Namiškiai vylėsi, kad apsivers su automobiliu ir grįš kviečių kulti

Būna, kad ūkio reikmės nugali sportą, o būna, kad dėl varžybų stabdoma javapjūtė ar kūlimas ir visu būriu lekiama žiūrėti kroso. Tarp tokių pasirinkimų balansuoja jaunas Rokiškio rajono ūkininkas ir lenktynininkas. Savo ūkį, kaip ir tėvai, jis kūrė pamažu, o štai į automobilių sportą įsiveržė viesulu.

Ūkininkas J.Mikalauskas ištaiko laiko ir automobilių lenktynėms, jei varžybos svarbios, derliaus nuėmimo darbai stoja.<br>A.Švelnos nuotr.
Ūkininkas J.Mikalauskas ištaiko laiko ir automobilių lenktynėms, jei varžybos svarbios, derliaus nuėmimo darbai stoja.<br>A.Švelnos nuotr.
J.Mikalauskui ne kartą teko lipti ant nugalėtojų pakylos ir puoštis ąžuolų vainiku.<br>Asmeninio albumo nuotr.
J.Mikalauskui ne kartą teko lipti ant nugalėtojų pakylos ir puoštis ąžuolų vainiku.<br>Asmeninio albumo nuotr.
Vyresnioji ir jaunesnioji Mikalauskienės prižiūri vaikus ir kartu sukasi savo ūkiuose.<br>A.Švelnos nuotr.
Vyresnioji ir jaunesnioji Mikalauskienės prižiūri vaikus ir kartu sukasi savo ūkiuose.<br>A.Švelnos nuotr.
J.Mikalauskas gyvenime nėra ekstremalas, viską daro apskaičiuotai ir be rizikos.<br>A.Švelnos nuotr.
J.Mikalauskas gyvenime nėra ekstremalas, viską daro apskaičiuotai ir be rizikos.<br>A.Švelnos nuotr.
Kad pakalbintų lenktynininką, korespondentei prireikė ropštis į kombainą ir interviu imti dardant žvyrkeliais.<br>A.Švelnos nuotr.
Kad pakalbintų lenktynininką, korespondentei prireikė ropštis į kombainą ir interviu imti dardant žvyrkeliais.<br>A.Švelnos nuotr.
Kroso trasoje prie raudonos „Hondos“ vairo – J.Mikalauskas.<br>Asmeninio albumo nuotr.
Kroso trasoje prie raudonos „Hondos“ vairo – J.Mikalauskas.<br>Asmeninio albumo nuotr.
Dvi Mikalauskų kartos gyvena restauruotame senelių name.<br>A.Švelnos nuotr.
Dvi Mikalauskų kartos gyvena restauruotame senelių name.<br>A.Švelnos nuotr.
Daugiau nuotraukų (7)

Gailutė Kudirkienė, „Panevėžio kraštas“, www.panskliautas.lt

Oct 13, 2020, 2:07 PM

Pokalbis vyko žvyrkeliais dardančiame kombaine

Rugsėjis grūdines kultūras auginantiems ūkininkams – įtempčiausia darbymetė, o jei tenka dar skubėti ir į automobilių lenktynes, tada įtilpti į grafikus visai striuka.

Tokiu metu sutartas interviu su 31 metų lenktynininku Justinu Mikalausku nepraeina be nuotykių. Norint pasikalbėti su šiuo vyru, tenka ropštis į jo kombainą.

Šnekoms laiko nedaug – tik kol nuo sodybos žvyrkeliais nudardėsim į kviečių lauką. Laimė, to dardėjimo ne taip ir mažai: vyro namai – Rokiškio rajone, Bajoriškiuose, o kuliami laukai – Kupiškio rajone, Laičių kaimo pašonėje. Keliolika kilometrų.

