Dr. Nora Pileičikienė: profesinis mokymas – raktas į rytojaus galimybes

„Lietuva susiduria su akivaizdžia demografine krize: nuo 1990 metų gyventojų skaičius sumažėjo beveik 800 tūkstančių. Tai nėra tik statistika – tai signalas apie mažėjantį potencialių mokinių ir studentų skaičių, augančius iššūkius visai švietimo sistemai bei darbo rinkai“, – kalba dr. N. Pileičikienė.

Nors darbingo amžiaus gyventojai vis dar sudaro didžiausią dalį, pensinio amžiaus žmonių jau yra daugiau nei vaikų iki 15 metų, kurie po kelių dešimtmečių taps pagrindine darbo rinkos jėga.

Profesinio mokymo programos dažniausiai trunka iki dvejų metų, o reikšminga jų dalis gali būti skirta pameistrystei. Mokymąsi darbo vietoje dr. N. Pileičikienė lygina su augalo perkėlimu iš šiltnamio į sodą, kur jis susiduria tiek su palankiomis, tiek su sudėtingesnėmis sąlygomis.

„Bet kokio amžiaus žmogus, pasirinkęs profesinį mokymą ir pameistrystę, ne tik mokosi profesijos, bet ir supranta, kaip veikia įmonė, kaip bendraujama su klientais, kokie santykiai tarp darbuotojų. Tai procesas, kuris leidžia žmogui užsigrūdinti ir pasiruošti darbui“, – kalba ji.

Pameistrystė suteikia unikalią galimybę ne tik įgyti praktinių įgūdžių, bet ir gauti pirmąjį darbo pasiūlymą dar mokymosi metu.

„Tai vienas iš esminių skirtumų – profesinį mokymą baigęs žmogus dažnai jau turi darbo pasiūlymą, tuo tarpu aukštąjį mokslą baigęs absolventas tik pradeda ieškoti vietos darbo rinkoje“, – pabrėžia dr. N. Pileičikienė.

Pameistrystę ji vadina itin veiksmingu būdu pasirinkti tinkamą profesiją ir, baigus mokslus, iš karto tapti darbo rinkai pasirengusiu specialistu. Vis dėlto, nors profesinis mokymas Lietuvoje pristatomas kaip reikšminga alternatyva ir į jį siekiama pritraukti kuo daugiau mokinių, jaunuolių dalis profesinėse mokyklose vis dar mažėja.

„Šiame kontekste itin svarbu pažvelgti į mokinių pasirinkimus. Lyginant, kiek mokinių Lietuvoje stoja į aukštąsias ir kiek į profesinio mokymo įstaigas, matyti aiškus disbalansas. Profesinis mokymas dažnai suvokiamas kaip mažiau prestižinis kelias, nors jis gali būti greitesnis ir efektyvesnis būdas įsilieti į darbo rinką“, – pažymi dr. N. Pileičikienė.

Paradoksalu, tačiau profesinis mokymas Lietuvoje dažnai pritraukia ne tik jaunimą, o bet ir suaugusiuosius. Pasak dr. N. Pileičikienės, profesinės mokyklos turi panašų mokinių skaičių kaip ir aukštosios, tačiau jaunų žmonių, kurie iš karto po mokyklos renkasi šį kelią, yra santykinai mažiau.

„Tai rodo, kad profesinis mokymas dažnai tampa antruoju pasirinkimu – žmonės į jį ateina jau įgiję aukštąjį išsilavinimą arba nusprendę keisti profesiją“, – kalba ji.

Pavyzdžiui, į sveikatos ir grožio srities programas Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centre, tokias kaip masažuotojų, paramedikų, kosmetikų, kirpėjų, įstoja žmonės, studijuojantys ar yra baigę aukštojo mokslo studijas. Tarp jų yra ir vyresnių nei 35 ar net 40 metų žmonių, siekiančių iš esmės pakeisti savo profesinį kelią.

„Profesinis mokymas gali būti veiksmingas persikvalifikavimo įrankis. Žmonės ateina ne tik įgyti naujų įgūdžių, bet ir įsidarbina pagal naują profesiją“, – kalba dr. N. Pileičikienė.

Profesinio mokymo programų pasirinkimas dažnai atitinka darbo rinkos poreikius – jos iš esmės koreliuoja su tuo, ko reikia dabar ir reikės valstybei ateityje ir orientuojasi į sritis, kuriose jaučiamas darbuotojų poreikis. Tačiau kartu matyti ir tam tikrų iššūkių. Pavyzdžiui, Lietuvoje vis dar trūksta profesinio mokymo programų, susijusių su aukštosiomis technologijomis.

„Kalbame apie aukštą pridėtinę vertę bei skaitmenizaciją, tačiau profesinėse mokyklose tokių programų palyginti nedaug. Viena iš priežasčių yra ta, kad į šias mokyklas dažnai ateina mokiniai, neturintys stiprių matematikos, fizikos ar gamtos mokslų pagrindų“, – pažymi ekspertė.

Kitas svarbus aspektas – skirtingas profesijų priskyrimas švietimo sistemai. Europoje kai kurios profesijos, pavyzdžiui, slaugytojo padėjėjai ar sporto treneriai, rengiami profesinėse mokyklose, tuo tarpu Lietuvoje šios funkcijos dažniau priskiriamos kolegijoms ir universitetams.

„Kartais sakoma, kad tai per daug atsakingos profesijos, kad jas būtų galima patikėti profesiniam mokymui. Tačiau profesinės mokyklos rengia paramedikus, kurie pirmieji teikia pagalbą kritinėse situacijose“, – teigia dr. N. Pileičikienė.

