Dėl šios priežasties vis dažniau kalbama apie kartais klaidingai suprantamą perdegimą, dar vadinamą „gebėjimo duoti liga“. Pasak ekspertų, šis sutrikimas gresia visiems dirbantiems žmonėms, tačiau labiausiai suklusti turėtų tie, kurių darbas susijęs su paslaugų teikimu kitiems.
Nors kalbėti šia tema daliai žmonių vis dar nelengva, ekspertai įspėja, kad perdegimą lydintis nuolatinis stresas gali sumažinti tiek fizinius, tiek emocinius pajėgumus, o pasekmės juntamos ne tik darbe, bet ir namuose.
Plačiau apie tai buvo kalbama kovo pradžioje naujienų portalo Lrytas surengtame didžiausiame Lietuvoje švietimo forume „Švietimo kodas“.
Susiję straipsniai
Diskusijos „Padėkit! Perdegiau“ metu savo įžvalgomis dalijosi keli pašnekovai, kurie įvardijo ne tik perdegimo pasekmes, bet ir galimus pagalbos būdus.
Kas kaltas dėl perdegimo – sistema ar pats žmogus?
Neretai keliamas klausimas, kas iš tiesų atsakingas už žmogaus perdegimą – jis pats ar sistema? Deja, ekspertai iki šiol neranda vienos nuomonės – perdegimas yra kompleksinė problema, kurią gali lemti daugybė veiksnių.
Su tuo sutiko ir viena iš diskusijos dalyvių, „Saulės“ privačios gimnazijos vykdančioji direktorė Audronė Stoškienė, kuri akcentavo, kad perdegimas nėra tik vienos pusės atsakomybė.
„Nėra vienareikšmio atsakymo. Prie to prisideda tiek žmogus, tiek sistema“, – pabrėžė ji.
Pašnekovė pridūrė, kad kiekvienas žmogus, kad ir kokia būtų jo profesija, savo gyvenimą kuria pats. Kita vertus, ji pabrėžė, kad labai svarbus ir švietimo sistemos vaidmuo.
„Žmogus negyvena beorėje erdvėje. Mokytojas irgi gyvena švietimo sistemoje, kuri yra labai sudėtinga, sunkiai pajudinama. Jeigu kažką ir pajudini, juda labai sunkiai su nenusakomais posūkiais.
Pati sistema neretai sukuria tokią situaciją, kurioje perdegimai yra dažni. Prie to prisideda nesibaigiančios reformos, kurios vyksta ne taip, kaip suplanuota. Taip pati sistema sudaro sąlygas mokytojui jaustis nepatogiai ir perdegti. Tokie dalykai yra dvipusiai, nėra vieno atsakymo“, – aiškino A. Stoškienė.
Kad perdegimas yra kompleksinė problema, pritarė ir „Alisa Management Laboratory“ mokymų vedėjas, ICC koučeris Simonas Girdzijauskas. Pašnekovas pabrėžė, kad norint išvengti perdegimo svarbu laiku imtis veiksmų.
„Sistemos yra sudėtingos ir kažką keisti jose yra labai sunku, bet mes, kaip vadovai, klasės auklėtojai, turime galimybę daryti įtaką savo mikrosistemai. Iš kitos pusės, jeigu mes lauksime, kol mus išgirs, taip ir perdegsime belaukdami.
Atsakomybė yra ir ant mūsų pečių – turime išmokti patys brėžti ribas, pasakyti „ne“, atrasti, ką galime kontroliuoti, ir kur yra prasmė to, ką darome. Kai randame balansą, įmanoma net ir sudėtingose sistemose, tokiose kaip švietime, atrasti balansą ir darbo džiaugsmą“, – dėstė jis.
Savo nuomonę apie perdegimą išsakė ir „Antėjos“ šeimos gydytoja Julija Skirmantė, kuri šį reiškinį pavadino „gebėjimo duoti liga“.
„Man atrodo, dažniausiai perdega mokytojai, slaugytojai ir kunigai – tie, kurie dirba su pasaulietiška visuomene, pažeidžiamomis grupėmis. Vis dėlto, žiūrint iš psichologinės pusės, mes duodame norėdami gauti atgal. Kai atsiranda didelis nesutapimas, kai duodu daugiau negu galiu, pradedama eiti į perdegimą. Aš linkstu į tą pusę, kad atsakomybė krenta mums patiems.
