Vis dėlto, regis, ekspertai vieningo sutarimo neturi. Kol vieni tvirtina, kad būtina perrašyti vadovėlius, kiti pabrėžia, jog švietimo sistemoje pirmiausia reikėtų stiprinti moksleivių kritinį mąstymą.
Plačiau apie tai buvo kalbama kovo pradžioje naujienų portalo Lrytas surengtame didžiausiame Lietuvoje švietimo forume „Švietimo kodas“. Diskusijos apie vadovėlius ir juose aptinkamus stereotipus metu įžvalgomis dalijosi keli pašnekovai, glaudžiai susiję su švietimo sistema.
Ne vienas jų pabrėžė, kad pagrindinis tikslas turėtų būti ne tik vadovėlių turinio keitimas, bet ir gebėjimas padėti moksleiviams atpažinti ir kritiškai vertinti stereotipus.
Susiję straipsniai
Diskusiją pradėjusi moderatorė, „Nasdaq Vilnius Services“ rizikos valdymo direktorė, asociacijos „Lyderė“ narė Milda Krupauskienė pabrėžė, kad vadovėliai yra ne tik mokomoji medžiaga, bet ir įrankis perteikti vertybėms.
„Vadovėlių tyrimai rodo, kad juose vis dar gausu lyčių stereotipų, mergaitės ir moterys vadovėliuose reprezentuojamos kur kas mažiau. Abi lytys priskiriamos labai stereotipinėms veikloms, tiek berniukai, tiek mergaitės. Merginos „uždaromos“ namų erdvėje, jos kepa, verda, kažkuo rūpinasi, tuo tarpu vaikinai – eina į pasaulį, žaidžia, patiria nuotykius, kuria verslus. Vadovėliai nėra vien tik apie akademinį turinį, jie yra ir apie vertybes, kurias mes įskiepijame“, – aiškino M. Krupauskienė.
Paklausus diskusijos dalyvių, ką jie laiko stereotipu ir kaip jis gali pasislėpti vadovėlio turinyje, savo nuomonę pirmoji išsakė lygių galimybių integravimo grupės vyresnioji patarėja Rusnė Kirtiklytė.
Pašnekovė tikino, kad dažnai stereotipai gimsta iš noro pateikti informaciją taip, kad ji būtų lengvai suprantama.
„Tai yra tarsi dėžutė, į kurią mes įdedame tam tikrą žmonių kategoriją, kai pamatome, kad jie turi tam tikrą ypatybę. Tai gali būti lytis, odos spalva, seksualinė orientacija, religija ir t.t. Apie šias tapatybių grupes mes turime kažkokių įsivaizdavimų. Stereotipai iš esmės todėl ir atsirado, kad supaprastintų mūsų mąstymą. Tada žmonėms tampa lengviau mąstyti.
Pavyzdžiui, sakoma, kad visi žemaičiai užsispyrę, taigi net ir apie tam tikrus Lietuvos regionus yra tam tikrų stereotipų. Tai yra tiesiog palengvintas grupavimas, primityvesnis būdas kažką paaiškinti. Kai stereotipai plačiai paplitę, normalu, kad jie atsiranda vadovėliuose, ypač tada, kai kalbame apie vaikus. Mes norime jiems duoti lengvai suprantamus pavyzdžius, metaforas, kurios būtų paprastesnės. Paprastas pavyzdys: pasakau žodį „žmogus“ ir ką jūs įsivaizduotumėte? Dažniausiai turbūt įsivaizduotumėte vyrą. Lengviau stereotipus replikuoti ir juos štampuoti į vadovėlius, negu sąmoningai ar kritiškai stengtis ieškoti kitokių pavyzdžių“, – svarstė R. Kirklytė.
Tuo tarpu M. Krupauskienė pridūrė, kad vadovėliuose labai dažnai pastebimi lyčių stereotipai, dėl kurių vaikams formuojami dideli lūkesčiai.
„Viename tyrime teigiama, kad stereotipas „tėtis žaidžia tenisą“ ar „mama glaudžia vaiką“ vadovėliuose atsikartoja septyniolika kartų. Vaikinai dažniausiai vaizduojami lauke, kažką aktyviai veikiantys ar žaidžiantys. Tuo tarpu mergaitės ir moterys yra uždarytos į vidinę erdvę, kurioje valo, kepa, guodžia ir panašiai.
