Nors šiandien dr. L. Bagdžiūnaitė-Litvinaitienė vadovauja daugiau kaip 1400 mokinių turinčiam licėjui, mokyklos direktorės karjeros niekada neplanavo. Ją labiau traukė gamtos mokslai ir aplinkosauga: baigusi studijas, pasirinko aplinkos inžinerijos magistrantūrą, vėliau apsigynė disertaciją, tyrinėjo Lietuvos upių vandens kokybę. Dirbdama universitete, laisvalaikiu mokė pedagogus naudotis kompiuteriais. Taip ją pastebėjo tuometė mokyklos vadovė, kuri jai patikėjo nelengvą užduotį – humanitarinio profilio mokyklą paversti inžinerinio ugdymo įstaiga.
Iš pradžių pakviesta padėti mokytojams pasirengti pokyčiams, dr. L. Bagdžiūnaitė-Litvinaitienė vėliau tapo direktoriaus pavaduotoja inžineriniam ugdymui. O kai ankstesnė direktorė nusprendė išeiti į pensiją, pasiūlymą perimti jos pareigas ilgai atmetinėjo.
„Man patiko kurti, o direktorės darbe mačiau labai daug ūkinių rūpesčių. Vis galvojau: nejau dabar turėsiu tvarkyti visus tuos reikalus? Bet tada išgirdau klausimą – o kas, jeigu ateis žmogus, neturintis nieko bendra su inžinerija? Mes tiek daug jau buvome padarę, o aš mačiau, kiek dar galima nuveikti. Tad galiausiai sutikau“, – prisimena nuo 2021 m. licėjui vadovaujanti pašnekovė.
Kas svarbiau už gerus pažymius? Mokykloje vis daugiau dėmesio skiriama visai kitiems gebėjimams
Inžinerija – ne vien robotai ir laboratorijos
Licėjuje inžinerinis ugdymas integruojamas į įvairių mokomųjų dalykų pamokas. Kad tai taptų įmanoma, mokyklos komanda sukūrė ir savo poreikiams pritaikė STEAM ugdymo modelį, o pirmuosius kelerius metus daug dėmesio skyrė bendram pamokų planavimui.
„Nuo pat pradžių supratome, kad nepakaks prisipirkti robotų ar kitų priemonių. Reikia, kad visa tai iš tikrųjų veiktų. Įsivaizduokite lietuvių kalbos mokytoją, kuriai pasakoma: dabar į savo pamokas integruokite inžineriją. Kaip jai tai padaryti? Todėl reikėjo labai daug kalbėtis, kartu ieškoti sprendimų, aptarti pamokas. Lengva tikrai nebuvo, bet dabar mūsų mokytojai tai daro laisvai ir savarankiškai. Net kitų Lietuvos mokyklų pedagogai atvyksta pas mus stažuotis ir kartu kurti pamokų“, – pasakoja direktorė.
Pavyzdžiui, viena licėjaus lietuvių kalbos mokytoja kirčiavimo moko pasitelkdama schemas ir algoritmus. Kitose pamokose matematika jungiama su lietuvių kalba – mokantis geometrijos kartu aiškinamasi, kaip taisyklingai kirčiuoti figūrų pavadinimus. Inžinerija pasitelkiama net muzikos pamokose, kuriose naudojami programuojami įrenginiai, bei anglų kalbos pamokose pasinaudojant fizikos pamokose įgytomis žiniomis – taikant išmaniosios elektronikos ir elektros grandinių jungimo principus mokantis anglų kalbos gramatinių laikų struktūrų.
Kad mokytojai galėtų susieti savo mokomus dalykus su šiuolaikinėmis technologijomis ir jų pritaikymu, licėjus praktiniu lygmeniu bendradarbiauja su įvairiomis įmonėmis, kurių indėlis į ugdymo procesą nebetelpa į socialinių partnerių statusą. Bendradarbiavimas su verslo įmonėmis pirmiausia orientuojamas į pedagogų kompetencijų stiprinimą, ugdymo įrankių įvairovės įgalinimą, o tai jau tiesioginis ugdymo turinio ir įgyvendinimo bendrakūros procesas, kuriame verslas šalia mokytojos veikia kaip ugdymo partneris.
„Verslininkai kartais nustemba: kaip jūs atvykstate be mokinių? Bet mes pirmiausia norime patys daugiau sužinoti, kad paskui galėtume geriau mokyti vaikus. Pavyzdžiui, lankėmės „Light Conversion“ gamykloje, kur auginami kristalai. Mokytojai pamatė, koks tai sudėtingas darbas, kad net specialistams ne visada pavyksta. Dabar, kai vaikams nepavyksta užauginti kristalo, mokytojas gali papasakoti, kaip tai vyksta tikroje gamykloje, ir padrąsinti bandyti toliau“, – aiškina dr. L. Bagdžiūnaitė-Litvinaitienė.
Bendradarbiavimas tęsiasi ir pamokose: į jas tiek kontaktiniu būdu klasėje, tiek ir nuotoliu įsitraukia įmonių specialistai, kartais vos 10–15 minučių. Pasak direktorės, tokio trumpo pokalbio gali pakakti, kad mokiniai geriau suprastų, kur gyvenime pravers jų įgyjamos žinios.
„Kartą mokytojas su vaikais nagrinėjo, kodėl prieš pradedant ką nors kurti svarbu nusistatyti aiškius kriterijus. Prie pamokos prisijungė architektas, projektuojantis vieno mūsų pastatų rekonstrukciją, ir paaiškino, kad be tokių kriterijų jis apskritai negalėtų pradėti darbo. Vaikams iškart pasidarė aiškiau: vadinasi, tai, ko mokomės mokykloje, iš tiesų naudojama gyvenime. Architektas atsijungė, pamoka tęsėsi toliau – viskas labai paprasta“, – pasakoja licėjaus vadovė.
