Mentorystės švietime ir versle skirtumai – specialistai ragina keisti nusistovėjusią tvarką

Trečius metus Lrytas organizuojamas forumas tapo svarbia platforma dialogui apie švietimo ateitį. Šiemet iniciatyvą stiprina ir partneriai – Vytauto Didžiojo universitetas (VDU), Švietimo, mokslo ir sporto ministerija (ŠMSM) bei organizacija „Švietimas numeris vienas“.

„Švietimo kodo“ forume buvo surengta diskusija tema „Mentorystė – ne tik versle: ką su ja veikti švietime?“.

Jos metu įžvalgomis dalijasi „Nord Security“ rinkodaros vadovė, investuotoja, mentorė Toma Sabaliauskienė, Demokratinės mokyklos vadovas Nerijus Buivydas, VDU darželio Mažųjų akademija direktoriaus pavaduotoja Vitalija Šilinskienė ir ilgametis buvęs Vilniaus Šolomo Aleichemo ORT gimnazijos direktorius Miša Jakobas. Diskusiją moderavo „Robotikos akademijos“ Vilniaus padalinio vadovė Ingrida Jotkaitė.

„Su profesine mentoryste susidūriau labai anksti, savo pirmajame darbe, dar būdamas nepilnamečiu dirbau pas tėtį, gavau patirties, kokia mentorystė neturi būti. Dabar stengiuosi būti geresniu mentoriumi kitiems.

Individualus dėmesys tikrai padeda augti“, – šyptelėjo N. Buivydas. Tuo metu M. Jakobas pripažino, kad mentorystė jį lydėjo visą profesinį gyvenimą.

„Žodį mentorystė pakeisčiau į platesnę sąvoką „globėjas“. Tokių „globėjų“ per savo pedagoginę praktiką turėjau visus 50 metų. Kodėl taip atsitiko? Nes mokytojų tapau iš pašaukimo, nes buvo beprotiškai įsimylėjęs savo profesiją, vaikus ir viską, ką turėjau geriausio, atidaviau savo bendruomenei.

Linkiu kiekvienam iš jūsų, kad jūs turėtumėte savo „globėjus“ ir būtumėte mentoriumi kiekviename žingsnyje, kiekvienoje pamokoje ir kiekvieną dieną“, – samprotavo Vilniaus Šolomo Aleichemo ORT gimnazijos direktorius.

V. Šilinskienė atskleidė, kad per savo gyvenimą tiesioginio mentoriaus neturėjo, bet ją visada lydėjo stiprūs įvairių sričių žmonės.

„Kai iškildavo problemos, drąsiai galėdavau kreiptis. Pati šiuo metu aktyviai dalyvauju mentorystės problemas, turiu dvi jaunąsias mokytojas, palaikome gražų ryšį, bendraujame, tai augina tiek jas, tiek ir mane pačią“, – kalbėjo ji.

Mentorystė – tai nuolatinis ryšys tarp patirties turinčio mentoriaus ir jo ugdytinio, norinčio tobulėti ir augti profesinėje srityje.

Nenuostabu, kad su mentoryste galima susidurti įvairiausiose gyvenimo srityse, tačiau vis dar yra paplitęs naratyvas, kad versle mentorystė reiškia pasirinkimą augti, o švietime pripažinti, kad kažko nežinau.

„Yra tiesos, kitaip turbūt nebūtų to klausimo. Norėčiau suprasdamas mokytojus pasakyti, kad mokytojas nuolat turi kovą savo darbe, kiekvienoje pamokoje su 25 prieš jį sėdinčiais mokiniais.

Jis yra kvestionuojamas, bandomas, jam vis kaišiojami pagaliai į ratus, jis kiekvieną kartą turi įrodyti, kad gali būti tas žmogus prieš juos. Tai nėra lengva. Normalu, kad mokytojas gali užsiauginti šarvus ir neįsileisti į vidų ir gerą pastebėjimą ir gerą idėją, tad tas ir gaunasi.

Versle dirbant tavęs nepuola klientai, iš tavęs nesišaipo, tau nesako šlykščių žodžių, o mokykloje tu užsidedi skydą ir kai gauni pasiūlymą mentoriauti, tada tu gali natūraliai priimti ir pagalvoti, ar aš blogai dirbu?“, – forume kalbėjo N. Buivydas.

Skirtumus tarp mentorystės versle ir švietime palygino ir T. Sabaliauskienė.

„Aš manau, kad nežinojimas versle yra tikrai didelė galimybę. Ko nežinome, galime greitai pasikonsultuoti ir sužinoti. O nežinojimas švietime yra labiau siejamas su kompetencija ar neišlaikytu egzaminu.

Ties čia nesutikčiau. Reikia pereiti į tą nuotaiką, kad nežinojimas yra galimybė. Tai yra labai svarbu“, – tęsė „Nord Security“ rinkodaros vadovė.

Tuo metu VDU darželio Mažųjų akademija direktoriaus pavaduotoja V. Šilinskienė ragino keisti nusistovėjusį požiūrį.

„Jei tau atsiunčia mentorių, vadinasi, tu kažko nemoki, atrodo, kad dabar jau tave mokys. Tada atsiranda suvokimas, kas esu kažkur netikęs, tad reikia labai stipriai pakeisti požiūrį, kad mentorystė tave augina, o ne taiso tavo spragas“, – apie požiūrį mentorystėje švietime kalbėjo ji.