Vadovėliuose keliama labai daug lūkesčių ne tik mergaitėms, bet ir berniukams, kad jie turi būti aktyvūs ir sportuoti. Taip formuojamas požiūris, ko norime iš vaiko. Taip pat labai dažnai atsikartoja moteriškų ir vyriškų profesijų padalinimas. Iš tiesų, vizualinius pavyzdžius lengviau pamatyti, o tekste – kur kas sunkiau“, – dėstė M. Krupauskienė.
Ko gero, stereotipus vadovėliuose pirmieji pastebi mokytojai ir ekspertai, tačiau kaip greitai juos įžvelgia moksleiviai ir kokia gali būti jų reakcija?
„Saulės“ privačios gimnazijos direktorės pavaduotojas ir istorijos mokytojas H. Maselis pripažino ne kartą sulaukęs moksleivių klausimų, susijusių su stereotipais.
„Istorija yra dalykas, persmelktas stereotipų tyrinėjimo ir būtent tai yra mūsų istorijos mokytojų duona. Mums tenka pamokose nagrinėti stereotipus, suprantant, kad mes negalime jų bandyti paneigti, kad jie buvo ar yra.
Pavyzdžiui, vadovėlių leidybos metu esame gavę pastabą ne tik dėl turinio pačiame vadovėlyje, bet ir dėl to, kaip sukomplektuotas puslapis. Lygių galimybių specialistas vertino ir pasakė: „Šiame puslapyje yra vien vyrų istorikų šaltiniai ir citatos, todėl tai formuoja požiūrį, kad tik vyrai yra geri istorikai“. Atsakymas paprastas – ta tema, kurią mums reikia atskleisti, tiesiog kalbėjo daugiau vyrų.
Istorijos mes negalime perrašynėti, ji yra tokia, kokia yra. Deja, vyrai istorijoje buvo matomi labiau dėl tam tikrų istorinių aplinkybių, tad ir programoje dažniausiai temose įrašyta tiek vyrų, kiek galima juos atskleisti, o moterų tiek, kiek apie jas yra patikimų šaltinių, duomenų.
Istorijos dalyke mokome vaikus atpažinti, tyrinėti šaltinius, pagrįsti jais tam tikras išvadas, o ne pritempinėti faktų prie norimos išvados. Kaip į tai reaguoja vaikai?
Mes dabar bandome atsigręžti į vadovėlį, mokytoją, programą, bet nepamirškime, kad vaikai auga šeimoje, socialinėse medijose, jų aplinka labai gausi ir juos pasiekia daug informacijos. Merginų ir vaikinų skirtumai išprovokuoja tam tikrus pastebėjimus.Kai prasideda paauglių kova tarpusavyje, merginos stengiasi parodyti, kad jos turi visas galimybes. Vaikinai, kurie dar daug ko nesupranta, kartais pabumbia, kai išgirsta klausimą, susijusį su lygiomis moterų galimybėmis. Tada istoriko ar bet kurio mokytojo vaidmuo yra sunaviguoti, kad tai nevirstų paauglišku konfliktu. Vaikai gali kritiškai vertinti stereotipus, patys juos taiso, kartais taiso ir mokytojus, todėl nebūtina, kad vadovėliai būtų taisomi.
Su vienuoliktokais nagrinėjome gamtos mokslų pasiekimus ir vaidmenį visuomenėje. Manęs viena mokinė paklausė: „Ar galiu atsakydama į klausimą, koks yra Marie Curie vaidmuo visuomenėje, kokį poveikį ji padarė visuomenės raidai, teigti, kad ji buvo pirmoji moteris, laimėjusi Nobelio premiją?“. Aš atsakiau: „Kodėl gi ne?“. Nes juk šis asmeninis mokslininkės pasiekimas turėjo įtakos visuomenei“,– mintimis dalijosi istorijos mokytojas.
Tuo tarpu Nacionalinės švietimo agentūros (NŠA) mokymo priemonių ir prevencinių programų skyriaus vedėja Edita Sederavičiūtė pabrėžė, kad stereotipų klausimas aktualus visame pasaulyje.