„Kad per lietų būtumėt atvažiavę, galėtume ilgai šnekėt...“ – dėl laiko stokos apgailestauja jaunasis ūkininkas. O dabar, kai sinoptikai žada tik dvi saulėtas dienas, tenka per galvą verstis, kad spėtum nukulti likusius 30 hektarų kviečių.

Jaunėlis liko prie žemės

„Jei varžybos labai svarbios, visi ūkio darbai stoja, pasidarom poilsiadienį. Tėtis su ūkio darbininkais važiuoja stebėti reginio. Bet jei nesvarbios, visad nusveria ūkio interesai, tada jei reikia kulti – ir kuli, lenktynėse nedalyvauji“, – sako vyras.

Jis – rimtas ūkininkas, dirba 200 hektarų, be kviečių, dar augina rapsus, miežius, žirnius. Pusė žemės sava, kitą nuomoja.

200 hektarų ūkį turi ir tėvai, Gediminas ir Laimutė Mikalauskai.

„Jie dar ir 10 karvių laiko, bet čia jau tik pasižaidimui, dėl savęs“, – sukiodamas kombaino vairą pasakoja.

Jis, jaunėlis, pasiliko prie žemės, nes gyvenimo kitur nei gimtajame kaime neįsivaizduoja. O štai vyresnysis brolis Valentas Vilniaus Gedimino technikos universitete baigė geodeziją ir gyventi liko sostinėje.

Lenktynininko bendraamžė žmona Eglė – irgi ūkininkė. Kol kas ji augina vaikus – 3 ir 1,5 metų mergytes ir bando įkurti braškių ūkį, vėliau ir šiltnamius.

Kol kas abi kartos gyvena po vienu stogu, tėvų namuose, bet jaunoji pora yra nusipirkusi sodybą gretimame Skirų kaime, ten dabar remontuojasi.

Kai draugas apsivertė, suprato, kad nori į trasą

Nuo ūkio reikalų pereinam prie sporto.

Mokykloje J.Mikalauskas kilnojo girą ir žavėjosi rankų lenkimu, o automobiliai rūpėjo tik kaip susisiekimo priemonė.

Įstojęs į Aleksandro Stulginskio universitetą mokytis mechaninės inžinerijos, į Kauną važinėjo savuoju BMW. Tuo laiku šiek tiek užsikabino už figūrinio važiavimo. Tiesiog taip leido laisvalaikį, be rimtesnių ketinimų.

Tiesa, technika nuo mažumės buvo prie širdies, po mašinos kapotu krapštėsi ne tiek iš reikalo, o kad buvo įdomu.

Autokrosas atsirado netikėtai.

„Draugas turėjo sportinę mašiną ir pirmą kartą išvažiavęs į trasą apsivertė. Po avarijos pasakė, kad nebus lenktynininkas ir tos sudaužytos mašinos jam nebereikia“, – pasakoja, nuo ko viskas prasidėjo.

Tada J.Mikalauskui ir šovė į galvą mintis tą sulamdytą „Mitsubishi Colt“ nusipirkti, suremontuoti ir pačiam pabandyti išriedėti į kroso trasą.

Į pirmas varžybas – be jokių treniruočių

„Sportinis automobilis kitoks nei įprastas, jame kėbulas sustiprintas saugos lankais, specialios padangos, sustiprinta važiuoklė“, – aiškina lenktynininkas.

Į trasą išriedančiam transportui svarbi ir išorė, reikia, kad žiūrovams kristų į akį. Pirmąją savo sportinę mašiną jis išpuošė kaip išmanė, apklijavo iš servisų gautais visokiais tepalus reklamuojančiais lipdukais.

Kol statė mašiną ant ratų, šeima per daug nekreipė dėmesio į jo užmojį tapti lenktynininku. Ir tikriausiai niekas nemanė, kad tai bus ilgam.

