Prezidentas pačiupinėjo žemėtą buroką
Jau ketvirtis amžiaus, kai subyrėjo kolūkiai, bet Rokiškio rajone gyvenantį buvusį kolūkio vadovą Vytautą Šliką vietiniai gyventojai iki šiol tebevadina pirmininku.
Paskutinėn šimtmečio dešimtin įkopęs V.Šlikas su žmona Aldona gražiai įsikūrę buvusioje moters tėvų sodyboje Jūžintų seniūnijoje, Rokiškėlių kaime.
V.Šlikas kadaise vadovavo Liudo Giros kolūkiui, išgarsino jį kaip legendinį, vieną turtingiausių sovietinėje respublikoje. Likviduojant kolūkius jo turtas įvertintas 58 milijonais rublių.
L.Giros kolūkis anuomet vertėsi ne tik žemdirbyste. Kolūkiečiai kirto miškus Rusijos platybėse, kolūkio statybininkų brigados dirbo visoje šalyje, ūkis dar savarankiškai varė ir nemenką prekybą: paukštyno kiaušinius parduodavo Vladivostokui, tonos bulvių dardėdavo į Uzbekiją, Kirgiziją, Tadžikistaną.
Ir griežtas, ir savas
Kolūkio vadovas garsėjo griežtu vadovavimo stiliumi, artimais ryšiais su aukščiausia valdžia bei įtakingomis pažintimis su Maskva ir dar tuo, kad nesuko nosies ir nuo paprastų žmonių, ranką paduodavo kiekvienam traktorininkui, labinosi su melžėjomis kaip su artimomis bičiulėmis.
V.Šlikas sako, kad pirmąją bendravimo pamoką gavo būdamas 9-metis – iš paties prezidento Antano Smetonos.
Šalies vadovas tada lankėsi jaunųjų ūkininkų šventėje, ten vaikai rodė pačių užaugintas daržoves.
„A.Smetona paėmė mano didelį žemėtą buroką, tiesa, išrautą iš mamos daržo, pačiupinėjo ir per petį patapšnojo. Man padarė didelį įspūdį, kad prezidentas čia pat, tarp visų, nebijo rankų išsitepti“, – pasakojo V.Šlikas ir pridėjo, kad žmogiškumas ir įgyjamas, kai esi tarp žmonių.
Biblioteka – atskirai
Tikriausiai daugeliui smalsu, kaip Šlikai gyvena dabar?
Rokiškėlių kaimas nedidelis, viena kita sodyba išsimėčiusi palei kelią į Jūžintus, paskui posūkis į pagrindinę gyvenvietę, kur abipus rikiuojasi kolūkio laikais statyti vienodi balti mūrinukai.
Šaltą prasidedančios žiemos dieną kaime nė gyvos dvasios, rūksta vienintelis gyvenvietės gale stovinčios sodybos kaminas. Ten ir yra Šlikų valda.
Šalikelėje riogso dvi didžiulės lauko akmenų krūvos – atrodo, kad šeimininkai ruošiasi iš jų mūryti naujos tvoros pamatus, mat naujutėlaičiai vartai jau stovi, o valda dar neaptverta.
Tikimės išvysti prašmatnų kolūkio vadovo namą, o įsukę į kiemą atsiduriame prieš nei gabaritais, nei išvaizda neišsiskiriantį medinuką.
Po namo langais – senas sodas, ant kai kurių obelų dar kybo keli geltonšoniai. Tolėliau stovi ūkinis pastatas su viena išlikusia moline siena, greta ir šunų voljerai. Ties garažu stovi automobiliai, 90-metis V.Šlikas iki šiol pats vairuoja.
Šeimininkas kviečia vidun. Visi kambariai išmušti medžio lentelėm. Jauku ir šilta.
Paltus kabinti jis pasiūlo ant briedžio ragų – savų medžioklės trofėjų.
Prie pat lango V.Šliko rašomasis stalas, ant jo – kompiuteris, telefonai, darbo kalendorius ir užrašų bloknotai.
Vyras kviečia eiti tolyn, į svetainę. Jos langai atsukti į ežerą. Matyti ir žaliai dažytas nedidelis namukas.
„Ten mūsų biblioteka“, – šeimininkas paaiškina, kodėl gyvenamajame name nėra nė vienos knygų lentynos.
Atžalos darbų neperims
Šlikai iki šiol tebeūkininkauja, abu valdo 100 hektarų dirbamos žemės, kasmet ją užsėja kviečiais, kvietrugiais, grikiais, žirniais.
