O štai dabar, prieš pat praėjusias Kalėdas, Nalivaikos prisiviliojo dar vieną ypatingą šeimą, atsikėlusią čia su visu Lietuvoje ir už jau už jos ribų žinomu ūkiu „Sūrio kelias“.
Sukasi likimo ratas
Jei tikitės perskaityti biografinį pasakojimą, čia nieko panašaus nebus. Čia bus tik emocija, be mokslinių ir dokumentais paremtų įrodymų, kurie gebančiam jausti žmogui nėra reikalingi. Mes – ne teisme. Mes esam žmonės tarp žmonių.
„Sūrio kelio“ šeimininkai Monika Šimonėlė ir jos vyras – vilniečiai. Jiedu augina dukrą Liepą. Liepa – Ignalinos Česlovo Kudabos progimnazijos septintokė. Ji taip pat Ignalinos Miko Petrausko muzikos mokykloje mokosi groti kanklėmis ir fleita.
Kai šeima prieš 9-erius metus nusprendė, kad nori laisvės ir pilnaverčio gyvenimo, jie nusipirko sodybą Šventos kaime, Švenčionių r. Po truputį radosi vis daugiau augintinių sodyboje, reikėjo plėsti valdas, o kaime tai nėra labai patogu, vienkiemio tipo sodyba – kur kas geresnis sprendimas.
Taigi, iš pradžių Švenčionyse mokyklą lankiusi Monika kažkaip ėmė linkti prie Ignalinos. Draugų ten susiradusi, o ir trauką jautusi stipresnę, todėl perėjo mokytis į Ignaliną. Mama Monika dukrą kasryt veždavusi iki autobusėlio Ceikiniuose, kuris pavėžėdavo mergaitę iki Ignalinos mokyklos. Šeima ir į bažnyčią važiuodavusi Ceikiniuose, mat esą tikintys žmonės.
Vieną žiemą Monika, važiuodama iš bažnyčios, kelyje Ceikiniai–Šventa nesuvaldė automobilio ir įvažiavo į griovį… prie pat Nalivaikų kapinaičių. Ir staiga ją kažkokie žmonės lyg niekur nieko ištraukė. Nieko nenutiko, bet… kažkas sustabdė.
Vėliau ji rytais vežiodama dukrą iki Ceikinių, šioje vietoje vis pastebėdavo iš saulė spindulių ir iš laukų pakilusios miglos nutapytus rūko „angelus“. Sykį bežoliaudama čia, užsuko į Nalivaikas pas močiutę Valeriją (taip vadinama vyriausia kaimo gyventoja Valerija Čičiurkienė) ir suprato, kad ji labai norėtų gyventi čia…
Netruko prabėgti metai su trupučiu ir Monika su šeima ir visu ūkiu apsigyveno Nalivaikose, nupirkusi sodybą iš Zenono Medeišio.
Labai trumpai parašiau, bet ši istorija su visomis akimirkomis vieną dieną gali virsti knyga, o gal net ir filmu.
Ūkis „Sūrio kelias“
Ūkis tokį pavadinimą gavo neatsitiktinai. Monika Šimonėlė ir jos šeima viską pradėjo nuo sūrių. Ir dabar Monika gamina nuostabius, įvairaus skonio ir tekstūros avių pieno sūrius, kuriuos užsakovai rezervuoja metams į priekį.
Taip atsirado avytės, nuo avyčių – ir visa kita: laukai, daržai, pievos, verpimas ir t. t. Daugelis gal nustebs, bet šiame ūkyje viskas auginama itin švariai, natūraliai, vystant gamtinę žemdirbystę ir į kiekvieną gyvą padarą ar net žolę žiūrint su meile. Čia kalbėti gali su visais ir visi tave supras: avys, ožkos, vištos, triušiai, žirgas, katytės, šunelis… net bitės.
Tiesa, pravartu žinoti, kad visi ūkyje gyvenantys augintiniai – kilmingi, veisliniai. Tokia Monikos filosofija. Ji nenorinti nemalonių staigmenų, norinti kokybės, todėl renkasi prognozuojamus gyvūnus.
Veterinarės specialybę turinti moteris visas gyvūnų priežiūros ir ligų bei sveikatinimo klausimus sprendžia pati. Gyvendama gamtoje, Monika išsiugdė puikią intuiciją, o turėdama dar labai daug žinių, ji tapo nepralenkiama.
Kadangi vyras kol kas daugiau lauko praleidžia užsienyje uždirbdamas šeimai pinigus, tai jiedvi su dukra kuriančios namus pačios. Tam, žinoma, reikia pasirūpinti ir ūkio gyventojais, pašaru jiems. Tuo tikslu Monika nusipirko (naudotą), bet itin gerą vokišką traktorių FENDT, o padedama dviejų meistrų išmoko puikiai juo dirbti. Įgytas presas padeda apsirūpinti ir pašaru, ir apsėti laukus.
O sodybos puošmena – žirgas, turi vieną vienintelę paskirtį – būti. Būti, kad suteiktų džiaugsmo ir palaimos, lekiant nebalnotu žirgu pavasario laukais, vasaros naktimis, rudens rytais ir per spindinčias pusnis.
Gamtinė žemdirbystė
Trumpai apie gamtinę žemdirbystę. Tai toks ūkininkavimo būdas, kai nenaudojamas joks dirvos įdirbimas, o remiamasi natūraliai vykstančiais dirvodaros procesais. Gamtoje dirvožemis yra „auginamas“, kasmet užaugusi augalų masė krenta ant žemės, yra skaidoma mikroorganizmų ir tampa augalų maistu. Kas lieka – užkonservuojama dirvoje humuso pavidalu.