„Visos šalys susiduria su tomis pačiomis problemomis. Paskaičiau keletą tyrimų, kuriuose teigiama, kad moteris uždaryta namuose, o vyras aktyvus. Tai susiję ne tik su mūsų šalimi, tai yra užsifiksavę žmonių pasąmonėje. Dažnai pritempinėjama ir bandoma sakyti, kad jeigu buvo kompozitorius vyras, tai būtinai raskime ir kompozitorę moterį, nors tai gali būti neįmanoma.
Senovės Romos istorija yra geras pavyzdys, kai moterys vergavo ir buvo žemiausiame lygyje. Vadovėlio autorius sugeba parodyti, kad moterys irgi gyveno, kažką darė, o jeigu vadovėlyje nėra parašyta, mokytojas gali pakomentuoti. Geriausia, kad būtų tokie paaiškinimai: „Tuo metu buvo taip, tačiau yra ir kita pusė.“
Ketiname padirbėti prie rekomendacijų autoriams, nes kartais, kas atrodo normalu, yra stereotipai. Galvose mes jų turime daug ir juos sunku atskirti. Pradėjus labiau domėtis stereotipais, dalykus, kurie anksčiau nekliūdavo, ėmiau pastebėti vis dažniau. Esu buvusi kavinėje, kur desertų meniu pavaizduotos dvi moterys, sėdinčios prie staliuko ir geriančios kavą. O kodėl dvi moterys? Ir tada aš supratau, kad aš pamačiau tai, kas kitiems visiškai neužkliūna“, – kalbėjo E. Sederavičiūtė.
Diskusijos moderatorė R. Krupauskaitė atkreipė dėmesį, kad neretai vadovėliuose galima įžvelgti stereotipų apie skirtingas specialybes. Būtent todėl natūraliai kyla klausimas – ar jie gali formuoti moksleivių požiūrį į profesijos pasirinkimą?
H. Maselio manymu, mokykla nėra vienintelė, kuri gali formuoti lyčių lūkesčius – tam didelę įtaką daro ir visuomenė.
„Nenorėčiau sakyti, kad mes suformuojame lyčių lūkesčius. Mes su vaikais apie tai kalbame labai daug ir laisvai, suprantame, kad pasirinkimai gali būti įvairūs. Nemanau, kad įtaką daro vien mokykla, tai yra visos visuomenės įtaka. Pradedu jausti, kad kalbant lyderystės tema nebėra skirtumo, kuri lytis, pavyzdžiui, kalbant apie verslininkus. Manau, kad daug mano buvusių mokinių taps labai sėkmingais verslininkais.
Pastebiu tendenciją, kad nemažai vaikinų renkasi socialinių mokslų kryptį. Dabartiniai vienuoliktokai vaikinai jau dabar kuria verslus. Praktikoje yra buvę ir merginų, kurios rinkosi informatikos studijas. Patys turime mokytoją, kuri baigė mūsų mokyklą ir pasirinko informatikos studijas, o dabar dirba mūsų mokykloje. Praktikos labai įvairios ir nesakyčiau, kad tik mokyklos aplinka tai išprovokavo, tačiau, aišku, vis dar jaučiasi skirtumas tarp vyrų ir moterų specialybių pasirinkimų“, – svarstė mokytojas.
Jam antrino ir R. Kirtiklytė, kuri atkreipė dėmesį, kad lyties stereotipai žmones veikia jau nuo ankstyvos vaikystės.
„Statistika yra tokia, kad daugiau nei kas antras Lietuvos gyventojas pritaria teiginiui, jog moterys turi daugiau rūpintis vaikais, o vyras – uždirbti. 60 proc. žmonių pritarė teiginiui, kad pasirūpinti buitimi yra moters pareiga. Normalu, kad jeigu turime tokį visuomenės klimatą, visa tai atsispinti ir vadovėliuose, mokomojoje medžiagoje ir kiekvieno iš mūsų mintyse.