„Susikviečiau vaikus ir anūkus, norėjau, kad mane jau kas nors pavaduotų, bet niekas nenori prie žemės grįžti“, – apgailestauja jis.
Pora užaugino tris vaikus, turi šešis anūkus.
Sūnus Vytautas Šlikas anksčiau gyveno Rokiškyje, buvo žinomas ledo ritulininkas, dabar jau 20 metų kaip Vilniuje, yra spaudos paslaugas teikiančios bendrovės „Garsų pasaulis“ vadovo pavaduotojas.
Sostinėje gyvena ir „Valstiečių laikraščiui“ vadovaujanti dukra Ingrida Matulevičienė.
„Kita dukra Silva Vaičiulienė gyvena Rokiškyje, ji jau pensininkė, anūkams – po 40 metų. Nėra vilčių, kad bent vienas žemę dirbs. Laimė nors tiek, kad nė vienas iš Lietuvos neišvažiavęs“, – dėsto V.Šlikas.
Jis primena, kad kolūkio vaikų darželyje paskutiniais metais buvo 101 vaikas, dabar iš jų gimtinėje likęs tik vienas, visas šimtas išvyko.
A.Šlikienė į pokalbį įsitraukti atsisako, 77 metų moteris nė už ką nesutinka ir šalia vyro nusifotografuoti. Pirmoji jos specialybė yra mokytoja, antroji – agronomė. Ji visą gyvenimą dirbo sutuoktinio valdomame kolūkyje.
Savą kolūkį aprodė ir J.Miltiniui
„Buvau didelėj draugystėj su Miltiniu Juozu, jis atvažiuodavo pas mus. Buvo praktiškas žmogus, paragavo mūsiškų raugintų kopūstų, sakė, gardesnių nevalgęs, vis nuveždavau, kai į Panevėžį važiuodavau“, – entuziastingai pasakoja šeimininkas.
Draugystės pradžioje V.Šlikas garsųjį režisierių pasikvietė į kolūkio šventę, pasodino į pirmą eilę.
„Jis 20 metų kaime nebuvo buvęs, pamatė bėgiojančius gražiai aprengtus vaikus ir klausia, iš kur juos atsivežiau. Neįsivaizdavo, kad kaimo vaikai taip gali atrodyti. O ten buvo mūsų veršininkės Bronės sūnūs“, – prisiminęs maestro reakciją juokiasi V.Šlikas.
Kolūkio pirmininkas visad važiuodavo į J.Miltinio gimtadienius ir kaskart veždavo vis tą pačią, režisierių labiausiai džiuginusią dovaną: kepalą naminės duonos.
Vadino fašisto sūnumi
V.Šlikas pareiškia, kad būti kolūkio pirmininku jam buvusi bausmė.
Ne to klestinčio kolūkio, koks tapo po ilgų darbo metų, o to pokarinio, į kurį žmonės, atėmus visą jų turtą, buvo suvaryti prievarta.
Gyvulius, ūkio padargus, grūdus, net buities daiktus privalėjo sudėti į bendrą katilą ir, likę ubagais, mokytis gyventi ir dirbti kolektyviai. Partija kolūkių pirmininkais skyrė ką po ranka turėjo, čia jau kaip kam laimė nusišypsojo, mokės ar ne ūkininkauti, su žmonėmis sutarti.
Iki kolūkio vadovo kėdės dar ilgas kelias, V.Šlikas pasakoja, kaip į tą kebeknę papuolė.
„Sovietų valdžiai aš nusikaltėlis buvau, slėpiau, kad mano tėvas sėdi Archangelsko lageryje“, – atsidūsta jis.
V.Šlikas – žemaitis, baigęs Kuršėnų gimnaziją.
Jo tėvas 1926 metais buvo Kazio Griniaus vyriausybės Seimo narys. Paskui dirbo kaimo seniūnu.
„Sovietai jam pripaišė, kad vokiečių okupacijos metais jiems rinko vilnones pirštines. Davė 10 metų lagerio. Man vėliau buvo prikaišiota, kad esu fašisto sūnus“, – pasakoja pašnekovas.
Tėvą suėmė 1945 metais, Vytautas jį palydėjo į Šiaulių kalėjimą. Į Lietuvą tėvas grįžo 1955-aisiais.
Kitais metais po tėvo ištrėmimo Vytautas baigė gimnaziją, svajojo tapti gydytoju, domėjosi žmogaus anatomija, kad būtų lengviau studijuoti, buvo savarankiškai išmokęs lotynų kalbą.
