Vyresniųjų klasių moksleivius Šiauliuose keturis dešimtmečius lietuvių kalbos ir literatūros mokiusi R.Gorskienė, išėjusi į pensiją, ėmėsi protėvių puoselėtų žemės ūkio darbų: prižiūri Radviliškio rajone, Baukų kaime esantį tėvų ūkį.
Moters akimis, žemė yra vertybė ne todėl, kad iš jos galima užsidirbti, bet todėl, kad ją galima dirbti, prisimenant tėvų ir senelių pavyzdį.
Paskatino prigimtis ir patirtis
Baukų kaime esančioje pedagogės tėvų sodyboje, kurią jos tėvai paveldėjo iš savo tėvų – pedagogės senelių -, buvo laikomos kiaulės, karvės, vištos, tėvai taip pat vertėsi grūdinių kultūrų auginimu.
Mirus tėvams pedagogė kartu su vyru nusprendė išsaugoti sodybą ir, kaip patys teigia, bent mėgėjiškai užsiimti žemės ūkiu, kuris tėvams buvo vienas iš pagrindinių pragyvenimo šaltinių.
„Kai manęs paklausia, kam man viso šito reikia, atsakau Romualdo Granausko apysakos „Gyvenimas po klevu“ žodžiais: „Žemė dar tebelaiko savyje, giliai savyje ja vaikščiojusių žmonių atminimą, aišku, tebelaiko, žemė juk turi atmintį, ji turi gerą atmintį, tai ne koks ten vanduo, kuris bėgo nubėgo ir nė žymės nepaliko“, – pasakojo moteris.
Matčiusiai, kaip žemę dirbo tėvai ir seneliai, R.Gorskienei atrodo, kad žemė turi atmintį su jau išėjusiomis kartomis. Ta atmintis pedagogei yra didžiulė vertybė, kurią norisi saugoti. Be to, anot R.Gorskienės, tai – ir prigimties reikalas.
„Puikiai pamenu tėvų pasakojimus apie tai, kaip jie mudvi su seserimi parsivežė iš tremties Sibire į Lietuvą. Išlipusios iš traukinio po ilgos kelionės mes, dar visai mažos mergaitės, griuvome ant žemės, ėmėme ją liesti, semti delnais. Mums tai buvo didžiausias džiaugsmas“, – prisiminimais dalijosi moteris.
Nekelia klausimo, ar apsimoka
Tėvų ūkyje pedagogė kartu su vyru augina daržoves, uogas, prižiūri vaismedžių ir vaiskrūmių sodą bei kelis bičių avilius.
Moteris mato, kad situacija šiandienos kaime išties sudėtinga: jaunų žmonių labai mažai, o pragyventi smulkiesiems ūkininkams sunku.
Tačiau ji nekelia sau klausimo, ar apsimoka ir ar į investicijos į sodybos priežiūrą atsiperka: „Tam tikras pragmatinis aspektas yra. Galimybė auginti ir parduoti, pavyzdžiui, česnakus yra vienas iš būdų „prisidurti“ prie pensijos, kuri, nors ir pradirbus tiek metų, išties maža.
Bet turbūt dar svarbiau yra tas pasitenkinimas, kurį jauti galėdamas savo rankomis tėvų žemėje vaikams, anūkams ir kitiems artimiems žmonėms užauginti daržovių, uogų, vaisių“.
„Kai kas nesupranta, kodėl greta morkų ir burokų lysvių sodinu gėles. Bet aš jas savo vaizduotėje matau visą rudenį ir žiemą, o kai ateina pavasaris, aš jau įsivaizduoju, kokias ir kur jas sodinsiu.
Taip tas daržas ir sodas tampa tarsi mano karalija“, – teigė R.Gorskienė.
Tradicijas nori perduoti anūkams
„Kaimo ir žemės trauka į mano gyvenimą atėjo ne tik iš tėvų, senelių pavyzdžio, bet ir iš lietuvių literatūros bei tautosakos, su kuria šitiek metų susidurdavau diena iš dienos. Juozas Aputis, Romualdas Granauskas, Maironis – jie taip gerai aprašė, kas yra žemės trauka ir stiprinanti bei gaivinanti atminties galia.
Greta namo stovi mano senelių sukalti žaginiai, o prie jų žaidžia mano anūkai – man tai gyvoji atmintis, jungianti labai skirtingas kartas“, – pasakojo pedagogė.
Moteris nori ateinančioms kartoms perduoti kaimo kultūrą, kurią paveldėjo iš tėvų ir senelių.
„Dirbdama su mokiniais mačiau, kad jaunimas nebeturi tiesioginio ryšio su kaimo ir žemės kultūra, kuri mūsų ir mūsų tėvų kartoms buvo kone savaime suprantamas dalykas. Maža to, mums labai dažnai atrodo, kad jaunoji karta nebemoka ar nebegali perimti tos kaimo kultūros.
Tačiau matydama savo anūkų pavyzdį, galiu pasakyti priešingai: nors visos modernios technologijos yra mieste ir kaime nuo jų reikia atitrūkti, jie vis tiek nori į kaimą.
O grįžę po vasaros atostogų mokykloje paprašyti nupiešti vasaros prisiminimus jie piešia būtent kaimą. Tai yra geriausias įrodymas, kad kaimiškosios tradicijos įdomios ir jaunajai kartai“, – teigė moteris.
