Jauni druskininkiečiai sėkmingą karjerą iškeitė į „Miško laboratoriją“

Jauni druskininkiečiai Asta Slapikaitė ir Aurelijus Petraitis, apkeliavę nemažai pasaulio ir padarę sėkmingai besiklostančias karjeras, sugrįžo į Druskininkus. Dabar šalia miesto, Diržų kaime esančioje sodyboje jie augina tulpes, smidrus, daržoves, šilauoges, vaismedžius, įvairius kitus augalus ir mėgaujasi harmonija su gamta.

A. Slapikaitė ir A. Petraitis sugrįžo į Druskininkus, sodyboje augina tulpes, įvairius kitus augalus ir mėgaujasi harmonija su gamta.<br>Roberto Kisieliaus nuotr.
A. Slapikaitė ir A. Petraitis sugrįžo į Druskininkus, sodyboje augina tulpes, įvairius kitus augalus ir mėgaujasi harmonija su gamta.<br>Roberto Kisieliaus nuotr.
Asta ir Aurelijus pasirinko ūkininkauti pagal gamtinės žemdirbystės, permakultūros, biodinaminius principus.<br>Roberto Kisieliaus nuotr.
Asta ir Aurelijus pasirinko ūkininkauti pagal gamtinės žemdirbystės, permakultūros, biodinaminius principus.<br>Roberto Kisieliaus nuotr.
Dideliame žemės plote puoselėjamą ūkį jaunuoliai pavadino „Miško laboratorija“.<br>Roberto Kisieliaus nuotr.
Dideliame žemės plote puoselėjamą ūkį jaunuoliai pavadino „Miško laboratorija“.<br>Roberto Kisieliaus nuotr.
Asta ir Aurelijus pasirinko ūkininkauti pagal gamtinės žemdirbystės, permakultūros, biodinaminius principus.<br>Roberto Kisieliaus nuotr.
Asta ir Aurelijus pasirinko ūkininkauti pagal gamtinės žemdirbystės, permakultūros, biodinaminius principus.<br>Roberto Kisieliaus nuotr.
Poros užaugintų tulpių galima nusipirkti ir Druskininkų turgavietėje.<br>Laimos Rekevičienės nuotr.
Poros užaugintų tulpių galima nusipirkti ir Druskininkų turgavietėje.<br>Laimos Rekevičienės nuotr.
Asta ir Aurelijus pasirinko ūkininkauti pagal gamtinės žemdirbystės, permakultūros, biodinaminius principus.<br>Roberto Kisieliaus nuotr.
Asta ir Aurelijus pasirinko ūkininkauti pagal gamtinės žemdirbystės, permakultūros, biodinaminius principus.<br>Roberto Kisieliaus nuotr.
Daugiau nuotraukų (6)

Laima Rekevičienė, „Mano Druskininkai“

Apr 23, 2021, 1:02 PM, atnaujinta Apr 23, 2021, 1:09 PM

Pora tiesiog spinduliuoja pozityvumu, džiaugiasi vienas kitu, šalia esančiu mišku, į pamiškę užklystančiomis stirnomis ir į sodybą priklydusiais katinais.

Dideliame žemės plote puoselėjamą ūkį jaunuoliai pavadino „Miško laboratorija“ – sako, kad jų ūkininkavimas primena eksperimentus. Tokiu prekės ženklu bus pažymėta ir jų užauginta produkcija.

Asta ir Aurelijus pasirinko ūkininkauti pagal gamtinės žemdirbystės, permakultūros, biodinaminius principus. Jų užaugintų gražiausių tulpių druskininkiečiai jau galėjo nusipirkti ir Druskininkų turgavietėje, o ateityje jauna pora čia žada prekiauti ir kitomis savo užaugintomis gėrybėmis.

– Kas jaunus, perspektyvius žmones patraukė sugrįžti į gimtąjį kraštą? Juk paprastai jaunuoliai, išvykdami iš mažo miesto, dievagojasi ten nebesugrįšiantys…

– Aurelijus: Mums irgi panašiai buvo. Išvykę iš Druskininkų, abu su Asta, studijuodami ir po studijų, nemažai keliavome po kitas šalis. Metams bėgant ir džiaugiantis miesto gyvenimu, vis labiau supratome, kaip vertiname gamtos artumą.

Pagal specialybę esu inžinierius-konstruktorius. Pastaruosius metus su partneriais kūrėme 3D programinės įrangos sprendimus, skirtus architektams, inžinieriams, dizaineriams, dirbantiems su 3D skenavimo ir fotogrametrijos duomenimis.

Sukurtus sprendimus platinome visoje Europoje, Amerikoje ir Azijoje. Atrodytų, įsitvirtinus IT technologijų srityje, ko daugiau galėtų trūkti, tačiau nuolatinis keliavimas ir miesto gyvenimas vis labiau traukė atgal į gamtą.

