Ką iš tiesų rodo prasiveržianti paauglių agresija mokyklose: sėdime ant tiksinčios bombos

Balandžio pabaigoje žiniasklaidoje pasirodė sukrečianti žinia apie tris peiliu subadytus moksleivius Marijampolės Sūduvos gimnazijoje – policija tuomet sulaikė įtariamąjį nepilnametį. Dar dieną prieš tai pranešta, kad vienoje Vilniaus mokykloje mokinys galimai peiliuku grasina bendraamžiams. Šią savaitę incidentas fiksuotas ir Kėdainių „Ryto“ progimnazijoje – vienas vaikas smaugtas, kitas – badytas žirklėmis.

Visgi net ir tokie išpuoliai, nutikę per gana trumpą laikotarpį, per daug nenustebino vaikų psichiatro Deimanto Kuncevičiaus, kuris „Žinių radijo“ laidoje „Dienos klausimas“ pabrėžė – tokie pavyzdžiai tik įrodo, kad mūsų visuomenė serga. O šios ligos priežastys – tiek aplink mus, tiek ir gerokai toliau. Aiškią žinutę psichiatras siunčia ir tėvams.

„Gal tėčiui svarbu, kokiu automobiliu jis važinėja, tada jis deda pastangas, kad įsigytų automobilį, ir visokius būdus daro, kad tą automobilį gautų, kad jį matytų, kad jis čia reprezentuoja jo statusą. Bet kad jis nekreipia dėmesio į vaiką, kuris reikalauja dėmesio, kaip tas vaikas elgiasi, kas jam yra svarbu, jis nežino. Tai jis gražiai aprengtas ir visko aprūpintas, o vidinis pasaulis jo koks?“ – klausė D. Kuncevičius.

Kad vaikai yra suaugusiųjų atspindys, pritaria ir Šiaulių rajono Dubysos aukštupio mokyklos vadovas Vaidas Bacys. „Aš visuomet sakau, kai mes matome tokius vaikus, kokie jie yra, visuomet verta pagalvoti, o ką mes, suaugusieji, padarėme, kad jie tokie nebūtų“, – svarstė V. Bacys.

Savo ruožtu Lietuvos tėvų forumo tarybos narys Kęstutis Mikolajūnas pasidalijo ir savo asmenine patirtimi, kas padėjo kurti ryšį vaikų klasėje, ir įvardijo, kodėl neretai panašūs konfliktai išsprogsta būtent mažesniuose miestuose.

Komentuodamas pastarųjų dienų įvykius, kuomet paaugliai į mokyklas atsinešė šaltuosius ginklus, vaikų psichiatras D. Kuncevičius svarstė, kad stebint tam tikras tendencijas, toks moksleivių elgesys visgi nėra tai, ko visai nebūtų galima tikėtis.

„Tiesą pasakius, manęs tai nešokiruoja ir nestebina, ir tai, galima sakyti, yra tendencinga tam tikrai dabartinei situacijai, kuri susiklostė mokyklose, apskritai visuomenėje“, – kalbėjo jis.

Paklaustas, kokia ta situacija, psichiatras išskyrė didelį nerimo lygį, nepatenkintus lūkesčius, neatlieptus poreikius.

„Tokie vadovėliniai atvejai iš esmės rodo, kad mūsų visuomenė serga. O tai atspindi mūsų vaikai, kurie yra jautresni tam dalykui, ir jie greičiau pratrūksta.

Pasižiūrėkite, kas darosi visame pasaulyje – karai nesiliauja, ekonominė krizė viena paskui kitą. Viena pandemija praėjo, dabar vėl kažkoks virusas lenda, kažkur kelia galvą, vėl visa žiniasklaida apie tai kalba. Visuomenėje kyla nerimastingumas. Didžiulis nerimas visiems aplinkui, ir tai atsiduoda vaikams.

O vaikai pasiima tą dalyką iš tėvų, perneša į savo aplinką ir ten tada visa tai vyksta“, – konstatavo D. Kuncevičius.

Iš kitos pusės, tęsė jis, ir pačiose mokyklose atmosfera šiandien nėra gera.