Kai su suremontuotu „Mitsubishi“ vaikinas išsiruošė į pirmąsias varžybas, ūkyje buvo pats darbymetis – kūlimo dienos. Tėvas juokais mestelėjo: „Ką gi, važiuok, nelabai čia darbai susitrukdys, tuoj apsiversi ir greit grįši.“

Tokią repliką tarė ne šiaip sau, juk lenktynininku pasišovęs tapti jaunėlis nė dienos nesitreniravo, nė karto nebuvo buvęs lenktynių trasoje, tik išbandydamas mašiną pralėkė savais laukais.

„Deja, tas kūlimas praėjo be manęs. Neapsiverčiau ir greit negrįžau“, – kvatoja vyras.

Iš pirmųjų varžybų jis grįžo triumfuodamas – laimėjo trečią vietą!

„Ten buvo neaukšto lygio krosas, tik pradedantiesiems, bet kad nelikau uodegoj – jau pasiekimas“, – maža pirmąja pergale džiaugėsi jis.

Apšilęs kojas ėmė skinti laurus

Kai ūkyje baigiasi rudens darbai ir artinasi žiema – ūkininkams laisvesnis laikas. J.Mikalauskas ėmė galvoti apie rimtesnį pasirodymą lenktynėse.

Nusipirko kitą lenktyninį automobilį – „Honda Civic“, per žiemą perdarė variklį, važiuoklę, sudėjo sportinius amortizatorius.

Lenktynių sezonas prasideda pavasarį, bet tais metais į trasą išriedėjo tik sezono viduryje, anksčiau nespėjo paruošti automobilio.

Dalyvavo ir Aukštaitijos taurės varžybose, ir lenktynėse Latvijoje, bet prizinių vietų nepasiekė, laikėsi apie vidurį.

„Tai buvo bandymų laikas“, – šypsosi.

Trečiais metais jau ėmė skinti laurus, iš įvairių varžybų grįžti nugalėtoju.

„Susiradau puikų mechaniką, rokiškietį Dominyką Kacevičių, jis kasdien prie mašinos, o ne paskutinę dieną prieš varžybas. Tai iš esmės keičia pasiruošimo lenktynėms kokybę“, – savo partnerį giria jis.

Tais metais J.Mikalauskas tapo viso Aukštaitijos lenktynių sezono nugalėtoju.

Pernai jis regioninėse varžybose buvo antras, o iš lenktynių Marijampolėje grįžo su pirmosios vietos taure.

Tikriausiai nugalėtojo laurus būtų užsidėjęs ir respublikinėse varžybose Kupiškyje – aplenkęs visus varžovus skriejo pirmas, bet iki finišo likus šimtui metrų, tik vienam posūkiui, jo „Honda“ staiga užsiliepsnojo.

Prieš pat finišą mašina sudegė

„Spėjau iššokti, neapdegiau. Sulėkė gaisrinės, mašiną užgesino, bet į ją, stovinčią, dar įvažiavo kitas lenktynininkas“, – pasakoja, kaip baigė sezoną.

Lenktynininkas nuramina, kad gaisras nėra taip baisu, kaip iš šalies atrodo, lenktynininkai privalo vilkėti specialius nedegius apatinius drabužius, ugniai atsparūs ir viršutiniai kombinezonai.

Šią žiemą J.Mikalauskas su mechaniku plušo prie naujai įsigyto lenktyninio automobilio, naujesnės kartos „Hondos“.

„Šį sezoną bandau susidraugauti su nauja mašina“, – šypsosi jis.

Tie bandymai gan sėkmingi, iš kroso Naujojoje Akmenėje grįžo nugalėtoju, Biržuose irgi buvo pirmas.

Neblogai sekėsi ir neseniai Kupiškyje pirmą kartą vykusiame Lietuvos kroso čempionate, kur dalyvavo sportininkai su rimčiausia technika.

Pirmajame važiavime rokiškėnas buvo pirmas, tačiau antrajame paslydo, teko stoti į kolonos galą, tad finišavo šeštas.

