Tinka bitės ir avys
Paliūniškyje gyvenančių bendraamžių 44 metų ūkininkų Milnoros ir Lino Pšibišauskų sodyba matyti nuo kelio: senas medinis namas, ant medžių pririštos vaikiškos sūpynės, lauko pavėsinė, šiltnamiai, bičių aviliai ir už ūkinių pastatų plytinčios nedidelės savų žemių valdos, o jose – vaistažolių laukai.
Sukam į kiemą. Pirmoji šalna jau nurudino daržus, bet ūkininkams dar sočiai darbo: sveria ir pakuoja ką per vasarą nuskynę ir sudžiovinę, be to, yra augalų, kurie vaistingąsias savybes subrandina tik gerokai šalnų pakąsti, tad ir lapkritį lauke dar bus ką veikti.
Šeimininkas ką tik išlėkė su reikalais, apsilenkėm, o M.Pšibišauskienė pertraukia darbus ir aprodo vaistažolių ūkio valdas.
Už obelų išrikiuoti aviliai, bitės prie žydinčių kvapių augalų labai tinka, tad lyg ir savaime ūkyje atsirado. Garde už vaistažolių lysvių ganosi avys.
„Čia mūsų žoliapjovė“, – paaiškina, kaip į vaistažolių ūkį įsiliejo gyvuliai.
Į butelį įgrūdo kriaušę?
Diena vėsi, bet saulėta, tad šeimininkė šviežių mėtų arbatą pliko čia pat, lauke. Pasiūlo ir vitaminingų džiovintų augalų šaknelių.
Pritūpus ant medinio suolo, šalia senutėlės obels, į akis krinta vienas keistumas: vaismedžio šakos apmaustytos stikliniais buteliais.
Kenkėjus gaudo?
Moteris juokiasi ir purto galvą, bėga į namą atnešti atsakymo.
Grįžusi stato ant stalo butelį su didžiule kriauše viduje. Vaisius plaukioja rusvame skaidriame skystyje. Belieka išpūsti akis ir klausti, kaip tą vaisių ten įgrūdo.
M.Pšibišauskienė vėl juokiasi, kad niekas, kad ir kaip galvas laužo, neatspėja.
Tada rodo į ant šakos kabantį butelį. Pavasarį jų būna primauta ne vienas. Butelius sumauna ant šakų, kai jau būna užmegzti obuoliukai, bet dar mažyčiai, kol dar pralenda pro kaklelį.
Per vasarą vaisius jau auga butelyje. Reikia prižiūrėti, jei lietus prilyja, vandenį atsargiai išpilti.
Ne visuose buteliuose obuolys ar kriaušė užauga, vieni ima pūti, kiti nukrenta. Iš kelių sukabintų rudenį kartais nuskini tik vieną gražų „butelinį“ vaisių.
„Užpilu spirituotu skysčiu, kad laikytųsi. Skanumo čia jokio nėra, tik dėl grožio“, – paaiškina ūkininkė.
Tą įdomybę pamatė viešėdama Prancūzijoje, ten ūkininkai buteliuose užaugintus vaisius užpila samane, parduoda kaip suvenyrus.
Prieš dilgėlę tikrai verta nusiimti kepurę
Grįžtam prie vaistažolių lysvių.
Vešliausiai šiuo metu dar žaliuoja daugiamečiai peletrūnai. Jie laikomi žemaitišku prieskoniu, nes pajūrio virėjai jų deda į mėsą ir varškę, su peletrūnų pagardais verda virtinukus. Tas prieskonis gerina virškinimą.
Dabar ir Aukštaitijoje peletrūnai populiarėja, o anksčiau mūsų krašte varškę ar bulvinius virtinukus paskanindavo mėtomis.
Ūkininkė paneigia stereotipinę nuomonę, kad vaistinguosius augalus reikia rinkti tik iki Joninių, jie gardinančių ir organizmą vienaip ar kitaip veikiančių savybių, nors ir truputį silpnesnių, turi tol, kol žaliuoja.
