priklausomybę, vartojant tam tikrą turinį vyksta ir dopamino šuoliai. Į tai nereaguoti tiesiog negalima.

„Ir mes kalbame apie tėvus, mes kalbame apie socialinės rizikos šeimas. Mes kartais pamirštame, su kokiomis šeimomis mes dirbame. Jog jie nesėdi internetuose ir neskaito mokslinių straipsnių, nestudijuoja VDU ar dar kažkur. Jie tiesiog pareina gal atidirbę kažkokį darbą, yra fiziškai pavargę, ir dabar iš tiesų tėvai turi daug daugiau atsakomybių“, – pastebėjo Suomijoje gyvenanti lietuvė.

Pasak S. Luninos, vyksta ir kartų transformacija, todėl rasti balansą tikrai nėra pati lengviausia užduotis.

Nors Suomija laikoma tikrai saugia švietimui šalimi, ji taip pat prisiminė ir čia nutikusį skaudų įvykį, kai šeštokas nušovė savo klasės draugus.

„Mes nežinome, kas vyksta vaikų galvoje. Mes Suomijoje turime be galo gerų programų, didžiules investicijas, (...) ir Suomija sako, kad mums nereikia laukti, kol atsiranda santykis tarp aukos ir agresoriaus – mums reikia dirbti su bendruomene.

Ir mes pradedame dirbti jau ankstyvajame ugdyme. Ir ką aš jaučiu Lietuvoje, kad ankstyvasis ugdymas kartais išties yra nuvertinamas. (...) Emocinis raštingumas turi būti pradedamas ugdyti jau ankstyvajame amžiuje – supratimas, kas yra mano saugi zona, ir mokėti tai iškomunikuoti“, – tvirtino privačiam Suomijos darželių tinklui vadovaujanti S. Lunina.

Prevencijos svarbą išskyrė ir Šiaulių Salduvės progimnazijos vadovė. Pasak N. Kaunickienės, svarbiausia – nelaukti, kol kažkas mokykloje įvyks.

„Tarkime, mes rudenį ir pavasarį aptariame kiekvieną vaiką. Tai ne tik jo mokymasis, bet ir elgesys santykyje. (...) Jei su kažkuo konfliktuoja – mes iš karto prevenciškai tariamės, žiūrime, ką daryti. Tai prevencija yra pats pagrindinis dalykas, kuriant saugumo kultūrą mokykloje.

Matyti vaiką, girdėti vaiką plačiąja prasme, ir stengtis. Tegul – mes galime klysti, tai geriau klysti, bet pamatykime iš anksto“, – ragino ji.

Pasak N. Kaunickienės, jeigu jau kažkas atsitiko, problemą reikia spręsti viešai ir skaidriai, nieko neslėpti, nes priešingu atveju tai esą sukelia tik dar blogesnes pasekmes.

„Jeigu informacijos nėra – nebūna tuščios vietos, žmonės kuria interpretacijas, mitus, susikuria savo versijas. Todėl visada geriau ne slėpti, o aiškiai pasakyti tiek, kiek reikia tam kartui“, – akcentavo progimnazijos direktorė.

Paklausta, kokių namų darbų nepadariusi Lietuva, kad to viešumo būtų dar daugiau ir mokyklos neslėptų susikaupusių problemų po kilimu, „Telia“ įvairovės ir įtraukties vadovė, vaikų saugumo internete ekspertė J. Markeliūnė pastebėjo, kad šiandien tiesiog vis dar bijome klaidų.

„Augdami mokykloje buvome pripratinti, kad egzistuoja tik vienas teisingas atsakymas, todėl šiandien paniškai bijome suklysti ir tas klaidas linkstame slėpti. Versle populiarios „Fail nights“ iniciatyvos rodo, kaip svarbu dalintis nesėkmėmis ir iš jų mokytis. Šią praktiką, leidžiančią nebijoti klaidų, vertėtų integruoti ir į mokyklų kultūrą“, – įsitikinusi ji.

Paklausti, ką mes kiekvienas galime padaryti, kad mokykloje būtų visapusiškai saugiau, pašnekovai pirmiausia išskyrė komunikaciją.

Pasak LMS prezidento M. Dikšaičio, kalbėjimas visais lygmenimis, žodžių nevyniojimas į vatą, pastovėjimas už tai, kas atrodo svarbu ir drąsa prisiimti atsakomybę yra kertiniai elementai į saugumą.

„Telia“ atstovė J. Markeliūnė atsigręžė ir į saugumą virtualiame pasaulyje.

„Klystame manydami, kad už saugumą internete atsakingas tik informatikos mokytojas. Skaitmeninėje erdvėje statistiškai praleidžiame apie 5 valandas visos savo dienos – tai labai dideli skaičiai. Ir tas buvimas internete apima labai daug temų.

Todėl elgesys internete turėtų būti integruotas į visas pamokas: lietuvių kalbos mokytojas gali akcentuoti skaitmeninį raštingumą (š, č, ž – kaip dažnai pametame lietuviškas raides asmeninėse žinutėse) ir kultūrą, geografijos pamokose galima kalbėti apie skirtingų šalių sukurtus įrankius, ar kaip nedraugiškos šalys gali skleisti dezinformaciją ir pan.

Saugumas yra mūsų visų bendra atsakomybė – kiekvienas suaugęs žmogus, net ir neturėdamas vaikų ar nedirbdamas mokykloje, neša dalį šios atsakomybės“, – teigė specialistė.

S. Lunina savo ruožtu priminė A. Banduros socialinio mokymosi teoriją, kuri aiškina, jog vaikai mokosi per savo aplinką ir savo socialinę erdvę. Ir tai, ką jie mato – kopijuoja. Suomijoje gyvenanti lietuvė linkėjo, kad suaugusieji suprastų, jog pagarba ir saugumas veikia visais rakursais, visomis kryptimis.

„Tiesiog kartais atsiminkite, kad kai jūs pakeliate balsą ar duodate kažkokią reakciją, jus kopijuos kažkur kitur“, – pastebėjo ji.

Pasak S. Luninos, visgi patys mokytojai ir kuria šios profesijos prestižą.

„Jeigu aš ateinu isterikuojanti, pikta, negerbianti kitų žmonių, ko aš galiu tikėtis iš savo aplinkos? Tai kartais pasižiūrėkime į veidrodį ir prisiminkime, kad mes esame tai, kaip ir su kuo mes bendraujame.

Apskritai palinkėčiau daugiau žmogiškumo, elementarios pagarbos žmogui“, – kalbėjo privataus Suomijos darželių tinklo vadovė.

Šiaulių Salduvės progimnazijos vadovė N. Kaunickienė atkreipė dėmesį, kad šiandien mokykloje reikia ne didaktikos, ne seminarų apie kažką, bet būtent veiklų ir diskusijų apie taip pat ir suaugusiųjų emocinį intelektą – kaip kurti aplinką, visų pirma palankią sau.

Mokyklų vadovams ji linkėjo kurti tokią kultūrą, tokias sąlygas, kad žmonės į darbą eiti norėtų kasdien.