„Šiemet dėl koronaviruso varžybas vis nukelia, štai atšaukė Kupiškyje rugsėjo 13 dieną turėjusią būti „Kroso taurę“, neaišku, ar įvyks Lietuvos čempionatas Plungėje“, – sakė jis.

Gyvenime ne ekstremalas

„Krosas, kur uždara, panašiai kilometro ilgio trasa, – man labai patinka. Čia žiūrovams viskas labai gerai matoma. Į ralį persimesti neketinu, ten man greičiai per dideli“, – aiškina jis.

Vyras tikina, kad gyvenime jis tikrai ne ekstremalas, sako, net lėktuvu skristi bijantis.

Dėl autosporto šeimos moterys – mama ir žmona bangų nekelia, abi varžybose kaip žiūrovės dalyvauja.

„Nė vienos rimtos avarijos nesu patyręs, trasoje kūliais nesiverčiau“, – sportininkas tikina, kad kiek įmanoma yra atsargus.

Jis prisipažįsta, kad kam jau kam, bet sportiniam automobiliui pinigų negaili.

„Pats važinėju sena – 15 metų mašina, bet sportinei atiduodu viską“, – entuziastingai kalba jis.

Tuoj baigsis darbymetis, ką ūkininkas ir lenktynininkas veiks?

„Krapštysiuosi prie ūkio technikos, ji juk genda. O sportinis automobilis dabar mechaniko rankose, prie jo nagų nebekišiu“, – sako vyras.

Tolimesnių kelionių su šeima neplanuoja, neturi pomėgio žvalgytis po svečias šalis.

„Nulekiam su žmona porai dienų į SPA centrus ir mums to užtenka“, – apie šaltojo sezono malonumus sako jis.

Ūkis plėtėsi pamažu

Lenktynininko šeimos namuose randame tik moteris: E.Mikalauskienę su dukrytėmis ir ką tik iš bulviakasio grįžusią L.Mikalauskienę, jos vyras dar pluša prie grūdų.

Bulves kasė talkomis, sau ir kaimynams, dabar visi sugužėjo į Mikalauskų namus.

„Nėr kalbos, džiaugiamės, kad jaunėlis tėvo pėdom seka, ūkininkauja“, – sako moteris.

Baimės, kad sūnus lenktynininkas, nejaučia.

„Pripratau, juk šitiek metų su tom mašinom duodasi, o tėtuką, kai tik varžybos, toks azartas pagauna!“ – šypsosi ji.

L.Mikalauskienė – veterinarė, bet pagal specialybę seniai nedirba. Į šituos kraštus atitekėjo iš Prienų. Iš pradžių gavo paskyrimą į Laičius, o ten buvo pakviesta į vestuves pamerge.

„Iš tų vestuvių vyras mane ir parsivežė“, – pasakoja, kur rado sau skirtąjį.

Prisimena, nuo jaunumės sakydavusi, kad nenori rūkančio vyro ir gyventi kaime. Pusė noro išsipildė – nė vienas šeimos vyras nerūko.

„Bet štai sėdžiu kaime“, – kvatoja ji.

Ūkininkauti pradėjo nuo 13 hektarų, atsikraustė į seną vyro tėvų sodybą tik prasidėjus Sąjūdžiui. Namą rekonstravo, gerokai praplėtė, viduje įsirengė patogumus.

Iš pradžių laikė 18 karvių, melžė rankomis. Ūkis po truputį plėtėsi. Dabar sodyboje gausu įvairiausios technikos, šalia pastatytas ir didžiulis sandėlis.

Apie gyvenimą mieste moteris jau nė nepagalvoja. Miesto nepasigenda ir marti.

„Aš pati iš kaimo, iš Jonavos rajono. Kai rinkausi studijas A.Stulginskio universitete, žinojau, kad gyvensiu kaime, taip viskas ir klostosi“, – sako lenktynininko žmona.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.