Yra trys pagrindiniai augalų mitybos būdai: mineralinė mityba, huminė ir simbiotinė. Visi jie augalams yra priimtini, bet ne visi garantuoja subalansuotą mitybą. Ariamojoje ir cheminėje (taip pat ir vadinamoje ekologiškoje) žemdirbystėje naudojami du pirmieji. Bet jie neužtikrina pilnaverčio augalų gyvenimo, neaprūpina jų visomis būtinomis medžiagomis, tiesiog neatitinka augalų fiziologinių poreikių.
Gamtoje egzistuoja tik trečiasis – simbiotinis mitybos būdas, kuris remiasi augalų simbioze su dirvos mikroorganizmais bei grybais. Kiti būdai – tik atsarginiai variantai, skirti ekstremalioms sąlygoms. Tradiciniuose daržuose ir soduose sudaromos būtent ekstremalios sąlygos, kuriose augalai IŠGYVENA, bet ne GYVENA. Nėra sterilių augalų, jų gyvenimo būdas taip sutvarkytas, kad jiems būtina kooperuotis su visa dirvožemio gyvų organizmų bendrija, norint gauti visas reikiamas medžiagas.
Reikalas tas, kad daugelis biologiškai aktyvių medžiagų (vitaminų, fermentų, hormonų) yra ne augalinės, bet bakterinės ir grybinės kilmės, be šių organizmų augalai negali gyventi pilnaverčio gyvenimo.
Akivaizdu, kad natūralioje gamtoje, kur žemės niekas nedirba ir netręšia, augalai gerai auga, būna sveiki ir veda vertingus vaisius. Gamtoje dirvožemis nuolat „auga“, jo derlingasis sluoksnis nuolat storėja, o dirbamuose laukuose – nuolat alinamas ir naikinamas.
Pagrindinės sąlygos sukurti gyvybingą dirvožemio bendriją – laisvas oro patekimas, drėgmė ir maistas. Gamtoje žemė niekada nebūna plika, kaip mūsų daržuose. Ją visada dengia paklotė: samanos, pernykščiai lapai, pernykštė žolė ir pan. Tokiu būdu dirva niekada neišdžiūsta, per paklotę laisvai cirkuliuoja oras, o pati paklotė- maistas dirvos mikroorganizmams.
Mikroorganizmai organiką virškina skirdami į aplinką fermentus. Tokiu būdu prie augalų šaknų susidaro maistinga „sriuba“, kurią valgo visi, kas tik pasiekia.
Yra ir daugybė mikrobų bei grybų, gyvenančių prie augalo šaknų nuo pat sėklos sudygimo. Tai simbiontai, augalų sąjungininkai. Jie čia ne šiaip sau: augalai – vieninteliai gliukozės gamintojai, o be gliukozės neįmanoma jokia gyvybė. Apie pusę savo pagamintos gliukozės augalai per šaknis išskiria į dirvą. Kam? Savo sąjungininkams, kad mainais gautų tų medžiagų, kurių patys pasiimti negali.
Tokia simbiotinė mityba užtikrina visišką augalų aprūpinimą visomis reikiamomis medžiagomis ir reikiamu laiku. O pilnavertė mityba – tai visuomet sveiki, stiprūs, vertingus vaisius vedantys augalai. Jokios mineralinės trąšos negali to pakeist. Gamtinėje žemdirbystėje nėra augalų ligų, nes sukuriamas mikroorganizmų balansas dirvoje, neįsigali patogeniniai organizmai.
Dar keletas žodžių apie kompostavimą. Gamtinė žemdirbystė nenaudoja įprasto kompostavimo. Dėl to paties anglies dvideginio. Kompostuojant augalines atliekas anglies dvideginis – svarbiausias augalų maistas – išgaruoja.
Kur kas prasmingiau kompostuoti tiesiai ant lysvės, prie augalų šaknų, kad augalai galėtų tiesiogiai pasinaudot svarbiausiu kompostavimo produktu. Toks kompostavimas – tai ir yra mulčiavimas, dirvos dengimas augalinėmis atliekomis… Galima pasakoti ir pasakoti“, – sako Monika.
Antras moters vardas – Ragana
Vyrai dažnai juokaudami ir kiek bandydami „įkąsti“, savo moteris vadina Raganomis. Nors iš tikrųjų tikra „ragana“, tokia kaip mūsų pašnekovė Monika, ne kiekvieno vyro nosiai, ne kiekvieno ištiestą ranką ji paims.
Taigi, Moniką Ragana vadina visi. Kodėl?
Dėl daugelio dalykų… Ji stipri, labai stipri. Likimo nelepinta, užgrūdinta ir tapusi nepalaužiama. Ji verpia… verpia verpstuku. Ji žoliauja ir puikiai išmano žolelių galias. Ji girdi gamtos skambėjimą ir „kalbasi“ su gyvūnais. Ji jodinėja žirgu be balno ir ji… – teisinga. Atėjai su pykčiu – gausi pyktį, atėjai su džiaugsmu ir meile – gausi džiaugsmą ir meilę. Todėl apie tą patį žmogų iš skirtingų žmonių, išgirsi skirtingą nuomonę.
Ne todėl, kad Monika veidmainė. O todėl, kad tai jie, žmonės, turi vienokį ar kitokį pasaulio suvokimą ir požiūrį. Piktuolis ir pavyduolis, tik tokius aplink save tematys, o geras ir taikus, su meile į gyvenimą žiūrintis žmogus, tokius matys ir kitus.