Kol mes, jaunimas, nesnaudėme mieste, darbavomės, mano tėvai įsigijo žemės, įsirengė sodybą. Atsirado infrastruktūra – vanduo, elektra. Taigi jie suteikė galimybę mums, sugrįžusiems, paeksperimentuoti ūkyje. Po sėkmingų pirmųjų eksperimentų nusprendėme į darbus kibti stipriau.

– Asta: Juokaujame, kad turbūt žvaigždės viską taip sudėliojo. Aš jau ganėtinai stipriai buvau įsitvirtinusi Danijoje, Kopenhagoje.

Dirbau su aplinkosauginiais projektais, susijusiais su ekologišku ir tvariu vystymusi, bendruomeniškumo skatinimu. Net ir mano magistrinis darbas nagrinėjo vietines maisto sistemas, remiantis Lietuvos smulkių sūrininkų patirtimis. Taip pat atlikau praktiką Europos Komisijoje, Briuselyje, žemės ūkio ir kaimo plėtros padalinyje.

Galiu pasakyti, kad aš buvau labiau susidūrusi su ūkininkavimu iš akademinės ar net politinės pusės. O kai sutikau Aurelijų, supratau, kad mus vienija tas pats noras dirbti žemę. Taigi teorines žinias dabar galiu panaudoti praktiškai.

Praėjusį rudenį susodinome tulpių svogūnėlius, o dabar matome puikų rezultatą – pražydo gražuolės tulpės, kuriomis mes su Aurelijumi pastarosiomis savaitėmis jau prekiavome ir Druskininkų turguje.

Iš tikrųjų tai mums norisi į tą turgavietę gyvybės įnešti, kad būtų prekiaujama ir mūsų pačių išaugintomis skintomis gėlėmis. Mums labai svarbu nenuvilti žmonių, norime, kad juos mūsų užaugintos gėlės džiugintų, suteiktų laimės.

Žinoma, tulpių užaugo daug, todėl tiekiame ir didmenininkams, jas parduoda ir Aurelijaus tėvai savo gėlių parduotuvėje.

– O kaip jūs radote vienas kitą? Dažnai būna, kad iš to paties miesto kilę ar net tą pačią mokyklą pabaigę jaunuoliai susipažįsta studijuodami ar net išvykę į užsienius..

– Asta: Mus supažindino mano sesė, kai buvau iš Danijos grįžusi savaitei į Lietuvą. Galima pasakyti, kad pirmasis karantinas pernai kovą ir „pagelbėjo“ mums greičiau kartu įsikurti ir pradėti ūkininkauti. Kadangi buvo galima dirbti nuotoliniu būdu, pasilikau Lietuvoje trims mėnesiams.

O vėliau iš Danijos jau sugrįžau su visais daiktais. Pagalvojau, kad verta būtų savo sukauptas tarptautines patirtis panaudoti savame krašte, saviems žmonėms. Ir štai aš čia. Karantinas pagreitino ir įsikūrimą, ir mūsų veiklą.

Supratome, kad mus jungia ne tik pomėgis keliauti, bet ir meilė žemei. Pradėjome dirbti ūkyje, atsirado smidrai…

– Taigi, viskas prasidėjo nuo smidrų, po to atsirado tulpės. Koks bus kitas etapas?

– Aurelijus: Smidrai buvo pasodinti prieš kelerius metus. Kol jie pradeda derėti, praeina bent du-trys metai. Na, o tada jau prasidėjo rimtesni darbai – tulpės, hiacintai, narcizai.

Dar bus vienmetės ir daugiametės gėlės: zinijos, bijūnai, astrai, gvazdikai, jurginai ir daug kitų. Žinoma, gėlėmis nepasiribosime, norime užauginti daržovių ir prieskoninių žolelių, vaistinių augalų, arbatų.

Žinoma, mes neauginsime didelių kiekių augalų. Renkamės tvarų ūkininkavimą. Mūsų filosofija – rūpintis žeme ir joje gyvenančiais gyvais organizmais, kurie rūpinasi mūsų augalais ir gėlėmis.

Mes niekada nelaikome atviros žemės – ir lysvės, ir tarplysvės visada padengtos kompostu, mulču. Visada žemę papildome natūralia organine medžiaga. Taikome gamtinės žemdirbystės, permakultūros, biodinaminius principus.

– Jūsų kitoks požiūris į ūkininkavimą?

– Aurelijus: Mums svarbus holistinis požiūris į gamtą ir į visus organizmus, kurie yra aplinkui. Nenaudojame sintetinių trašų. Nenaudojame jokių nuodų vabalų, žolių naikinimui, nes nenorime išbalansuoti gamtos.

Pasižiūrėkite, kaip atrodo dauguma dirbamos žemės. Ji būna erozuota, vėjo pučiama, nebelieka viršutinio sluoksnio, tada ją tenka tręšti, nes nebelieka mikroorganizmų, kurie natūraliai pasirūpintų trąša žemėje. Tada auga visokios piktžolės, kurias reikia purkšti chemikalais. Ir visa tai leistinomis normomis patenka į mūsų maistą. Man atrodo, kad taip neturėtų būti.