Deja, apie medicinos studijas nebuvę ko ir galvoti.
Sumušė ir įmetė į šulinį
V.Šlikas nuvyko į Šiaulių švietimo skyrių ir pasiprašė darbo.
„Ėmiau ir save pardaviau“, – taip tą žingsnį pavadina jis.
Jis buvo paskirtas į Kinkių kaimą, ten 3 metus nebuvo mokyklos. Į klasę susirinko paaugliai.
„Kartą atėjau įsisegęs dainų šventės ženkliuką su trim liepsnelėm, o kažkas pranešė miškui, kad mokytojas komjaunuolis. Naktį atėjo vyrai, sumušė ir įmetė į šulinį. Paskui ištraukė. Matyt, kabinausi už rentinio, stengiausi išgyvent, rankos buvo mėlynos iki alkūnių“, – siaubo naktį iki šiol prisimena jis.
Teko su miško broliais draugauti
Kitą rytą jis vaikus iš mokyklos paleido, nuvažiavo į švietimo skyrių ir pareiškimą ant stalo – atleiskite.
Neatleido. Pasakė, kad rajone jau 10 mokytojų nušauta, reikia kažkam dirbti. Davė patarimą: rasti ryšį su mišku. Dabar V.Šlikas mano, jog anuometinis švietimo skyriaus vedėjas pats turėjo kontaktų su miško broliais.
Vienam mokiniui padedant ryšį su miškiniais jis užmezgė.
„To mokinio mama, laukdama svečių iš miško, stalą dešrom nukrovė. Jausmas klaikus, nežinau, ką jie su manim darys. Iki paryčių užstalėje „draugavom“, sėdėjau kaip mumija. Jie manęs atsiprašė, jau žinojo apie mano šeimos padėtį“, – anuometinį šiurpą prisimena V.Šlikas.
Kai tik partizanai ateidavo į kaimą, mokytojui buvo privalu su jais visą naktį „draugauti“, nors tikrų draugiškų jausmų tikrai jiems nejautė.
„Oi, kaip sunku buvo kartu sėdėti ir gerti samagoną! Dalis buvo žydšaudžių, su vokiečiais nespėjusių pasitraukti, dalis tų, kurie bijojo eiti į frontą. O dar Kazys Bobelis, tas, kuris mums „Bobelinę“ atvežė, per „Amerikos balso“ radiją vis skelbė: neikit iš miško, būsit išlaisvinti. Nežinau tų vyrų likimo“, – apie sudėtingiausią istorinį tarpsnį pasakoja V.Šlikas.
Poetas ir „čierkutė“ – blogas derinys
Galiausiai V.Šlikas prisiprašė perkeliamas į kito kaimo mokyklą. Bemokytojaudamas baigė Kauno mokytojų seminariją. O tada jį atleido iš pareigų kaip politiškai nepatikimą, nes apsižiūrėjo, kad mokytojo tėvas lageryje.
Po žygio pas švietimo ministrą jis buvo išsiųstas į Rokiškį dirbti pradinių mokyklų inspektoriumi. Į tą tolimą nuo tėviškės kraštą pats pasiprašė, žinojo ten gyvenant vieną mokytojų seminarijos bendramokslę.
Rokiškyje sako papuolęs į poeto Pauliaus Širvio draugiją. Tuomet jis dirbo laikraščio redakcijoje, kuriai vadovavo žydas Anatolijus Fainbliumas, gyvenęs Panevėžyje, o į darbą kasdien važinėjęs traukiniu.
„Su Paulium kasvakar susitikdavom, jis turėjo samagono. Aukštos kokybės žmogus buvo, niekam bloga nepadarys, bet paragavus čierkutę jam atsiverdavo burna“, – pasakoja pašnekovas.
Per vienas tokias išgertuves P.Širvys pristojęs prie V.Šliko, kad reikia kurti Rokiškio mokytojų komjaunimo organizaciją.
„Nebuvo ten jokių įsitikinimų, tiesiog po čierkutės Paulius diktavo, mes paklusom. Nes jis pats bėdą turėjo, brolis Leonas slapstėsi pas miško brolius, tai sukūrė planą, kaip užsimaskuoti“, – dėstė šeimininkas.
Išmetė kaip ideologinį priešą
Tuoj po to V.Šliką pašaukė į sovietų armiją. Išsiuntė į Saratovo tankistų mokyklą.