Kai kalbu šiomis temomis tiek su suaugusiais žmonėmis, tiek su pradinių klasių moksleiviais, visi iškart sako: „Vyrai neverkia, o mergaitės nepyksta ir turi būti gražios“. Nepaisant mūsų kritiško mąstymo ir išsilavinimo, mes vis dar plaukiojame tuose stereotipuose. Normalu, kad augdami tame klimate mes renkamės stereotipiškus dalykus, nes egzistuoja psichologinis fenomenas – mažumos grėsmė. Jeigu ten, kur norėčiau įstoti ar dirbti, yra mažuma žmonių, panašių į mane, didelė tikimybė, kad ten neisiu.
Pavyzdžiui, ilgą laiką Lietuvos kariuomenės skrajutėse figūravo vien vyrai ir jie stebėjosi, kodėl jokių moterų neateina savanoriškai studijuoti ar dirbti. Kai pradėjo daugiau reprezentuoti moteris, staiga jų pradėjo daugėti. Taigi stereotipai nėra nulemti vien biologijos, mus labai veikia visuomenė ir klimatas.
Statistika rodo, kad ties 5–6 gyvenimo metais įvyksta pasitikėjimo lūžis. Iki penkių, šešių metų tiek berniukai, tiek mergaitės, jeigu jų prašoma nupiešti drąsų, protingą, stiprų žmogų, jie nupiešia savo lyties žmogų. Nuo penkerių ir šešerių metų viskas pasikeičia, berniukai piešia vis dar save, bet mergaitės staiga pradeda piešti drąsius, stiprius, protingus žmones kaip vyrus, berniukus. Taigi visas visuomenės mikroklimatas, vyraujantys stereotipai mus veikia nuo pakankamai ankstyvų dienų“, – aiškino R. Kirtiklytė.
Neretai kalbama, jog būtina perrašyti vadovėlius taip, kad juose lytys būtų reprezentuojamos tinkamai ir nebūtų formuojami stereotipiniai lūkesčiai. Vis dėlto kyla klausimas – ar tokie pokyčiai iš tiesų prisidėtų prie efektyvesnio mokymosi proceso?
E. Sederavičiūtės manymu, vieno atsakymo į šį klausimą nėra. Anot jos, norint apsvarstyti galimą poveikį, reikėtų atsižvelgti ne tik į vertybes, bet ir patį turinį.
„Turinio, pasiekimų ar žinių požiūriu, tikėtina, kad poveikio nebūtų. Dėl vertybinių dalykų, manau, turėtų poveikį, bet, kita vertus, nenukrypkime į kraštutinumus. Pirmą kartą, kai atsirado lygių galimybių įstatymas, atsirado reikalavimas sužiūrėti stereotipus, lyčių lygybes ir t.t. Puslapyje pavaizduotose iliustracijose reikėdavo suskaičiuoti, kad būtų du berniukai ar dvi mergaitės, kad nebūtų lytį reprezentuojančių apsirengimų. Viskas gerai, bet visada turi būti išlaikomas protingumo principas.
Taigi dėl to, kad žinios būtų geresnės, galimai nepadėtų, o dėl vertybinio požiūrio – taip. Neturėtų būti stereotipų, ypač tokių, kad mama visada virtuvėje, o tėtis lankstantis gatvėje su motociklu“, – svarstė E. Sederavičiūtė.
Tuo tarpu H. Maselis atkreipė dėmesį į neretai vadovėliuose iškraipomą realybę. Jo manymu, keisti vadovėlius neapsimoka nei mokykloms, nei jų leidėjams.
„Buvome gavę pastabą iš lygių galimybių specialisto, kad iliustracijoje, kur vaizduojami Kinijos fabriko darbininkai, visi jie yra gelsvi. Vėliau mūsų dizainerė turėjo padaryti, kad būtų daugiau spalvų. Tai, ką mes dabar turime tame vadovėlio puslapyje... man baisu jį atsiversti, turime iškraipytą realybę. Kraštutinumai gali būti pavojingi, o švietime negalime pasiimti vienos problemos ir spręsti ją atskirai.
