Tuo metu daugelis stipriausių švietimo sistemų jau seniai pasuko kitu keliu – jos kuria lankstesnes, mažiau biurokratiškas sistemas, kuriose svarbiausia yra mokymo kokybė. Ką tai reiškia mokytojams ir jų mokiniams?
Šiais laikais, kai vis sunkiau pritraukti ir išlaikyti mokytojus, dabartinis karjeros modelis tampa vis didesne problema, sako Laura Masiliauskaitė, organizacijos „Švietimas #1“ vadovė.
„Mokyklų vadovai Lietuvoje sako tą patį – su dabartine sistema labai sunku motyvuoti ir išlaikyti stiprius jaunus mokytojus ar žmones, atėjusius iš kitų sektorių. Net jei jie dirba gerai, nori augti, jų galimybės kilti karjeros laiptais yra ribotos, nes pirmiausia reikia išdirbti tam tikrą metų skaičių ir pereiti visus formalius etapus“, – pažymi L. Masiliauskaitė.
Susiję straipsniai
Tai atsispindi ir skaičiuose – maždaug pusė pradedančiųjų mokytojų per pirmuosius trejus metus palieka mokyklą, rodo Vytauto Didžiojo universiteto duomenys.
„Pažangiausiose švietimo sistemose stažas yra mažiau svarbus. Ten daugiau žiūrima į tai, kaip mokytojas dirba, kokį poveikį daro mokiniams, kokias inovacijas taiko, o pati karjeros sistema yra paprastesnė ir mažiau apkrauta biurokratija“, – sako L. Masiliauskaitė.
Estija siekia sukurti konkurencingas sąlygas
Pavyzdžiui, Estijoje, kurios mokinių rezultatai pagal tarptautinius PISA testus yra geriausi Europoje, mokytojo karjera grindžiama visai kitu principu. Čia svarbiausia ne tai, kiek metų dirbi, o tai, kaip dirbi. Jei mokytojas geba įtraukti mokinius, taiko šiuolaikinius metodus ir pasiekia gerų rezultatų, jis gali augti greičiau.
„Estai suprato paprastą dalyką – jei nori, kad į mokyklas ateitų stiprūs žmonės, turi pasiūlyti jiems realias karjeros galimybes, kurios būtų konkurencingos kitų sektorių atžvilgiu. Jei mokytojas jau geba mokyti ar konsultuoti savo kolegas, jo atlygis turi tai atspindėti dabar, o ne po dešimtmečio“, – teigia L. Masiliauskaitė.
Lietuvoje situacija kitokia – čia karjera vyksta per aiškią pakopų sistemą. Kad galėtum judėti aukštyn, neužtenka gerai dirbti – reikia būtinai sukaupti tam tikrą stažą ir atitikti formalius kriterijus.
„Tai turi tiesioginę įtaką ir mokiniams. Estijoje sistema skatina mokytojus nuolat ieškoti, kas veikia geriausiai klasėje, nes nuo to priklauso jų augimas. Dėl to daugiau dėmesio skiriama mokinių įsitraukimui ir rezultatams. Lietuvoje mokytojai taip pat stengiasi, bet dalis jų sako, kad kartais net neapsimoka kelti kvalifikacijos – per daug laiko tenka skirti dokumentams ir procedūroms, o atlygio padidėjimas neatitinka visų pastangų. Be to, mokytojų vertinimo sistema neskatina inovuoti“, – sako L. Masiliauskaitė.
Skiriasi ir atlyginimų modelis. Estijoje jis lankstesnis – direktoriai turi daugiau laisvės skirti didesnį atlyginimą už papildomas atsakomybes ar gerus rezultatus, pagal mokyklos poreikius.
„Lietuvoje atlyginimas labiau susietas su karjeros pakopomis ir stažu. Tai suteikia aiškumą, bet kartu riboja galimybes greičiau augti – tiek karjeros, tiek finansine prasme“, – sako L. Masiliauskaitė.
Airijoje ir Suomijoje – mažiau formalumų, Singapūre – karjeros „greitkeliai“
Kitose stipriose Europos švietimo sistemose – Suomijoje ir Airijoje – taip pat matyti panaši kryptis kaip Estijoje: mažiau formalumo, daugiau lankstumo.
Suomijoje mokytojų karjera yra itin paprasta – nėra formalių titulų ar pakopų.
„Dauguma mokytojų tiesiog dirba savo darbą, o auga per papildomas atsakomybes: tampa mentoriais, koordinuoja dalykus, įsitraukia į projektus. Atlyginimas priklauso nuo patirties ir šių papildomų vaidmenų“, – sako L. Masiliauskaitė.
Airijoje atlyginimas nuosekliai auga su stažu, tačiau augimui nereikia itin sudėtingų kvalifikacijos kėlimo procedūrų. Be to, į stažą, reikalingą algos augimui, galima įskaityti ir ankstesnę aktualią patirtį, įgytą už mokyklos ribų.
Tuo metu Singapūre, kurio mokinių gebėjimai vertinami kaip geriausi pasaulyje, mokytojams siūlomi trys aiškūs karjeros keliai. Tai pedagoginis meistriškumas, lyderystė mokykloje ir vyresnieji specialistai, kuriantys inovacijas.
„Mokytojas gali rinktis jam tinkamiausią kryptį, ir jei rodo gerus darbo rezultatus, greitai kilti tiek karjeros, tiek atlyginimo prasme. Mokytojo darbo vertinimo principai yra nustatyti nacionaliniu mastu, tačiau konkretūs mokytojo metiniai tikslai formuojami kartu su mokyklos vadovu, atsižvelgiant į mokytojo darbo pobūdį ir mokinių poreikius“, – pasakoja L. Masiliauskaitė.
Sprendimas – mažiau biurokratijos, daugiau kokybės
„Turime suprasti, kad jei ir toliau Lietuvos švietime tiek daug dėmesio skirsime išdirbtam laikui ir formalumams, o ne mokytojų sukuriamai vertei, talentingiausi žmonės tiesiog rinksis kitas sritis, kur įvertinimas ateina kartu su rezultatais“, – sako L. Masiliauskaitė.
Siekiant pakeisti esamą sitauciją pirmiausia reikia sisteminių pokyčių, paremtų didesniu pasitikėjimu mokyklomis ir jų vadovais. Tik turėdami realias galimybes priimti sprendimus dėl savo komandų, jie gali prasmingai vertinti mokytojų darbą kasdienėje mokyklos realybėje. Tad svarbu sukurti sistemą, kuri suteiktų jiems pakankamai laisvės atpažinti, auginti ir išlaikyti talentus.
Būtina ir kokybiška švietimo duomenų analizė. Ji leidžia objektyviai įvertinti, kas vyksta mokytojo klasėje: ar vaikai daro pažangą, ar jie jaučiasi saugūs, ar nė vienas jų nelieka nuošalyje.
„Jei norime, kad kiekvienas Lietuvos vaikas gautų geriausią ugdymą Europoje, turime siekti, kad kuo daugiau talentingų mokytojų liktų sistemoje. Svarbiausi žingsniai yra paprasti: mažiau biurokratijos, daugiau kokybiškos vadybos ir patikimų duomenų bei realus atlygis už tai, kas svarbiausia – stiprėjančius vaikų gebėjimus“, – sako L. Masiliauskaitė.