„Sakykime, patyčios, nemokėjimas spręsti konfliktų, nes jų niekas apie tai nemoko, kaip išspręsti konfliktus.

Patyčių klausimas kaip buvo, taip ir liko, jis niekur nedingo. Kitas dalykas – ekranai. Vaikai įsiaudrinę, vaikai žiūri visokius tiktokus ir kitokius dalykus. Ir jų atsakomybės lygis yra kur kas žemesnis negu suaugusių žmonių“, – pažymėjo vaikų psichiatras.

Anot D. Kuncevičiaus, mokyklose trūksta ir specialistų, kurie padėtų užtikrinti tinkamą mikroklimatą – jis kėlė klausimą, kodėl į ugdymo įstaigas nekviečiamos specialistų komandos, aktyviau nedirbama, jeigu bendra mokyklos atmosfera nėra gera.

„Kai jau prasideda smurtas, tai rodo, kad pūlinys sprogo, o jis tvinko ilgai. Kaupėsi ta neapykanta, tas vidinis nerimas, ir tada jis sprogsta. Ir išsilieja“, – teigė psichiatras.

Jis taip pat akcentavo, kad, nors ir nereikia ugdyti skundikų kulto, pranešti, pasisakyti apie galimus įtarimus, apie tai, kad mokykloje kažkas vyksta tarp kelių žmonių, būtina. Jeigu konflikto neišsprendžia socialinis pedagogas, tada reikėtų keliauti pas psichologą. Jei nepadeda ir tai – pereiti į dar rimtesnius lygmenis.

„Nereikia sėdėti ir laukti ant tos tiksinčios bombos, o paskui, kai ji sprogsta – matote, kodėl dabar jis jį smaugė, kodėl jis su tomis žirklėmis kažką subadė? Mes nežinome, nes buvo konfliktas“, – kalbėjo D. Kuncevičius.

Vaikų psichiatro teigimu, šiandien mokame tam tikrą kainą, nes tiesiog nekreipiame dėmesio į savo vaikus, fokusą kreipiame ne ten, kur vertėtų.

„Neskiriame jiems tiek pakankamai laiko, kad galėtume pabendrauti, kažkiek išsišnekėti. Viską perkame. Svarbu, kad būtų aprūpinta, kad turėtų geresnį telefoną, kad turėtų gražesnius batus, dažniau keistų džinsus nei kartą per gyvenimą, kaip buvo prieš 30 ar 40 metų.

Gal tėčiui svarbu, kokiu automobiliu jis važinėja, tai tada jis deda pastangas, kad įsigytų automobilį, ir visokius būdus daro, kad tą automobilį gautų, kad jį matytų, kad jis čia reprezentuoja jo statusą.

Bet kad jis nekreipia dėmesio į vaiką, kuris reikalauja dėmesio, kaip tas vaikas elgiasi, kas jam yra svarbu, jis nežino. Tai jis gražiai aprengtas ir visko aprūpintas, o vidinis pasaulis jo koks?“ – klausė D. Kuncevičius.

Šiaulių rajono Dubysos aukštupio mokyklos vadovas V. Bacys prisipažino, kad dažnas direktorius nuogąstauja dėl galimų incidentų tarp moksleivių.

„Mes kartais tarpusavyje pajuokaujame, kad jeigu sulauki ramios dienos iki 16 valandos, tai jau atsikvėpi, tada maždaug laukia nuo 17 iki 19 valandos, ar nepaskambins koks tėtis, nes labai dažnai kažkokius santykius, kurie vyksta mokykloje, tikrai ne visuomet gali pastebėti suaugę žmonės, esantys mokykloje.

Tai pasikalba su tėvais, ir labai svarbu, kad tie tėvai nebijo paskambinti, kad jie paskambina, pasikalba, nes kalbėjimasis tokiems dalykams yra geriausia prevencija.