„Auklėjo parašiutininku, mokė iš lėktuvo tankus nuleist. Kartą smūgio į žemę metu trūko vikšras, kitą kartą atitrūko patranka, paskui, kad sumažintume kryčio jėgą, tankus pradėjom užvedinėti ore – prisilietus prie žemės sušvelnėja smūgis ir iš karto gali važiuot“, – sako vyras ir priduria, kad armijos draugai jam vėliau labai pagelbėjo tapus kolūkio vadovu.
Po tarnybos – tiesiai į Panemunėlio mokyklą. Kartu įstojo ir į Šiaulių pedagoginį institutą.
Panemunėlyje jaunas mokytojas su mokiniais pastatė spektaklį „Trys mylimos“ pagal Žemaitę.
„Partiniai čiupo už kalnieriaus ir atitempė į Rokiškio kultūros namus, liepė dirbti direktoriumi, o netrukus ir kultūros skyriaus vedėju“, – iš paaukštinimo šaiposi pašnekovas.
Šeštais darbo metais iš Žemaitijos partijos komitetan atskriejo žinia: ideologinį darbą dirba fašisto vaikas. V.Šliką iš pareigų iš karto atleido. Pasiūlė vykti į užkampį, Varėnos rajoną. Jis nevyko, liko Rokiškyje, nes mergaičių gimnazijoje turėjo keletą pamokų.
Pirmininkas – mokytojas
„Vieną naktį iškviečia į biurą, duoda pasirinkt iš 12-os kaimų. Štai čia ir buvo man bausmė – eiti vadovauti kolūkiui. O iš žmonių viskas atimta, vienam tvarte 54 kiaulės, kitam 48 karvės. Duonos žmonės važiuoja į Daugpilį, nes čia nieko nėra“, – pasakoja, kaip baisiai atrodžiusi ta tremtis į kaimą.
Kolūkio pirmininką visi vadino mokytoju.
„Sako, jei paleisi vėjo malūną, tai, mokytojau, gal ir dirbsi. Suradau specialistą, nupirkau girnas, paleidau. Iš molio lipdėm tvartus, pinigų tai nebuvo“, – pasakoja toliau.
Kažkas patarė: sumalk kviečių, pardavinėk miltus. Tada prisiminė armijos draugus ukrainiečius, susisiekė su jais ir sutarė tokį biznį: už vagoną lietuviškos medienos atvarys 5 vagonus kviečių. Mediena Ukrainoje tuomet buvo labai brangi.
Urėdas davė du vagonus medžio. Į kolūkį atidardėjo 10 vagonų grūdų.
„Atvažiavo pinigai, ėmėm stotis ant kojų, panaikinom darbadienius, žmonėms atlygį mokėjom pinigais, to kituose kolūkiuose dar ilgai nebuvo“, – pasakojo V.Šlikas.
Už tokį žingsnį iš partijos komiteto gavo pylos: kam eina prieš valstybę, priima sprendimus savavališkai, be Maskvos leidimo.
Norintiems leido užsidirbti
Kolūkis jau buvo aukštumoj, sąskaitoje turėjo 15 milijonų rublių, 5 autokranus, statybininkų brigadą, kolūkio žmonės miškus kirto Kaliningrade ir Tverės gubernijoje.
V.Šlikas turėjo ryšių Maskvoje, gaudavo statybinių medžiagų. Kolūkis pasistatė profilaktoriumą su baseinu. Turėjo savo architektą, apželdinimo specialistų.
Prie L.Giros kolūkio buvo prijungti keli smulkesni, ne taip sėkmingai vertęsi kolūkiai.
Naujokus pirmininkas apgyvendindavo buvusiame dvaro kumetyne. Jei per porą metų užsirekomenduodavo kaip geri darbuotojai, leisdavo išsirinkti savų statybininkų pastatytą namą.
Tuomet, kai iš kitų kolūkių žmonės stengėsi pabėgti, norinčių tapti L.Giros kolūkio nariais stovėjo eilė.
„Pas mane stalčiuj dar guli šimtas pareiškimų priimt į kolūkį“, – tikina V.Šlikas.
Jis visad buvo įsitikinęs, kad viską gali pasiekti per darbą. Matydamas, kad žmonės nori papildomai užsidirbti, buvo organizavęs ir pirštinių Sibirui siuvimą.
Jis glaudžiai bendradarbiavo su „Achemos“ pagrindiniu akcininku Bronislovu Lubiu, jųdviejų tėvai viename lageryje kalėję. B.Lubys kolūkio statybų brigadai nuolat duodavo darbo, rokiškėnai dirbo Jonavoje.