Žmonėms, patyrusiems perdegimą, rekomenduojama turėti savo asmeninę psichoterapiją, psichologinį konsultavimą. Tik tada, kai pradedi dirbti su savo saviverte, labai stipriai mažėja perdegimo tikimybė.
Žinoma, kai žmogus tik pradeda karjerą, natūralu, kad reikia įdėti daugiau pastangų – dėl to statistiškai dažniau perdega jauni žmonės. Visgi, manau, kad bet kuris žmogus pirmiausia turėtų atsigręžti į save. Taip, aplinka sudėtinga, bet mes ją visada galime keisti ir rinktis, tad jeigu kažko nedarome, tai vis tiek yra mūsų pasirinkimas“, – mintis dėstė šeimos gydytoja.
Tuo tarpu emocinės gerovės ambasadorius, konferencijos „logoFF“ įkūrėjas Almantas Dulkys diskusijos metu pirmiausia pabrėžė, kad mokytojų profesija, jo akimis, yra pati svarbiausia iš visų, tačiau tuo pačiu – ir itin pažeidžiama, kai kalbama apie perdegimą.
„Perdegimas yra liga, kaip ir depresija, nerimas ar kitos ligos. Neperdega tik tie, kurie neužsidega. Ir man labai gaila tokių žmonių, kurie gyvena neužsidegę ir negali nieko pakeisti. Perdegimas visada yra kaip nemielas bičiulis, kuris sėdi šalia ir bet kada gali griebti už gerklės.
Atsakant į klausimą, kas kaltas – sistema ar pats žmogus, noriu pabrėžti, kad sistema neegzistuoja be žmogaus. Jūs, (mokytojai – aut.past.), esate tos sistemos dalis, tačiau bėda ta, kad jūs ant savo pečių turite nešti visą sistemą. Belieka tik apgailestauti, nes tai yra labai kompleksiška problema. O švietimas yra pats svarbiausias valstybės pamatas – be jo mes nebūtume išvis turėję progreso pasaulyje“, – sakė A. Dulkys.
Savo ruožtu VDU Socialinių mokslų fakulteto dėstytojas, psichologas Tadas Vadvilavičius į perdegimą pažvelgė iš mokslinės pusės. Jis pabrėžė, kad perdegimą gali lemti įvairūs veiksniai, tarp jų – ir žmogaus asmenybė.
„Perdegimas yra susijęs su mūsų asmenybe: nemažai tyrimų rodo, kad jeigu esate labiau ekstravertiški, sąmoningi, bendraujantys su kitais, tada perdegimo rizika yra mažesnė.
Iš kitos pusės, jeigu esate vikrūs, keliantys sau didelius tikslus, perdegimo rizika yra didesnė. Visgi nėra labai aiškaus atsakymo, kas kaltas dėl to – ar sistema, ar žmogus – mokslas to niekaip neįrodys“, – dėstė psichologas.
Diskusijos dalyviai pripažino, kad ir patys yra susidūrę su perdegimu. Pirmasis apie tai prakalbo A. Dulkys, kuris tikino, kad atsitiesti jam padėjo tik gydytojai.
„Yra žmonių, kurie sako, kad niekada neperdegs. Mes visi turime didžiulių praradimų savo gyvenime, kurie kartais nutinka pačiu netinkamiausiu metu – tada, kai būni mažai psichologiškai atsparus, daug dirbi, esi išsekęs.
Dar viena bloga žinia mums visiems yra ta, kad vyksta karai. Net jeigu vyksta toli, mūsų smegenims atrodo, kad jie vyksta kitame kambaryje. Po pandemijos į šią situaciją mes atėjome labai psichologiškai nusilpę. Kaip posovietinio bloko šalis išvis nebuvome labai psichologiškai atsparūs ir emociškai raštingi, todėl tikimybė, kad per gyvenimą patirsime perdegimą, yra maždaug 86 proc.