Tai profesionalų kalbėjimasis, tarp mokytojų ir mokinių, tarp pačių mokinių, tarp tėvų ir mokytojų, tai apart kalbėjimosi kaip prevencijos priemonės, aš kitų priemonių tikrai tiesmukiškai nematau. Be abejo, aš sakyčiau, kad su technologijomis mes, matyt, turime kalbėtis ir diskutuoti ir apie tam tikrų pilkųjų zonų mokykloje stebėseną, ir galvoti, kaip mes ten galime atlikti tam tikrą intervenciją“, – komentavo V. Bacys.

Anot Šiaulių rajono Dubysos aukštupio mokyklos direktoriaus, nė viena mokykla nuo tokių įvykių nėra apsaugota – nors tikriausiai visi deda pastangas, kad tokių incidentų nebūtų, jų kartais tiesiog neišvengsi.

„Matyt, tų situacijų nebuvo mažiau ir anksčiau, ir sovietmečiu jų nebuvo mažiau, gal jos nebuvo taip viešinamos, bet aš antrinčiau ir tam variantui, kad jeigu tai buvo norma tuo metu, tai visiškai neturi būti norma mūsų šiandieniniame gyvenime“, – pabrėžė mokyklos vadovas.

V. Bacys išskyrė ir pandeminio laikotarpio, karantino padarinius, kuriuos didelė dalis moksleivių jaučia iki šiol.

„Kai mes 2–3 metus nebuvome kartu, kai būdavome tik nuotoliu, internetu, labai dažnai mokytojai pajuokaudavo, kad irgi buvo paprasčiau – mikrofoną išjungi ir visa problema išsisprendžia. Ar problema išsisprendžia – nežinau. Ir vis dėlto nemaža dalis mokinių, šiandien dar besimokančių, 2–3 metus iš esmės buvo ne mokykloje.

Ir, matyt, čia psichologai galėtų komentuoti, kad tai yra tam tikros priežastys, nes jie tam tikrą tarpsnį nepatyrė tam tikros socializacijos“, – aiškino pedagogas.

Mokyklos vadovas taip pat sutiko, kad vaikai vis dėlto yra suaugusiųjų atspindys – tad kiekvienas turėtų pagalvoti, kaip vienas su kitu bendrauja, kaip moka išsakyti savo nuomonę, kaip geba suprasti konfliktus.

„Aš visuomet sakau, kai mes matome tokius vaikus, kokie jie yra, visuomet verta pagalvoti, o ką mes, suaugusieji, padarėme, kad jie tokie nebūtų“, – svarstė V. Bacys.

Pasak pašnekovo, čia vertėtų diskutuoti ir apie virtualaus pasaulio įtaką – mat jeigu dalis suaugusiųjų jame yra emigrantai, vaikams tai yra kasdienybė.

„Bet aš vėl klausčiau savęs, ar tas pats IT negali būti sukurtas ir kaip tam tikras saugumo įrankis mokykloje? Kad ir, sakykime, turime daug gražių pavyzdžių mokyklose, kur vyksta tam tikras stėbėjimas, pasitelkiant kameras, ypatingai tose pilkosiose zonose – prie rūbinių ar kitur.

Iš kitos pusės, aš galvoju, ar mes tikrai pamąstėme, o ką tam vaikui veikti laisvu laiku, ir tai taikytina ir mano mokyklai. Ar tikrai turime kamuolių, ar tikrai skatiname būti lauke, ar nebijome išeiti į lauką su jais kartu? Tai ne tik mokytojai, bet visų pirma ar tėveliai nebijo lietaus ir išveda pasivaikščioti vietoje to, kad sėdėtų prie televizoriaus arba internete?

Kaltų čia nėra – čia iš esmės klausimas, ką mes galime padaryti kartu, suaugusieji, kad mūsų vaikai būtų šiek tie geresni negu mes“, – aiškino Šiaulių rajono Dubysos aukštupio mokyklos direktorius.

Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininkė, socialdemokratė Jurgita Šukevičienė svarstė, kad įvairūs paauglių išpuoliai nėra konkrečios mokyklos problema. Tai, pasak politikės – visuomenės emocinės būklės veidrodis.