„Ne ant svetimo į dangų jojau, dirbau tam, kad žmonės gyventų. Ateina kolūkiui vadovaut, o ubagas protu. Nori gerai gyvent, o nedirba, vaikšto po balius“, – kalba pašnekovas.
Vyko pas A.Paulauską
Kolūkis griuvo antraisiais nepriklausomybės metais. V.Šlikas pasako tikslią datą: 1992 metų spalis.
„Landsbergis pasakė: seno nesugriovęs nepastatysi naujo, eikit tartis pas Gediminą Vagnorių. O koks su juo tarimasis, jei tas pasakė, kad Lietuvai žemės ūkis nereikalingas?“ – prisimena V.Šlikas.
Tiesa, prieš kolūkio likvidavimą V.Šliką velėjo vietiniai sąjūdininkai, į spaudą ir prokurorams rašė, kad V.Šlikas vagis.
Dėl tokio pranešimo V.Šlikui teko vykti ir pas tuometį prokurorą Artūrą Paulauską.
Sako, paskėsčiojo rankomis abu susitikę, mat jokio teisinio pagrindo pradėti bylą nebuvę, tik šmeižtas. Taip tas reikalas ir baigęsis.
„Susikūrė „basiakų“ grupė: be išsilavinimo, be jokio supratimo, norintys tik valdžios. Jie puolė, kad esu Maskvos draugas. Aš visai nereagavau“, – kalba V.Šlikas.
Subyrėjo gigantas kaip degtukų dėžutė
Likviduojant kolūkį buvo 2700 raguočių, 14 tūkstančių kiaulių, 300 tūkstančių paukščių.
Buvo suskaičiuota, kad už kolūkyje išdirbtus vienus metus žmogui priklauso 2018 rublių. Čia – su nekilnojamuoju turtu, grūdais, gyvuliais, technika, reikėjo viską išdalyti.
„Aš pats gavau 78 tūkstančius rublių, nes dirbau 35 metus. Dalį ėmiau pinigais, dalį pastatais. Traktoriaus negavau, jų norėjo traktorininkai. Subyrėjo gigantas kaip degtukų dėžutė“, – pasakoja V.Šlikas.
Į likviduojamo kolūkio turto dalybas vyras nesikišo, išvažiavo gyventi į Vilnių.
Tik sostinėje ilgai neištvėrė, negalėjo nieko neveikdamas žiūrėti pro langus. 1994 metais su žmona nusprendė grįžti į jos tėvoniją.
„Iš pradžių nusipirkom 10 hektarų, o dabar valdos išsiplėtė“, – sako jis.
Be javų auginimo, V.Šlikas dar vertėsi ir svogūnų prekyba. Nusipirko svogūnų saugyklą ir visą šalį aprūpindavo sėklomis, jos atveždavo po 300 tonų.
Dabar saugykloje ūkininkas laiko žemės ūkio techniką.
Partinį bilietą tebeturi
Nėra net kaip klausti, ar nemano, kad laikas pailsėti, liautis dirbus. Nes namų šeimininkas dar turi visokių veiklos planų. Kai tarėmės dėl susitikimo, V.Šlikas turėjo žvilgtelėti į darbo kalendorių, kad pasitikslintų, kurią dieną yra laisvesnis.
„Anykštėnas rašytojas Rimantas Vanagas buvo atvažiavęs, nori, kad rašyčiau knygą apie socialistinį kaimą. Jei ir parašysiu, pats į leidyklą neisiu“, – pasiūlytos minties nesipurto jis.
Kirba sužinoti, o kaip ten buvo su komunistų partija. Kada į ją įstojo? Mokytojaudamas ar jau vadovaudamas kolūkiui?
„Į partiją įstojau, kai vieną birželį į kolūkį medžioti ožių atvažiavo tokia kompanija: aukščiausiojo teismo teisėjas, prokuroras ir vieno laikraščio vadovas. Prie laužo visi sušneko, kad ant manęs tebeguli baisi nuodėmė: tėvo teistumas. Sukūrė planą, kaip tą nuodėmę nuimt“, – pasakoja V.Šlikas.
Viskas įvyko labai greit, V.Šlikas parašė pareiškimą aukščiausiajam teismui dėl tėvo bylos peržiūrėjimo. Peržiūrėjo iš karto. Ir pripažino, kad tėvas nekaltas. O tada – prašom į partiją. Pasirinkimo nebuvo.
„Partinio bilieto neišmečiau, kažkur tebėra“, – prisipažįsta V.Šlikas.