O štai kiaulpienių šaknys vertingiausios būna tik rimtai pašalus.
M.Pšibišauskienė jų kasti eis spalio gale ar lapkričio pradžioje, priklausomai nuo to, kokia bus oro temperatūra.
„Po pirmų šalnų kasti negerai. Tuomet augalas dar tik gauna impulsą, kad vasara baigiasi, lapus reikia uždaryti, viską leisti į šaknis“, – aiškina ji.
Kiaulpienių šaknyse, be gausybės mineralų ir vitaminų, yra ir cholesterolį mažinančių medžiagų. Šalnų pakąstos šaknys nebekarčios, jų ir skanavome prie arbatos.
Dar laukuose likęs ir dašis – vienas iš seniausių lietuviškų prieskonių. Jis atstodavo pipirus, mat anksčiau juos, iš svečių kraštų atgabentus, įpirkdavo tik turtingieji. Šiais laikais, kai pipirai tapo visiems prieinama, nebe prabangos preke, dašius nepelnytai užmiršo.
Dar ir dilgėlės nenušalo. Tiesa, ūkininkė jų kol kas lysvėse neaugina, pasiskina laukuose, bet jei bus didesnis poreikis, sės šalia kitų vaistažolių.
Prieš dilgėlę reikėtų nusikelti kepurę, nepravardžiuoti jos patvorių augalu, mat ji – tikra vitaminų bomba, visokeriopai stiprina organizmą, turi sukaupusi visokių mineralų, geležies, reto augaluose vitamino K šaltinis. Tiesa, turi kraują krešinančių savybių, kai kuriomis ligomis sergant reikėtų dilgėles vartoti atsargiau.
Pašnekovė pataria, kad dilgėles verčiau ne plikyti arbatai, o džiovintas susmulkinti ir barstyti ant maisto kaip pagardą, tada daugiau naudos, suvalgome visą žaliąją masę.
Patarimų, kaip gydytis, nedalija
Dar šalnos nenuėdė ir šalavijo – puikiausio lauro lapų pakaitalo. Augalas gali veikti kaip antibiotikas, tinka ir kaip prieskonis, ir kaip sudedamoji arbatų nuo peršalimo dalis.
Kadangi šalavijas turi ir virškinimą reguliuojančių savybių, juo tinka gardinti sunkų maistą – mėsą ir žuvį.
Tebėra žalia ir viena vaga mėtų. Jos, kaip ir melisos, veikia raminančiai ir atpalaiduojančiai.
Ežiuolių derlius jau nuimtas, tos žolės yra pagalba stiprinant imunitetą. Gelsvę rusai vadina „liubčik“ – tai lyg meilės vitaminas.
Dar geltonuoja ir keli paskutiniai medetkų žiedeliai, pagrindinis derlius jau nurinktas. Šios geltonžiedės vaistažolės labai vertingos, skatina gijimo procesą, mažina uždegimus. Iš medetkų gaminamas tepalas žaizdoms gydyti, galima skalauti skaudančią gerklę, nes sergant ji pasidaro lyg žaizda.
Išdžiovinti ir jau supakuoti čiobreliai, gaminant sirupą nuo kosulio jie yra pagrindinė sudedamoji dalis. Čiobrelius labai mėgsta Viduržemio jūros šalių virtuvių šefai, gausiai jais gardina žuvį ir mėsą.
Pasak M.Pšibišauskienės, visų žolelių arbatas galima gerti ir nesigydant, bet ne ištisai, jokiu būdu ne ilgą laikotarpį. Geriausiai gerti mišinius, nes žolelės papildo vienos kitas, sustiprina gerąsias savybes. Kai geri šiaip sau, maišai kaip nori, o kai gydymo tikslais, jau svarbu žinoti reikalingas proporcijas.
„Patarimų, kaip gydytis vaistažolėmis, aš nedaliju, esu agronomė, o ne medikė. Išmanau apie augalus, kuriuos auginu, bet kaip ir kokiomis proporcijomis juos vartoti, čia jau reikia klausti specialistų patarimo“, – sako M.Pšibišauskienė.