Vyresnių klasių mokiniai inžinerijos mokosi ir padedami VILNIUS TECH dėstytojų, kurie supažindina juos su įvairiomis inžinerijos sritimis. Be to, ketvirtokai, aštuntokai ir dešimtokai rengia tiriamuosius darbus.
Jau antrus metus II gimnazinių klasių formaliame ugdyme turime dronų konstravimo ir pilotavimo pamoką. Tai mokinių labai mėgstama pamoka, kuri suteikia ypatingų gebėjimų.
„Juokauju, kad man nesvarbu, ar darbą rašo ketvirtokas, ar magistrantas – jo struktūra turi būti tokia pati, tik turinys atitinkamas pagal amžių. Mūsų aštuntokai jau skaito mokslinę literatūrą, mokosi ją cituoti. Ir visai nesvarbu, ar vėliau vaikas taps inžinieriumi, gydytoju, ar teisininku. Jis jau bus susipažinęs su įvairiomis sritimis, mokės ieškoti atsakymų ir kitaip mąstys“, – įsitikinusi direktorė.
Susiję straipsniai
Pagarbos mokytojams negalima sukurti vien įsakymais
Pasak dr. L. Bagdžiūnaitės-Litvinaitienės, tokiam ugdymui reikia savarankiškų, iniciatyvių mokytojų. Todėl vadovaudama licėjui ji siekia remtis bendrais susitarimais ir tarpusavio pasitikėjimu. Šį požiūrį atsinešė dar iš universiteto, kur pati dirbo su vadovu, gebėjusiu motyvuoti komandą be nuolatinės priežiūros.
„Visada svajojau apie organizaciją, kurios nereikėtų kontroliuoti. Juk esame profesionalai, suprantame, ką darome. Jeigu kyla klausimų, susėdame, tariamės ir sprendžiame. Todėl ir licėjuje ne viską noriu nuspręsti pati. Kai svarstėme telefonų naudojimą ar pamokų pradžios laiką, sakiau licėjaus tarybai: kaip nuspręsite, taip ir darysime. Žinoma, sprendžiant dalyvauja ir mokiniai. Jų nuomonė lygiai taip pat verta pagarbos“, – sako direktorė.
Vadovė taip pat stengiasi atsisakyti nereikalingų formalumų: licėjuje nebeliko privalomų uniformų, mokytojams nereikia nuolat skelbti apie savo veiklas socialiniuose tinkluose, o projektai planuojami tik įsitikinus, kad juos bus galima prasmingai įgyvendinti. Vis dėlto vienu svarbiausių savo sprendimų direktorė laiko pasikeitusią tėvų susirinkimų tvarką.
„Kai pradėta kalbėti, kad mokytojo profesija turi tapti prestižinė, pagalvojau: ką mes patys galime padaryti? Nusprendėme, kad tėvų susirinkimai turi baigtis iki 17 valandos. Iš pradžių tėvai stebėjosi, bet palaukite – mokytojas irgi žmogus. Jis turi šeimą, gali norėti nueiti į teatrą ar tiesiog pailsėti, o ne sėdėti mokykloje iki devintos vakaro. Ir ką jūs manote? Anksčiau į pradinių klasių tėvų susirinkimus ateidavo 47–53 proc. tėvų, o dabar – apie 89–90 proc. Kartais ateina net abu tėvai, nebe vienas. Mokytojai sako, kad tai labai svarbus žingsnis link pagarbos jų profesijai“, –pastebi vadovė.
Kodėl vaikas nesimoko?
Kalbėdama apie visos Lietuvos švietimo iššūkius, dr. L. Bagdžiūnaitė-Litvinaitienė kelia ir klausimą, kiek dėmesio mokyklos gali skirti individualioms mokinių situacijoms.
„Mes sakome: vaikas turi geriau mokytis, ruošti namų darbus, laikytis taisyklių. Bet kodėl jis nesimoko? Gal jam sunkus amžiaus tarpsnis, gal kažkas vyksta šeimoje, galbūt jis tiesiog negauna reikalingos pagalbos? Kai klasėje trisdešimt vaikų, o visoje mokykloje – daugiau kaip tūkstantis, labai sunku kiekvieną pažinti. Man atrodo, pirmiausia turėtume labiau atsigręžti į vaiką, o tada ateitų ir geresni rezultatai“, – svarsto direktorė.
Ji taip pat pasigenda nuoseklesnės švietimo politikos ir glaudesnio sprendimų priėmėjų bendradarbiavimo su mokyklomis. Pasak pašnekovės, reformos ir nauji reikalavimai kartais kuriami nepakankamai įsigilinus į praktines jų įgyvendinimo galimybes. Su kitų mokyklų vadovais dr. L. Bagdžiūnaitė-Litvinaitienė neseniai pradėjo bendrauti ir organizacijų „Švietimas #1“ ir „Lietuvos Junior Achievement“ inicijuotame Švietimo vadovų klube.
„Jau per pirmą susitikimą supratau, kokie stiprūs žmonės yra šalia. Galiu pasidalyti savo patirtimi, bet kartu ir pati iš jų mokytis. O tiems, kurie svarsto apie darbą švietime, norisi pasakyti: jeigu matote, kad kažkas blogai, ateikite ir pabandykite padaryti geriau. Aš irgi nelaukiu, kol ministerija ar savivaldybė viską išspręs. Visada klausiu savęs – ką galiu padaryti pati?“ – sako licėjaus direktorė.