Manau, kad nuo perdegimo ar psichikos ligų negalima nei pailsėti, nei išgerti vitaminų. Kai susergame, einame gydytis pas specialistą, tai yra visiškai normali sąlyga. Lietuviai, deja, ypač vyrai, dažnai nekalba ir nesiskundžia. Lygiai taip pat ir aš nieko nedariau (kai pajutau perdegimą – aut.past.). Kiekvienas iš mūsų taip darome, kol kas nors netrinkteli gerai į galvą, tačiau visada geriausias laikas kažką keisti yra dabar“, – svarstė A. Dulkys.
A. Stoškienė pridūrė, kad vienas iš svarbiausių dalykų perdegus yra gebėjimas laiku sustoti ir pagalvoti, kaip galima sau padėti. Anot jos, kiekvienas žmogus gali rasti sau tinkamą pagalbos būdą.
„Kiekvienas mokytojas jaučia tą momentą, kai nebenori keltis ryte ir eiti į darbą. Tada mokiniai klasėje nebeatrodo tokie geri, mieli ir linksmi kaip atrodė prieš savaitę. Mokslo metų pabaigoje supranti, kad esi tokioje būsenoje, kai nesinori nei juoktis, nei verkti. Projektai, kolegos, pamokų skaičius – niekas nedžiugina. Tačiau kiekvienas suranda savo būdą ir labai svarbus psichologinis dalykas yra gebėjimas žinoti apie save – kas padeda būtent tau, nes kiekvienas žmogus yra skirtingas.
Aš, pavyzdžiui, esu nieko neveikimo meistrė, kai man yra blogai. Kai esu tokia pavargus, kad nebežinau, ką daryti, aš tiesiog nieko neveikiu. Kartais užtenka vienos dienos, kartais reikia daugiau laiko, bet man tai veikia puikiai. Kažkas lipa į kalnus, kažkas važiuoja su dviračiais, kažkas renka grybus – kiekvienam savo. Tai yra labai svarbu. Kai atsiduri kryžkelėje, svarbu suprasti, kada sustoti, pagalvoti ir nuspręsti, kaip aš pats sau galiu padėti, nes kas kitas geriau padės?“, – dėstė A. Stoškienė.
Tuo tarpu S. Girdzijauskas prisipažino perdegimą pajutęs būdamas ganėtinai jaunas, kai ant jo pečių užkrito aukštos pareigos.
„Perdegimą greičiausiai jaučiame daugelis. Aš pats būdamas jauno amžiaus – 28-erių – perėjau į pakankamai aukštas pareigas, tapau direktoriaus pavaduotoju. Maniau, kad turiu viską žinoti, kad turiu statusą. Po maždaug 8 metų man kolegė pasakė: „Simonai, su tavimi viskas yra gerai, bet tu toks susireikšminęs“. Aš šiuos žodžius priėmiau vos ne kaip komplimentą, tačiau tai man buvo kaip prabudimas.
Prie ko tai priėjo? Per maždaug 3 metus aš perdegiau taip, kad išėjau iš darbo, ištryniau absoliučiai visus kontaktus, nenorėjau matyti nė vieno žmogaus. Išėjau į mišką ir ten buvau kokią savaitę, bandžiau atsigauti, bet nepavyko.
Džiaugiuosi, kad yra institucijos, kurios per tris savaites tave atstato. Girdėjau, kad atsistatymas yra tai, kiek ėjai į vieną pusę, tiek eisi ir atgal. Man tai užtruko apie 10 metų. Tik tada aš vėl stovėjau ant kojų ir žinojau, kas esu ir ką darau. Manau, kad skęstančio gelbėjimas yra vis tiek skęstančiojo reikalas. Mes patys turime pasirūpinti savo resursais, kurių yra labai daug.
Tačiau kodėl net ir pailsėjęs po savaitės supratau, kad esu pavargęs ir nenorėjau grįžti atgal į mokyklą? Todėl, kad resursas nėra vien tik fizinis. Nors atstatau fizinį resursą, yra ir psichologinis. Tai yra žinojimas, kad turiu savo gyvenimo kontrolę, gebėjimas prisitaikyti ir požiūris į gyvenimą.
Trečias resursas, kuriuo turiu rūpintis, yra kognityvinis. Visada reikia plėsti savo žinias – švietimo atstovams tai yra darbo dalis. Ketvirtas ir kertinis resursas yra dvasinis. Labai svarbu žinoti, kas iš to, kad kiekvieną rytą keliuosi, einu į darbą, kodėl kartais sunku, kur yra prasmė, džiaugsmas.