„Ir tikrai negalime sakyti, kad čia staiga tik vienoje mokykloje kažkas staiga nutiko. Jeigu mokiniai mato pavyzdžius, jie mato agresiją viešoje erdvėje, jie mato neapykantos kalbą, kasdien skaito neapykantos žinutes socialiniuose tinkluose, jeigu mato necenzūrinius konfliktus, patyčias – ir patyčių daugybė yra politikoje, ir tų žeminimų tiek ir viešoje erdvėje, ir internete, ir televizijoje – tai mes neturėtume stebėtis, kad vaikai, mokiniai, šį foną, tai, ką jie sutinka ir mato kasdien, kas mums, deja, tampa kartais tam tikra norma, atsineša ir į mokyklą.

Mokykla, kaip sakydavo, yra antri namai, ir mokykla yra ta vieta, tas židinys ir tas centras, kur viskas susikoncentruoja“, – dėstė J. Šukevičienė.

Tiesa, Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininkė taip pat sutiko ir su tuo, kad mokykloms visgi rūpi jų reitingai bei reputacija.

„Iš tiesų, fiksuojant ir registruojant tokius atvejus kitą kartą pagalvoja, kad mokyklos prestižas bus nekoks. Galbūt vėlgi mes siejame tai su demografija – žinote, jeigu nesirinks tos mokyklos, nesusidarys mokinių klasė, tai sumažės vienu komplektu, reiškia, sumažės finansavimas. Ir čia užsisukame į tokį ratą.

Ir vėl aš grįžtu į švietimo sistemos nuolatines reformas ir pokyčius – ir kaitą, ir karteles, ir egzaminų skaičių, ir egzaminavimą, ir spaudimą. Ir tuos didelius lūkesčius, spaudimą iš šeimos, iš visuomenės, reiklumą sau.

Visi šitie komponentai turbūt mums ir duoda tokią situaciją. Kita vertus, buvo pandemija, ir dabar mes, ko gero, gauname popandeminį rezultatą“, – dėstė J. Šukevičienė.

Jos teigimu, neabejotinai reikėtų kreipti daugiau dėmesio į emocinį atsparumą ir emocinį intelektą, stiprinti bendruomeniškumą mokyklose. Socialdemokratė tikino pati nuolat mokiniams akcentuojanti, kaip svarbu vieniems kitais pasirūpinti, galbūt atkreipti dėmesį į klasės draugą, kuris atrodo užsisklendęs.

„Juk tai yra atpažinimo ženklai“, – konstatavo politikė.

Lietuvos tėvų forumo tarybos narys K. Mikolajūnas savo ruožtu išskyrė, kad lietuviškos mokyklos stiprybė yra ta, kad į ją susirenka visi socialiniai sluoksniai. Didžiuosiuose miestuose, tęsė jis, tai yra mišrainė, bet štai mažesniuose miestuose yra kiek kitaip.

„Tie atvejai, kurie išlindo, jie yra apie mažesnius miestelius. Mažesniuose miesteliuose, jeigu, pavyzdžiui, yra dvi gimnazijos, tai viena bus prestižinė, o kita – ne. Ir ten tie socialiniai sluoksniai labiau pasidalina. (...)

Tai aš įtariu, kad tuose mažesniuose miesteliuose gali būti daugiau tų įtampų, kai susirenka vienodesni žmonės.

Be abejo, ir tas amžius, visą laiką paauglystė yra pati sunkiausia – ir tėvams sunku, ir mokytojams, nors mokytojai ir pripratę“, – aiškino K. Mikolajūnas.

Pasak Lietuvos tėvų forumo tarybos nario, mokykla iki šiol yra lyg fabrikas, o tik į klasės valandėlės kontekstą viso to nesudėsi.

K. Mikolajūnas taip pat papasakojo ir apie savo asmeninę patirtį, kai vaikų klasėje bendruomenė pasamdė ekukatorius – šie padėjo formuoti komandą, organizavo užsiėmimus, kad vaikai vieni su kitais susibendrautų, mažėtų įtampa, jog berniukai daugiau bendrautų su mergaitėmis.

„Tai tokie specialiai organizuoti bendri užsiėmimai padeda sutelkti, padeda geriau būti vieniems tarp kitų“, – pabrėžė pašnekovas.