Kai sprendžiame problemą po gabaliuką, pavyzdžiui, norime keisti vadovėlius, turime keisti viską: programas, turinį, apgalvoti metodiką, tikslus ugdymui, įtraukiant ir stereotipų sprendimo problemą. Turime matyti visą kontekstą, nes tai yra milžiniški ištekliai. Visos programos pasikeitė ir vadovėlių poreikis didžiulis. Jeigu spręsime stereotipų problemą, kas iš to, kad bus planuojami nauji vadovėliai? Mokyklos nebus pajėgios juos nusipirkti, vadinasi, leidyklos jų nekurs“, – mintis dėliojo istorijos mokytojas.
Diskusijos metu R. Kirtiklytė pridūrė, kad kiekvienas mokytojas turėtų mokyti vaikus, kaip atpažinti stereotipus. Pašnekovės manymu, įvairovės vaizdavimas ir atviras kalbėjimas šia tema – labai svarbūs veiksniai, norint prisidėti prie pokyčio.
„Pirmą žingsnį žengiame tada, kai kalbame apie tai, kas yra stereotipas. Mes pradedame juos atpažinti ir į tai reaguoti. Visada galima įvardyti, kad tai, ką matau, yra stereotipas. Klasėje reikia skatinti vaikus pastebėti stereotipišką vaizdavimą, klausti, ar tikrai visi vyrai ir moterys kepa pyragus ar žvejoja. Reikia prašyti vaikų perrašyti istorijas, jeigu jie atkartoja stereotipus, skatinti kritišką mąstymą.
Dirbdama su vaikais, pavyzdžiui, kai moteris vaizduojama su lūpdažiu ir aukštakulniais, mėgstu specialiai apversti situaciją. Tada visi pradeda kikenti, nes tai atrodo neadekvačiai. Tačiau verta vartyti stereotipus. Šiais laikais yra daug iliustratorių, šaržuojančių stereotipus – visa tai galima įtraukti į pamokas. Galime visas iliustracijas daryti įvairesnes, įtraukesnes, kad visi pastebėtų save.
Kai kalbame apie lytis, turime ir nebinarinės lyties tapatybes, todėl galime įtraukti pasvarstymus ir apie LGBT bendruomenę. Reikia kuo daugiau įvairovės, įtraukties, kritinio mąstymo ir skatinimo kalbėti apie tai“, – aiškino R. Kirtiklytė
Savo ruožtu E. Sederavičiūtė pabrėžė, kad su vaikais kalbantis apie stereotipus labai svarbu skatinti diskusiją.
„Mokytojas yra suaugęs žmogus ir tikėtina, kad atskiria stereotipus. Reikėtų ne iškelti stereotipus, bet bandyti suprasti ir paaiškinti, kodėl jie atsirado ir kaip turėtų būti iš tikrųjų. Mokytojo pagrindinė užduotis yra pasakyti: „Čia galimai yra taip, bet galėtų būti ir kitaip, ką jūs apie tai galvojate?“, – tikino diskusijos dalyvė.
Galiausiai H. Maselis paragino mokyklose mažiau akcentuoti stereotipus ir daugiau dėmesio skirti kritinio mąstymo ugdymui. Jo manymu, tai padėtų mokiniams patiems juos atpažinti.
„Pirmiausia, paskatinčiau mažiau kalbėti apie stereotipus. Taip mes dar labiau aštriname problemą, rodome, kad ji labai gyvybinga. Mokykloje tai labai veikia, nes kol dar paaugliai auga – tik duok jiems progą sukurti konfliktinę situaciją, jie mielai pakonfliktuos. O pasekmės gali būti ilgalaikės – įsirėžti į atmintį „pergalė“ propaguojant kažkokią nuostatą.
Nereikia atskirai aktualizuoti, priešingai, dirbkime savo pagrindinį darbą. Mes, kaip mokytojai, turime ugdyti kritinį mąstymą. Jeigu į tai orientuosime savo pamokas, mes ugdysime reikiamus kognityvinius gebėjimus. Tada vaikai, net susidūrę su tam tikrais stereotipais, apie kuriuos niekada nekalbėjo pamokose, gebės juos atpažinti. Kai bus išugdytas kritinis mąstymas, jie streotipus atpažins patys, be mokytojo pagalbos. Galiausiai, nebūkime „vadovėliniais“ mokytojais, juk yra daug turinio, kartais net ir geresnio nei siūlo vadovėlis“, – svarstė H. Maselis.