Kalbėdama apie darbo rinką, dr. N. Pileičikienė pabrėžia – akivaizdu, kad Lietuvoje yra aukštojo mokslo „perteklius“. Pagal darbuotojų struktūrą aukštąjį išsilavinimą turėtų turėti apie pusę dirbančiųjų, tačiau jų yra daugiau. Tai ne tik iškreipia įdarbinimo statistika, bet ir nuvertina patį aukštąjį mokslą.

„Aukštojo mokslo absolventų įsidarbinimo rodiklis santykinai aukštas, tačiau iš dalies jį lemia tai, kad dalis aukštąjį išsilavinimą turinčių žmonių dirba darbininkiškus darbus, kuriems aukštojo išsilavinimo nereikia. STRATA 2025 metų duomenimis, apie 26 proc. aukštojo mokslo absolventų dirba žemesnės kvalifikacijos darbą. Kita problema – įgyto aukštojo išsilavinimo kokybė netenkina darbdavių reikalavimų. 76 proc. įmonių nurodo, kad tinkamai parengtų darbuotojų trūkumas yra pagrindinis trukdis ilgalaikėms investicijoms“, – kalba dr. N. Pileičikienė.

Ekspertės teigimu, tai nereiškia, kad žmonėms nereikia tobulėti visą gyvenimą, tačiau vien studijos universitete savaime pridėtinės vertės valstybei nesukuria, tačiau prarandamas jauno žmogaus laikas. Jis ilgai mokosi, nedalyvauja darbo rinkoje, susikuria nepagrįstus lūkesčius, o baigęs studijas neretai patiria nusivylimą susidūręs su paklausos stoka.

„Jeigu daugiau vidurines mokyklas baigusių jaunuolių rinktųsi profesinį mokymą, tai prisidėtų prie didesnio jų pasitenkinimo darbu, geresnės savirealizacijos, o valstybei leistų efektyviau panaudoti turimus išteklius“, – pažymi dr. N. Pileičikienė.

Kita vertus, specialistas, turintis ir aukštąjį, ir profesinį pasirengimą – įgijęs tvirtą teorinių žinių pagrindą ir gebantis jas taikyti praktikoje – dažnai yra sėkmingesnis ir geba teikti kokybiškesnes paslaugas nei tas, kuris yra baigęs tik bazinį profesinį išsilavinimą.

Profesinis mokymas Lietuvoje atlieka ir svarbų socialinį vaidmenį. Lietuvoje yra nemažai jaunų žmonių, kurie nebaigia nei vidurinio, nei profesinio mokymo.

Ankstyvas švietimo sistemos palikimas, nebaigusiųjų mokslų statusas ribos šių asmenų tolesnes karjeros galimybes ir turės socialinių neigiamų padarinių: padidėjusi socialinė atskirtis, žemesnės pajamos, didesnė tikimybė susidurti su ilgalaikiu nedarbu ar priklausomybėmis.

Žemesnio socialinio ekonominio statuso asmenims arba mokiniams su specialiaisiais poreikiais profesinis mokymas gali tapti galimybe įgyti profesiją net ir neturint pilno vidurinio išsilavinimo.

„Šiems jauniems žmonėms svarbiausia yra įgyti profesiją ir pajusti, kad jie gali uždirbti savo darbu. Tai stiprina jų savivertę ir padeda integruotis į visuomenę“, – teigia dr. N. Pileičikienė.

Dar viena svarbi tema – mokymasis visą gyvenimą. Nors apie tai daug kalbama, Lietuvoje žmonių įsitraukimas į nuolatinį mokymąsi vis dar yra ribotas. Ypač tai pasakytina apie vyresnio amžiaus žmones.

„Didelė problema yra ta, kad žmonės, sulaukę apie 40 metų, dažnai nustoja mokytis. Moterys dažniausiai nurodo laiko stoką kaip pagrindinę kliūtį mokytis, o vyrai neretai tiesiog neturi motyvacijos. Tačiau šie žmonės dar ilgai išlieka darbo rinkoje, todėl jų gebėjimų neatnaujinimas tampa problema tiek jiems patiems, tiek darbdaviams“, – pažymi ekspertė.

Esminis klausimas išlieka ne apie sistemas ar programas, o apie pasirinkimus. Kol profesinis mokymas Lietuvoje dažniau tampa antru bandymu, o ne pirmu sąmoningu sprendimu, tol jo potencialas išnaudojamas tik iš dalies. Pameistrystė šiuo požiūriu yra būdas ryšį su darbo rinka užmegzti ne tada, kai žmogus jau nusivylė, o tada, kai jis dar tik renkasi. Ji ypač tinka tiems, kuriems netinka teorinis mokymas – derindami mokymąsi su darbo veikla, pameistriai įgyja darbo rinkai aktualių ir darbdavių ieškomų praktinių žinių bei gebėjimų. Svarbu ir tai, kad pameistrystės forma gali būti vykdomas persikvalifikavimas, suaugusiųjų mokymas.

„Tačiau profesinio mokymo ateitis priklauso ne tik nuo institucinių sprendimų, bet ir nuo to, ar pavyks pakeisti pačią mąstymo logiką, kad profesinis mokymas nėra prastesnis kelias, o kitoks, dažnai tiesesnis būdas pasiekti rezultatą. Jei šis požiūris įsitvirtins, profesinis mokymas taps ne alternatyva, o lygiaverte ir sąmoningai pasirenkama kryptimi, kuri formuoja ne tik specialistus, bet ir stabilesnę darbo rinką“, – sako dr. N. Pileičikienė.

Projektą „Pameistrystės viešinimas Lietuvoje“ vykdo Europos socialinio fondo agentūra. Daugiau informacijos apie pameistrystę skelbiama interneto svetainėje: https://igykprofesija.lt/pameistryste/.