Pasak kviečius ir rapsus auginančio ūkininko, jeigu ne sausra, iš kiekvieno hektaro būtų prikulta bent viena ar dviem tonomis daugiau.
Vienas iš 450 ha ūkį valdančio K. Daugėlos kviečių laukų šiemet buvo pripažintas gražiausiu Lietuvos laukų.
Nugalėtojui ir jo bičiuliams atiteko originali vakarienė lauke po atviru dangumi, kurios metu beveik 30 metų ūkininkaujantis K. Daugėla papasakojo apie ūkininkavo pradžią, iššūkius ir ateities planus.
Ūkininkauja nuo 16 metų
K. Daugėla ūkininkauja daugiau nei pusė savo gyvenimo – pradėjo nuo 1992 m., kai jam tebuvo 16 metų. Tuomet jis su broliu ir mama nusprendė atsiimti 6 ha pagal turėtą nuosavybę atkurtos anapilin iškeliavusio tėvo žemės.
„Kai atsiėmėme žemę, nusprendėme ir pradėti ūkininkauti. Su vienu sovietiniu traktoriumi. Pirmais metais pasėjome kviečių ir niekas neužaugo. Bet rankų nenuleidome. Antrais metais sėjome žieminių kviečių ir užaugo labai gražūs, derlių gavome dvigubai didesnį nei planavome. Taip viskas pamažu ir įsibėgėjo“, – pasakoja Šakių rajono ūkininkas.
Per ūkininkavimo karjerą kartu su broliu augino linus, kviečius, bulves, rapsus. Vėliau pasidalijo ūkį: K. Daugėla liko auginti kviečius ir rapsus, o brolis – bulves.
„Kai pradėjome ūkininkauti, neplanuotos klaidos ir mažesnis derlius buvo ne toks skausmingas. Dabar daugiau investuota, daugiau paskolų, didesni įsipareigojimai, todėl svarbu gauti ir didesnį derlių. Darbo sąlygos dabar nepalyginamai geresnės, net sunku palyginti – kokia buvo sovietinė technika, ir kokia dabar, nauja. Tada neturėjome nei sandėlio, nei galingos technikos, kombainų, todėl buvo sunkiau dirbti“, – ūkininkavimo pradžią ir dabartinius metus lygina K. Daugėla.
Beveik visą derlių eksportuoja
Dabar visas ūkininko derlius telpa į sandėlį, todėl gali priduoti grūdus kone visus metus, pavyzdžiui, net ir balandį ar gegužę.
„Turiu galimybę priduoti produkciją tada, kada noriu, palaukti geresnės kainos. Man nėra sudėtinga ūkininkauti, turiu galimybes, kurias esu užsidirbęs. Bet tie, kurie ūkininkauja be sandėlių, privalo vežti grūdus praktiškai iš karto nukūlę, nuo kombaino, jiems sunkiau“, – pasakoja K. Daugėla.
Beveik visą užaugintą produkciją Kęstutis veža į Klaipėdą ir ten priduoda.
„Vietinėje rinkoje visi nori greitai užsidirbti, sunkiai nedirbdami ir nevertindami žemdirbio darbo. Su vietiniais supirkėjais dirbame nedaug“, – sako Šakių rajono ūkininkas.
Paklaustas, ar jau suplanavo, kam perduos stambų ūkį, K. Daugėla šypsosi: „Amžinai nedirbsiu, o perduoti norėsis. Dar kol kas vaikai nedideli: sūnui – 8-eri, o dukroms – po 14 metų. Kiek nori, tiek ir padeda.“
