Valdantieji greta šalies gynybos ir saugumo stiprinimo antru svarbiausiu prioritetu įvardija gimstamumo didinimą ir siūlo partijoms pasirašyti susitarimą dėl demografinės politikos.

Tačiau dalis ekonomistų tuo abejoja ir siūlo daugiau rūpintis švietimo kokybe, nes tai esą gali duoti ekonomikai netgi daugiau naudos.

Mat vaikų gimdymas – labai asmeninis žmonių apsisprendimas, o finansinės paskatos šeimoms, palankesnių sąlygų jiems auginti ir auklėti sudarymas, subsidijos būstui nors kažkiek ir skatins palikuonių susilaukti norinčius asmenis, vargu ar iš esmės keis Vakarų visuomenėse įsigalinčias gimstamumui nepalankias nuostatas.

Norint pakeisti žmonių pasaulėjautą, reikia ne vieno dešimtmečio, todėl sustabdyti gyventojų mažėjimo ne imigrantų sąskaita, o vien vidiniais resursais Lietuvai tikriausiai nepavyks.

[[ge:lrytas:lrytas:44055820]]

Kita vertus, pavyzdžiui, ekonomistas N.Mačiulis tvirtina, kad darbingų žmonių stygius darbo rinkoje ateityje nebus toks pavojingas reiškinys, kaip gali atrodyti, jei Lietuva sugebės pagerinti švietimo kokybę net ir tolydžio mažėjant gimstamumui.

Mat aukštosiomis technologijomis, dirbtiniu intelektu grindžiamai gamybai ir paslaugoms reikės vis mažiau fizinio darbo, bet daugiau žiniomis bei intelektu paremto kūrybiškumo, o tai ir sugebės daryti tik puikiai išsilavinę žmonės.

[[ge:lrytas:lrytas:44156719]][[ge:lrytas:lrytas:44049430]][[ge:lrytas:lrytas:44051620]]

Nuogąstaujantys dėl švietimo kokybės ekspertai atkreipė dėmesį, kad naujausias Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) tyrimas atskleidė, jog Lietuvos moksleivių matematikos ir teksto suvokimo gebėjimai pastaraisiais metais dar suprastėjo, nors pagerėjo gamtos mokslų žinios.

Labai prastai lietuviai atrodo lyginant su estais, nes pagal šį tyrimą aukščiausius įvertinimus pasiekia tik 8,7 proc. mūsų šalies moksleivių – perpus mažiau nei Estijoje.

Tačiau ar tikrai padėtis tokia tragiška? Neseniai paskelbti pernai atlikto penkiolikamečių Tarptautinio moksleivių vertinimo programos (TMVP) tyrimo rezultatai, o jie rodo, kad Lietuvos moksleiviai žiniomis pranoksta EBPO šalių vidurkį.

Šis tyrimas aprėpė ne tik EBPO šalis ir buvo atliktas net 91 pasaulio valstybėje.

Antai lietuvių gamtamokslinio raštingumo rodikliai aukštesni nei 62 šalyse ir atsilikta tik nuo 19 valstybių moksleivių.

Panašiai įvertinti Čekijos, Belgijos, Vokietijos, Nyderlandų, Švedijos, Slovėnijos, Prancūzijos, Italijos, Portugalijos penkiolikamečiai.

Ne prasčiau įvertintos ir lietuvių matematikos žinios – mūsiškiai pasirodė geriau nei 64 ir prasčiau nei 19 šalių moksleiviai. Maždaug taip pat įvertinti Danijos, Slovakijos, Suomijos, Italijos, Vokietijos, JAV penkiolikamečiai.

Nedaug skiriasi ir skaitymo gebėjimų (Lietuva pralenkė 63 šalis, atsiliko nuo 18) bei informatikos rezultatai (pranoko 63, atsiliko nuo 13).

Net neretai švietimo kokybės pavyzdžiu nurodoma Suomija esmingai nelenkia Lietuvos, kaip ir kitos Skandinavijos šalys.

Galima abejoti, ar šis tyrimas pakankamai reprezentatyvus. Tačiau jame dalyvavo net 7,7 tūkst. Lietuvos moksleivių, įtrauktos ir lenkų bei rusų kalbomis mokančios mokyklos.

Žinoma, gali būti, kad moksleivių žinios smunka aukštesnėse klasėse, bet, ko gero, katastrofiškai prastai pasirodo tik pavienių mokyklų moksleiviai, ypač kaimiškosiose savivaldybėse.

Komentuodamas tyrimo rezultatus švietimo, mokslo ir sporto viceministras J.Petkevičius konstatavo, kad geriausiai pasirodė sostinės ir kitų didžiųjų miestų moksleiviai, o miestelių ir kaimų – gerokai prasčiau.

Todėl jis žadėjo, kad bus ieškoma būdų, kaip mažinti atotrūkį tarp regionų mokyklų, pertvarkant jų tinklą, bet stengiantis, jog kiekvienas vaikas gautų kokybišką išsilavinimą kuo arčiau namų.

Neaišku, kaip pavyks suderinti šiuos vienas kitam prieštaraujančius tikslus, nes stambinant mokyklas jos neišvengiamai tolsta nuo mokinių.

Beje, tyrėjai nustatė nemenką rezultatų atotrūkį net ir tarp Vilniaus mokyklų.

Tai lėmė labai nelygus pamokų lankomumas, motyvacijos skirtumai. Lietuvoje mokinių, praleidusių daugiau nei kelias pamokas be pateisinamų priežasčių, skaičius viršija EBPO vidurkį, o tokių vaikų rezultatai būna gerokai prastesni.

Lietuvos regionų atskirtį, socialinę nelygybę ypač pabrėžia kairiosios krypties ekonomistas R.Lazutka, laikantis tai bene didžiausia šalies švietimo problema.

Jis kritiškai vertina kai kurių valstybinių mokyklų teisę atsirinkti geriausius mokinius, kurie neretai būna iš pasiturinčių šeimų, galinčių savo vaikams samdyti dar ir korepetitorius.

Šis ekonomistas pašaipiai atsiliepia apie kai kurių geriausiai vertinamų gimnazijų ir licėjų vadovų pasigyrimus, siūlydamas jiems pereiti vadovauti prasčiausioms mokykloms ir, užuot pamokslavus, įrodyti savo sumanumą pakeliant jų lygį – taip esą ir elgiamasi Suomijoje.

Regis, švietimo kokybė – ne tik Lietuvos, bet ir visų liberalios demokratijos šalių problema.

Juk tarptautiniai moksleivių tyrimai rodo, kad dažniausiai pirmauja Azijos šalys, tokios kaip Pietų Korėja, Singapūras, Taivanas, Japonija, kuriose vaikų išsimokslinimas – svarbiausias tėvų rūpestis.

Vadinasi, švietimo problemų jokios ministerijos, jokie politikai išspręsti negali nesiremdami visos visuomenės pastangomis.

Demografijos bėdoms sulaukiant vis daugiau dėmesio – įspėjimas: raudonuoja kitas taškas (2)