Paskutinis resursas yra socialinis. Mes nesame sukurti išgyventi po vieną, nes esame bendruomenės žmonės. Nusimeskime stigmą, kad viską turiu pakelti vienas, visi mes esame toje pačioje valtyje, todėl išdrįskime pasakyti: „Man sunku, reikia pagalbos.“ Pamatysite, kiek daug draugiškų ir rūpestingų žmonių išties pagalbos ranką“, – mintimis dalijosi S. Girdzijauskas.
Tuo tarpu šeimos gydytoja J. Skirmantė atkreipė dėmesį į tai, kad neretai jauni žmonės, pasirinkę darbą su žmonėmis, studijose nėra tinkamai paruošiami realioms situacijoms. Su tuo susidūrė ir ji pati.
„Kai jaunas žmogus pasirenka profesiją, kur turės dirbti su žmonėmis, didelė problema yra ta, kad studijose jis neparuošiamas tam, į kur ateina. Kai aš įstojau į rezidentūrą, galvojau, kad reikia susirasti papildomą darbą, galbūt priėmimo skyriuje padirbėti. Aš nesupratau, kodėl visi taip ant manęs pyksta, ką tokio blogo padariau, kad žmonės tokie pikti.
Tai mane paskatino nueiti į papildomas psichoterapines studijas, nes nesupratau, kas vyksta. Jaučiau, kad kažkas ne taip, todėl pasirinkau mokytis apie tai, kad daugiau suprasčiau. Man atrodo, mes per mažai kalbame apie prevenciją. Žmonės, kurie dirba su pažeidžiamomis grupėmis, turėtų būti ruošiami nuo jauno amžiaus ir žinoti savo ribas, silpnas vietas. Kai žinau, ką galiu, o ko ne, tada galiu brėžti sveiką ribą“, – dėstė J. Skirmantė.
Savo ruožtu diskusijos metu T. Vadvilavičius asmeninio pavyzdžio nepateikė, tačiau pabrėžė, kad perdegimas glaudžiai susijęs su ilgalaikiu stresu – ypač darbe.
„Perdegimas yra ilgalaikio patiriamo streso rezultatas, o stresas yra natūrali ir kasdieniška būsena, kai reaguojame į tam tikrus pokyčius. Pavyzdžiui, jei kambaryje išjungtume šviesą, pabūtume keletą minučių ir vėl įjungtume, mūsų vyzdžiai išsiplės, adaptuosis. Tai yra stresas – visiškai natūrali kūno reakcija.
Perdegimas darbe yra susijęs su tuo, kiek darbuotojas iš aplinkos gauna reikalavimų dorotis su savo užduotimis. Viena yra mokytis valdyti stresą, tačiau organizacija turi galvoti, kaip tą stresą mažinti. Jeigu aš savo darbuotojams duodu šimtaprocentinį krūvį ir mokau jį, kaip sumažinti stresą, krūvis nuo to nemažės.
Kai kalbame apie perdegimą, turime apie jį galvoti kaip apie streso rezultatą ir tarpinius veiksmus. Žinoma, turime kalbėti apie sistemą, organizaciją, komandą, darbo pobūdį, kuris tą stresą kelia. Kita vertus, yra ir asmeninė atsakomybė, kiek mokame dorotis su stresu“, – kalbėjo T. Vadvilavičius.
Perdegimas ir gebėjimas paprašyti pagalbos
Ko gero, kiekvienas žmogus susiduria su tam tikrais išgyvenimais, tačiau ne visi ryžtasi apie juos kalbėti garsiai. Kartais gali atrodyti, kad apkrauname kitus savo problemomis, ir net nesusimąstome, kiek daug galėtų padėti kito žmogaus patarimas, šiltas žodis ar tiesiog išklausymas.
Apie tai mintimis dalijosi ir diskusijos dalyviai, kurie atkreipė dėmesį į išorinės pagalbos svarbą susidūrus su perdegimu ir dar prieš jį.
Diskusijos metu A. Stoškienė akcentavo, kad pajutus pirmuosius perdegimo simptomus reikėtų nelaukti. Pasak jos, laiku suteikta pagalba gali apsaugoti nuo rimtesnių problemų.