– Ar ūkininkavimas dabar jūsų vienintelis užsiėmimas, ar dar yra ir kitų veiklų?

– Aurelijus: Aš po poros metų pereinamojo laikotarpio jau visiškai atitrūkau nuo ankstesnių veiklų.

Buvo metas, kai dirbau nuotoliniu būdu, bet kartu jau pradėjau dirbti žemę ir kūriau planus, kaip sukurti tvarią sistemą, kad tas juodas darbas taptų ir pragyvenimo šaltiniu. Juk jaunam žmogui gyventi reikia.

– Asta: Aš dar šviežiai pabėgusi iš miesto. Kai iš Kopenhagos grįžau į Druskininkus, buvo toks pereinamasis laikotarpis. Visada buvau labai aktyvi, nuolat sukausi projektinėje veikloje. Kopenhagoje man visada patiko, atrodė, viskas lyg ir idealu, bet kažko vis dėlto trūko.

Pasirodo, reikėjo susiliejimo su gamta. Gal tam turėjo įtakos ir tai, kad užaugau Druskininkuose, gamtos apsuptyje. Tėvams buvo labai didelė staigmena, kad palikau Daniją, kurią buvau įsimylėjusi.

Kol kas dar šiek tiek tęsiu darbus ir nuotoliniu būdu, bet vis dažniau pagalvoju, kad reikia visą energiją nukreipti į ūkį.

Planuojame ir projektus rašyti ES finansavimui gauti, kad galėtumėme kuo daugiau idėjų realizuoti.

– Kaip šią vietą įsivaizduojate po dešimties metų?

– Asta: Mano vizijoje – multidisciplininis, multikultūrinis požiūris. Viliuosi, kad čia bus apjungtas ir menas, ir maistas, ir kultūra, ir renginiai. Gal čia atvyks ir užsieniečių, bus savanoriaujančių žmonių? Aš taip norėčiau.

Norėtųsi ir edukacinių programų, kad galėtume su žmonėmis dalintis savo patirtimi, maistu, galėtume mokyti juos gyventi harmonijoje su gamta.

– Aurelijus: Pafantazuokime… Įsivaizduoju, kad po dešimtmečio visa šita teritorija galėtų tapti kaip gražus botanikos sodas, kuriame išvystyta permakultūra. Daug daugiamečių medžių ir krūmų, tarp kurių susiintegruoja lysvės, kuriose auga ir vienmečiai augalai.

Ir viskas apjungta į gražų gražų tinklą – „internetą“, kuris prijungtas prie pasaulinio „interneto“ – miško. Ir kad šita miško inftrastruktūra per žemę labai pralaidžiais „kabeliais“ – grybų tinklais, tobuliausiomis gamtos sukurtomis „magistralėmis“, „metro“ ir komunikacijų tinklais susiliestų su mūsų lysvėmis, patektų į mūsų augalus, o iš augalų patektų į mus. Lėtas maistas ir lėtas gyvenimo būdas, besimėgaujant tuo, ką patys sukūrėme.

O kol kas mes padedame savo tėvams. Ir mano, ir Astos tėvai turi žemės, taigi nori, kad mes ir jų ploteliuose ką nors sukurtume.

– Kodėl pasivadinote „Miško laboratorija“?

– Asta: Tai kad mūsų ūkininkavimas labai toks eksperimentinis, todėl ir laboratorija… Taikome ir senoviškus, ir naujoviškus metodus.

Mes net tulpes auginame kaip daržoves – be jokių chemikalų! Pasibaigus tulpėms, į tas pačias lysves sodiname ridikėlius, salotas. Viską drąsiai galima valgyti, nes čia nėra nė lašo cheminių medžiagų.

Dar eksperimentuojame su fermentuotomis arbatomis. Augalus reikia sugrūsti, pafermentuoti ir po to išdžiovinti. Renkame patys miške įvairius vaistinius augalus, pavyzdžiui, siauralapį gauromedį, avietes, mėlynes.

– Kokios dabar Jūsų didžiausios svajonės? Aurelijui, ko gero, norėtųsi, kad Asta atgal į Daniją nepabėgtų…

– Aurelijus: Kai tiek gėlių padovanojau, tikiuosi, nebepabėgs (šypsosi). Juk ten tokio kiekio gėlių turbūt niekas nepadovanos…

O jeigu rimtai, tai dabar norėčiau „atsišaudyti“ visus darbus. Veiklos pradžia, taigi reikia labai daug infrastruktūros paruošti. Ir šiltnamio erdvės, ir lysvių… Kuo greičiau norisi pamatyti šviesą tunelio gale.

– Asta: Man norisi, kad tas mūsų ūkininkavimas taptų gyvenimo būdu, ši veikla vis labiau patiktų, teiktų džiaugsmo ir kiekviena diena būtų kaip malonumas.

Norisi augti ir džiuginti aplinkinius mūsų išaugintais augaliukais.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.