Šiaulių universitetinės gimnazijos direktorė: mokinys turi tapti savo mokymosi ir pažangos kūrėju

I. Žemaitienė švietimo srityje dirba nuo 2001 metų. Dar studijuodama pradėjo mokyti informacinių technologijų, vėliau – matematikos. Greta pedagoginės veiklos ji įsitraukė į nacionalinius ir tarptautinius projektus, taip pat vadovavo organizacijai, įgyvendinančiai skaitmeninių įgūdžių ugdymo ir neformaliojo švietimo projektus. Vėliau baigė švietimo lyderystės magistrantūros studijas, o nuo 2021 m. vadovauja Šiaulių universitetinei gimnazijai.

„Mokykloje švietimą pirmiausia pažinau per pamoką, mokinį, mokytojų bendruomenę ir kasdienius iššūkius. Dirbdama su projektais ir įvairiomis komandomis vis aiškiau mačiau, kiek daug švietime priklauso nuo lyderystės, gebėjimo sutelkti žmones ir susitarti dėl bendros krypties. Šiandien man praverčia abi patirtys – galiu matyti mokyklą ir mokytojo akimis, ir kaip organizaciją, kuriai reikia aiškios krypties bei stiprios komandos“, – pasakoja I. Žemaitienė.

Vadovaudama gimnazijai ji daug dėmesio skiria bendriems susitarimams, grįžtamajam ryšiui ir duomenimis grįstiems sprendimams. Vis dėlto, pasak direktorės, taisyklės ir procedūros neturėtų užgožti konkretaus žmogaus ir konkrečios situacijos.

„Mums svarbu diskutuoti, išgirsti skirtingas nuomones, susitarti ir tuomet vieningai laikytis priimtų susitarimų. Tačiau tarp taisyklių, procedūrų ir susitarimų visada turi išlikti žmogiškumo matas – konkretus žmogus ir konkreti situacija. Nuolat klausiame ne vien, ką padarėme, bet ir kokį pokytį tai sukūrė mokiniui, mokytojui ir visai mokyklai. Jei matome, kad pasirinktas sprendimas neduoda laukiamo rezultato, turime gebėti jį peržiūrėti ir keisti“, – sako direktorė.

Siekis ne tik įvardyti problemas, bet ir nuosekliai ieškoti jų sprendimų paskatino gimnaziją pradėti taikyti kokybės vadybos principus. Iš pradžių mokykla išbandė adaptuotus „Lean“ metodikos elementus, o vėliau, įgyvendindama „Tūkstantmečio mokyklų“ projektą, pasirinko Nuolatinio tobulinimo švietime modelį – švietimui pritaikytą „Lean“ metodiką.

„Mums buvo labai svarbu, kad kokybės vadyba netaptų papildoma administracine našta. Norėjome kasdienėje veikloje pritaikomos sistemos, kuri padėtų aiškiai įsivardyti, ko siekiame, stebėti pažangą ir matyti, ar pasirinkti sprendimai duoda rezultatą. Klasėse mokiniai kartu su mokytojais tariasi dėl vertybių ir tikslų, stebi savo pažangą, veda arba iš dalies veda klasės valandėles, mokosi įvardyti problemas ir ieškoti jų sprendimų. Esminė šios sistemos stiprybė – jos centre yra mokinys“, – aiškina I. Žemaitienė.

Kokybės vadybos centre – kiekvieno mokinio individuali pažanga. Mokslo metų pradžioje gimnazistai atlieka savęs pažinimo ir karjeros testus, o remdamiesi jų rezultatais kelia sau akademinius, dalykinius, neformaliojo ugdymo ir socialinės-pilietinės veiklos tikslus.

Prie išsikeltų tikslų per metus grįžtama ne kartą. Mokiniai lygina savo rezultatus su tuo, ko siekė, įsivertina, kas pavyko, o prireikus koreguoja savo veiksmus. Per trišalius pokalbius su tėvais ir klasės kuratoriumi siekiama, kad apie savo pažangą vis daugiau kalbėtų pats mokinys.

„Nenorime, kad mokinys lauktų, kol mokytojas ar tėvai pasakys, kaip jam sekasi. Jis turi matyti ne tik galutinį pažymį, bet ir suprasti ryšį tarp savo sprendimų, pastangų, pasirinkimų ir rezultato“, – sako gimnazijos vadovė.

Viena iš sričių, kurioje mokiniai taip pat kelia sau tikslus, – būsima karjera. Savęs pažinimo rezultatai susiejami su dabartiniais mokymosi pasirinkimais ir veiklomis.

„Ugdymas karjerai padeda susieti tai, ką mokinys daro šiandien, su jo ateities pasirinkimais. Geriau pažinęs savo stipriąsias puses, interesus ir gebėjimus, jis gali tikslingiau nuspręsti, kam skirti daugiau dėmesio, kokių veiklų imtis ir kokia kryptimi norėtų judėti toliau. Tuomet ir kasdienis mokymasis įgauna daugiau prasmės“, – teigia I. Žemaitienė.