„Patariu kreiptis pagalbos ir nebūtinai į sveikatos specialistą – šalia yra kolegos, galbūt jie išgyvena tą patį ir gali padėti surasti būdą, kaip neprieiti prie tokios būsenos. Profesionali medicinos pagalba būna įvairių lygių – kartais užtenka psichologų, o kartais prireikia stacionaraus gydymo.
Kelių yra daug, todėl reikia būtinai kažką daryti, nesedėti ir nelaukti. Niekas už mus to nepadarys. Kelias buvo į perdegimą, dabar tiek pat reikės eiti atgal“, – įžvalgomis dalijosi privačios gimnazijos vykdančioji direktorė.
Kita vertus, kai kurie tikisi, kad išorinė pagalba, ypač iš institucijų, turėtų būti tarsi piliulė, padėsianti labai greitai atsitiesti. Deja, pasak diskusijos dalyvių, realybė gali būti kitokia.
A. Dulkio manymu, geriausias pagalbininkas perdegus kiekvienam žmogui yra jis pats.
„Kaip diagnozuojama psichikos liga? Dažniausiai duodamas klausimynas, kuriame vienas iš svarbiausių klausimų: ar jūs gebate šiuo metu atlikti savo profesines funkcijas? Kad ir kaip makabriškai skambėtų, atrodo, kad mes visi sukurti kaip robotai – jei negali dirbti, važiuoji į ligoninę.
Yra tikimybė, kad daugiau nei tris savaites psichiatrijos stacionare jūsų nelaikys, nes yra dar dvidešimt žmonių, kurie turi atsigulti į jūsų vietą. Per tris savaites jums turi padėti grįžti į darbą. Skamba žiauriai, bet jeigu pavyksta – valio.
Aš nepritariu pasakymui, kad „tiek, kiek nuėjai, tiek pat reikės grįžti“ – aš padauginčiau iš trijų. Tokia realybė – lūžusią koją išgydyti lengviau. Geriausias gydytojas yra veidrodis: pasistatau jį ir bandau suprasti, kas vyksta. Pats svarbiausias žmogus, su kuriuo reikia susipažinti, yra jūs pats. Ir kur jus nuves ta pažintis, yra geriausia kelionė. Yra tikimybė, kad tos pažinties metu augsite, galbūt suprasite, kad nepavyksta susitvarkyti su savimi, kad tas žmogus prieš veidrodį yra labai nefainas, tada reikės pagalbos iš išorės, kuri padės susidraugauti su tuo žmogumi“, – svarstė A. Dulkys.
Tuo tarpu T. Vadvilavičius atkreipė dėmesį į socialinių santykių svarbą. Jo manymu, kartais šis aspektas lieka paraštėse.
„Kaip manote, kas labiausiai prognozuoja žmogaus laimę ateityje? Tai – socialiniai santykiai. Vienoje knygoje Irvinas Yalomas yra rašęs, kad klientas po konsultavimų atsimena ne turinį, idėjas, bet santykį.
Socialinis kontaktas su kitais yra svarbus dalykas, kurio kartais nevertiname. Aplinkoje esantys žmonės yra linkę mums padėti, tikėdamiesi, kad mes jiems taip pat padėsime“, – pastebėjo T. Vadvilavičius.
Galiausiai S. Girdzijauskas pridūrė, kad dažnai esame linkę daug duoti kitiems, tačiau pamirštame svarbiausią dalyką – pasirūpinti savimi.
„Klausimas, kurį galima užduoti sau ir kurį dažnai užduoda psichologai, yra toks: kas man padeda? Mano tėtis turi tokį pasakymą: „Jeigu jauti, kad reikia keisti bures – keisk, nes jau nuojauta viską pasako“. Tai nereiškia, kad reikia keisti darba ar šeimą, bet greičiausiai tau reikia padaryti lengvus pakeitimus.
Raginu tiek dėmesio, kiek skiriate kitam, skirti ir sau, nes jūs esate to verti. Dažnai mes save apvagiame – duodame kitam, bet mums patiems gėda savaitei ar bent savaitgaliui išvažiuoti į Birštoną pailsėti, galvojame, kad aš to ar ano dar nepadariau. Pasirūpinkime savimi bent jau tiek, kiek rūpinamės kitais“, – užbaigė T. Girdzijauskas.