Savo asmeniniu pavyzdžiu diskusijoje pasirėmęs M. Jakobas kreipėsi į diskusijos besiklausiusius mokyklų vadovus.

„Mieli vadovai, jūs esate dirigentas, kuris diriguoja orkestrui, o tame orkestre yra atskiros muzikantų grupės ir dar plius choras. Viską suvaldyti yra labai sunku, į jūsų kolektyvus ateina jauni mokytojai, jie stovi orkestro gale ir po truputį juos dirigentas privalo juos pastebėti ir kviesti į priekį, kol jis atsisės pirmoje eilėje.

Kiekvienas mokytojas nori groti solo, tad ir padėkime tiems mokytojams, kad jie grotų solo“, – teigė M. Jakobas.

„Nord Security“ rinkodaros vadovė, investuotoja, mentorė T. Sabaliauskienė ragino keisti nusistovėjusią tvarką.

„Tikroji lyderystė yra pripažinti, kad mes kažko nežinome ir ieškoti tos pagalbos. Yra nuostabių iniciatyvų, pavyzdžiui „Švietimas numeris vienas“. Visiems ta pagalba reikalinga ir kiekvienam ta pagalba yra skirtinga.

Mentorystė yra dalykas apie pozityvą. Galbūt mes kažkiek to bijome, bet pasaulis keičiasi ir mes turime judėti su tuo pasauliu kartu. Svarbu pripažinti, kad mums reikia žinių ir keliauti su tuo“, – samprotavo specialistė.

Diskusiją moderavusi I. Jotkaitė uždavė klausimą, kas pasikeistų, jei kiekvienas turėtų mentorių?

„Reiktų laiko, bet būtų gražūs dalykai. Kai tu ateini, susijungi su mažos mokyklos istorijos mokytoju, atrodo, ką tu gali duoti ir ką tu gali gauti. Ateini lyg baltas lapas, lygiavertį santykį. Mes turime laiką ir pasikalbame.

Tame pasikalbėjime kartais atrodo, kad aš pats daugiau naudos gaunu nei tas kitas žmogus. Bet ta kita pusė taip pat sako, kad gavo naudos. Tad suprantu, kad visiškai nesvarbu, kokios tų žmonių pareigos, visada galime pasimokyti, visada vienas iš kito galime pasiimti“, – teigė N. Buivydas.

V. Šilinskienė akcentavo, kad tu augini save net ir pats būdamas mentoriumi.

„Esu jaunas, augantis mokytojas. Man labai gera, kad mano patirtis nelieka už nugaros, kad aš galiu padėti, galiu įkvėpti ir esu naudinga ne tik savo mokykloje, bet ir kitur. Mane pačią tai augina ir motyvuoja“, – kalbėjo ji.

Diskusijos metu taip pat buvo paliesta tema, ar mokyklos turėtų turėti atskirus mentorius, o galbūt pačių mokyklų vadovai turėtų būti mentoriais?

„Vadovas tikrai gali būti mentorius, būtų gerai, kad būtų. Bet tikrai reikia daugiau žmonių, svarbiausia, kad jie norėtų būti mentoriais, kuriems tai yra įdomu, kurie turi tą pajautimą. Mentoriui reikia kantrybės ir neužgožti eterio savo kalbėjimu ir patarimais. Tada tikrai būtų geresni rezultatai“, – pridūrė N. Buivydas.

Tuo metu V. Šilinskienė ragino tarp mokyklos vadovo ir mentoriaus dėti lygybės ženklą.

„Gal tai nėra tiesiogiai mentorius, bet atsakyčiau, kad privalomai. Darbuotojai tikisi ir laukia, kol vadovas prieis, pakalbins, tai yra privaloma.

Mokyklos vadovas privalo pastebėti, pagirti, padrąsinti, pasiteirauti, ar viskas gerai. Tad aš dėčiau lygybės ženklą tarp mokyklos vadovo ir mentoriaus“, – tęsė VDU darželio Mažųjų akademija direktoriaus pavaduotoja.

Išgirdęs šį klausimą M. Jakobas ragino daug dėmesio skirti jauniesiems mokytojams.

„Visa mentorystė eina per save. Mes puikiai žinome, kokie mes buvome, kai atvėrėme klasių duris ir atėjome į pirmą pamoką, prisimename, ko mums trūko, ko mes negavome aukštojoje mokykloje.

Kai ateina jaunas mokytojas, su juo mes turime pokalbį, jis trunka ne penkias minutes. Mes suprantame vienas kitą, kad ta geranoriška pagalba mūsų bendruomenei atneš labai daug naudos, o kad padėti tam jaunam mokytojui yra būtina. Ateis laikas, kai tas jaunas mokytojas tikrai sėdės pirmoje eilėje ir atliks savo kūrinio solo“, – patarimu dalinosi jis.

V. Šilinskienė kvietė skirti dėmesį vienas kito įsiklausymui.

„Mentorystė turi mokėti klausytis. Mums reikia klausančios mentorystės. Išmokime klausytis ir duoti tai, kas yra prašoma“, – kalbėjo specialistė.