Diemedį ir smirdalę augino ne šiaip sau
Vėl sukam į kiemą. Prie šiltnamių prigludęs diemedis. Neišvaizdus, retoje sodyboje mėgstamas. O be reikalo, nes labai naudingas.
Diemedis yra tos pačios kiečių giminės kaip ir peletrūnas, jis gelbsti sutrikus žarnyno ir skrandžio veiklai. Dar tinka kirminams varyti.
Diemedžio lapeliai karstelėję, bet patrynus sodriai pakvimpa citrina, tad jis vartojamas ir kaip prieskonis, mėsai suteikia pikantišką skonį.
Ant kieme sustatytų naujų avilių prikritę raudonų rojaus obuoliukų. Obeliai 60 metų, ją sodino moters senelis. Medis vis dar duoda vaisių, moteris obuoliukus džiovina ir deda į arbatų mišinius.
„O pelargonijas prie gonkų, manot, šiaip sau sodinom?“ – klausia šeimininkė, rodydama į kieme tebežydinčius vazonus.
Pajudintos gėlės skleidžia aštrų specifinį kvapą. Tai pats natūraliausias kenkėjus atbaidantis insekticidas. Seniau jas sodindavo prie pat įėjimo į namą, kad einantysis užkliudytų, gėlės pasmirstų ir, žmogui atidarius duris, į trobą nepriskristų musių.
„Kur sūrį, varškę daro, kur išrūgos, ten musių šimtai, o jei ant palangės pelargonijos, jų mažiau“, – sako ūkininkė.
Buvo ir dvarai kažkur
Pšibušauskai vaistažoles augina jau devintą sezoną.
Į Paliūniškį jiedu atsikraustė gerokai anksčiau, tuoj po mokslų Kauno žemės ūkio akademijoje.
Čia buvo moters senelių sodyba, o vyro gimtinė yra Radviliškyje. Jis kilęs iš bajoriškos giminės.
„Visi Lietuvoje gyvenantys Pšibišauskai ir Pribušauskai yra giminės, tų pačių lenkiškų šaknų. Buvo ir dvarai kažkur, tik nėra laiko giminystės šaknų paieškomis užsiimti“, – sako moteris.
Bet kai jie atsikraustė į senelių namus, iš karto prie žemės nepuolė, dar kurį laiką dirbo su žemės ūkiu susijusiose firmose vadybininkais.
Kai vienas po kito gimė vaikai, jauna šeima ėmė galvoti, ko imtis arčiau namų. Kadangi savos žemės buvo nedaug, tik pusantro hektaro, reikėjo užsiimti kažkuo specifiniu.
Tuo metu kaip tik buvo populiarinamas vaistažolių auginimas privačiuose ūkiuose, ant tos bangos paliūniškiečiai pakilo ir įsivažiavo.
Duonai užsidirba, o vietoj pyragų – dainos
Iš pradžių įsivaizdavo, kad augins žoleles ir veš priduoti į Švenčionių vaistažolių fabriką, bet kai paaiškėjo, kad už kilogramą raudonėlių temoka 5 litus, suprato, jog su pirmu sezonu ūkininkavimas ir baigsis.
Tada nusprendė žoleles patys džiovinti, fasuoti, pakuoti ir pardavinėti mugėse bei per sveiko maisto krautuvėles. Taip ūkis iki šiol ir laikosi.
„Duonai užsidirbam, o pyragus atstoja šokis ir daina“, – moteris juokdamasi paaiškina, kad visa jų šeima: abu su vyru, dvi dukros ir sūnus yra folkloro ansamblio „Raskila“ nariai.
Savi vaikai kiekvieną kiemo ir daržo augalą pažįsta, bet kai į vaistažolių ūkį atvažiuoja moksleivių ekskursijos, būna, kad ne vienas neskiria, kur lysvė, kur pieva, jiems visa atrodo vienoda.
Šeimininkė tada veda prie kiekvieno augalo, pasakoja apie jį, duoda nusiskinti ir paragauti.