Individualios mokinio pažangos stebėjimas – tik dalis duomenų, kuriais gimnazija remiasi vertindama savo veiklą. Analizuojama mokymosi pasiekimų kaita, patikrinimų ir egzaminų rezultatai, lankomumas, mokinių bei tėvų apklausų duomenys, atsižvelgiama ir į mokytojų įžvalgas.

„Svarbu ne vien pats rezultatas, bet ir tai, kaip jis keičiasi. Jeigu duomenys rodo silpnesnius tam tikrų temų ar gebėjimų rezultatus, galime numatyti papildomas konsultacijas, koreguoti ugdymo planavimą ar susitarti dėl bendrų mokytojų veiksmų. Duomenys turi būti ne ataskaita, o priemonė ugdymui tobulinti“, – pabrėžia direktorė.

Vienas iš gimnazijoje stebimų pokyčių susijęs su lietuvių kalbos ir teatro integracija. 2024–2025 mokslo metais lietuvių kalbos ir literatūros valstybinio brandos egzamino A kurso kalbėjimo dalies vidurkis siekė 22,1 taško iš 30. Kitais mokslo metais, pradėjus taikyti integruotą teatro ir lietuvių kalbos mokymą, vidurkis pakilo iki 25 taškų – tai yra apie 13 proc.

Pokyčių matyti ir stiprinant STEAM kryptį. Per metus fizikos VBE pasirinkusių gimnazistų dalis išaugo nuo 12 iki 19 proc., biologijos – nuo 21 iki 36 proc., geografijos – nuo 21 iki 32 proc. Gimnazija šiuos duomenis vertina kaip vieną iš požymių, rodančių didėjantį mokinių susidomėjimą šiomis sritimis.

Principą pirmiausia žiūrėti, kaip sprendimai veikia praktikoje, I. Žemaitienė taikytų ir visai Lietuvos švietimo sistemai. Jos nuomone, prieš kalbant apie geriausią švietimą Europoje pirmiausia reikia susitvarkyti bazinius dalykus.

„Pradėčiau nuo mokytojų darbo sąlygų ir atlygio. Mokytojo metodininko, turinčio vieną etatą ir 21 metų darbo stažą, atlyginimas į rankas yra apie 1600 eurų, pradedančio mokytojo – apie 1400 eurų. Bendra statistika gali atrodyti geriau, nes nemažai pedagogų dirba pusantro etato, tačiau tada atsiranda didelis darbo krūvis, nuovargis ir mažiau laiko kokybiškai pasirengti pamokoms ar individualiai dirbti su mokiniu“, – sako direktorė.

Panašų neatitikimą tarp keliamų lūkesčių ir realių galimybių ji mato kalbėdama apie įtraukųjį ugdymą. Pasak I. Žemaitienės, neužtenka mokyklai pasakyti, kad ji turi būti pasirengusi priimti įvairių poreikių turinčius vaikus – tam būtinos ir tinkamos sąlygos.

„Jei į mokyklą ateina vaikas, turintis specifinių poreikių, kartu turi atsirasti ir realios galimybės pritaikyti aplinką būtent tam vaikui. Reikia aiškių standartų, kokias sąlygas, priemones ir infrastruktūrą mokykla turi turėti, ir realių išteklių tam užtikrinti“, – teigia gimnazijos vadovė.

Dar vieną problemą, jos manymu, kelia siekis aprėpti kuo daugiau turinio, kai dėl to lieka per mažai laiko gilesniam mokymuisi. Todėl I. Žemaitienė siūlo peržiūrėti ugdymo programų apimtį.

„Kartais mokinys sako: „Jau supratau šią temą, norėčiau dar pasigilinti“, o mokytojas turi atsakyti: „Negalime – reikia pradėti kitą.“ Jei norime ugdyti mąstantį, savarankišką žmogų, turime tam palikti erdvės“, – sako direktorė.

Vis dėlto, jos nuomone, švietimo sistemos stiprinimas neturėtų reikšti dar vieno bandymo viską pradėti iš naujo. Lietuvoje jau yra daug stiprių mokytojų ir gabių, motyvuotų mokinių – daugiau dėmesio reikėtų skirti sąlygoms, kuriomis jie dirba ir mokosi.

Nuolatinio tobulėjimo principas, pasak I. Žemaitienės, galioja ir pačiam mokyklos vadovui. Profesinio dialogo ir naujų idėjų ji ieško organizacijų „Švietimas #1“ bei „Lietuvos Junior Achievement“ inicijuotame Švietimo vadovų klube. Prisijungti ją paskatino noras susipažinti su bendraminčiais, dalytis kasdieniais vadovo darbo klausimais, semtis naujų idėjų ir stiprinti vadybines kompetencijas.