Tėvo pašonėje ūkininkauja ir studentas

Miesto vaikas, buvęs emigrantas – dabar vienas iš rimčiausių ūkininkų Rokiškio rajone, nors iš tėvų ar senelių jokios žemės nepaveldėjo. Jo mokslai buvo praktiški – visko išmoko dirbdamas samdiniu Vokietijoje. Vienturtis sūnus irgi jau viena koja ūkyje.

Sėkmingai ūkininkaujantys Tomas ir Dangira Davainiai džiaugiasi, kad jų darbus pasiryžo tęsti sūnus Domantas.<br>A.Švelnos nuotr.
Sėkmingai ūkininkaujantys Tomas ir Dangira Davainiai džiaugiasi, kad jų darbus pasiryžo tęsti sūnus Domantas.<br>A.Švelnos nuotr.
D.Davainienė atnešė paragauti šiemet savame darže užaugintų arbūzų.<br>A.Švelnos nuotr.
D.Davainienė atnešė paragauti šiemet savame darže užaugintų arbūzų.<br>A.Švelnos nuotr.
T.Davainis negaili jėgų ūkiui, nes turi motyvą – viską perims vienturtis sūnus.<br>A.Švelnos nuotr.
T.Davainis negaili jėgų ūkiui, nes turi motyvą – viską perims vienturtis sūnus.<br>A.Švelnos nuotr.
D.Davainis vairuoja visokią techniką, išskyrus kombainus, su jais dirba samdyti žmonės.<br>A.Švelnos nuotr.
D.Davainis vairuoja visokią techniką, išskyrus kombainus, su jais dirba samdyti žmonės.<br>A.Švelnos nuotr.
Medžioklinės veislės kalaitė Pudra labai sargi, saugo ir šeimininkus, ir visą namų valdą.<br>A.Švelnos nuotr.
Medžioklinės veislės kalaitė Pudra labai sargi, saugo ir šeimininkus, ir visą namų valdą.<br>A.Švelnos nuotr.
Stambūs ūkininkai gyvena senoje, bet labai jaukioje, vis dar rekonstruojamoje sodyboje.<br>A.Švelnos nuotr.
Stambūs ūkininkai gyvena senoje, bet labai jaukioje, vis dar rekonstruojamoje sodyboje.<br>A.Švelnos nuotr.
Rekonstruodami seną sodybą ūkininkai pasiliko senų statinių pamatų akmenis, vėliau juos panaudos.<br>A.Švelnos nuotr.
Rekonstruodami seną sodybą ūkininkai pasiliko senų statinių pamatų akmenis, vėliau juos panaudos.<br>A.Švelnos nuotr.
Daugiau nuotraukų (7)

Gailutė Kudirkienė, „Panevėžio kraštas“, www.panskliautas.lt

Sep 12, 2021, 2:54 PM, atnaujinta Sep 12, 2021, 2:54 PM

Galvijus perdavė studentui

Tomo ir Dangiros Davainių ūkis yra vienas didžiausių Rokiškio rajone. Sutuoktiniai apdirba 1200 hektarų žemės, augina rapsus, kviečius bei grikius. Šiemet eksperimentuodami pasėjo ir šiek tiek kukurūzų. Žiūrės, koks bus derlius, gi kitąmet apsės ir visą šimtą hektarų.

Ilgus metus šeima augino galovėjų veislės mėsinius galvijus, bet dabar šie – jau tik 21 metų sūnaus Domanto rūpestis.

Ūkininkų vienturtis dar studentas, Aleksandro Stulginskio universiteto agronomijos specialybės ketvirtakursis, bet jau antri metai savarankiškai ūkininkauja.

Laikas kalboms tik per lietų

Vasaros pabaiga ir rudens pradžia ūkininkams pats darbymetis. Laiką pokalbiui ištaikom, kai meteorologai visai dienai praneša smarkų lietų.

„Mūsų troba – vienintelis namas Legiškių kaime“, – paklausus, kaip rasti jų vienkiemį, T.Davainis patikina, kad nepasiklysime.

Ūkininkų valdą iškart atpažinsi pagal didžiulius ūkinius pastatus, žemės ūkio techniką.

Gyvenamojo namo teritoriją iš vienos pusės juosia neseniai pasodintų tujų siena, o iš dviejų pusių ribas aprėmina galvijų aptvarai. Jie tolokai nuo trobos, o ir visai arti priėjus bandą ne ką teįžiūrėsi, galovėjai yra pusiau laukiniai, su žmonėmis ne itin bičiuliaujasi, susispietę į krūvą nesigano, pasklidę po dideles ganyklas daugiau vaikšto pavieniui.

Stambių ūkininkų namas – sena medinė troba su perdengtu stogu ir pristatytu priestatu, pastato rekonstrukcija dar laukia.

Vėliau D.Davainienė pasakys, kad namų remontui vis laiko pritrūksta, visa energija ir lėšos kol kas plaukia į ūkį.

Kukurūzai pailgins darbymetį

Pirma šeimininko į lauką išsiveržia grėsmingai urgzdama Pudra, medžioklinių šunų veislės barzdota kalaitė. Ji labai sargi, užstoja slenkstį, pasitraukia tik šeimininkui paliepus.

Seno namo vidus erdvus, jau perplanuotas, patalpos centre stovi platus stalas.

„Norėčiau modernios virtuvės įrangos“, – šypteli šeimininkė. Jos svajonė – artimiausiuose šeimos planuose.

Darbymetis baigsis lapkritį, tada ūkininkai turės laiko skirti ir buities reikalams.

„Bet jei kitąmet sėsim kukurūzus, darbo turėsim iki gruodžio“, – tarsteli šeimininkas.

Vaikui tik kai ką pasakė

Davainiai ūkininkauja jau 16 metų. Visa, ką dabar turi, sukūrė savo darbu.

„Aš vaikas nuo asfalto, nebuvo iš ko žemių paveldėti ar ūkio darbų mokytis, giminėje žemdirbių nėra, brolis kunigas“, – sako vyras.

Ūkininkavimo pradžiamokslį išėjo dirbdamas Vokietijoje pas veterinarijos gydytoją, turėjusį ir nedidelį ūkį.

Štai jau sūnui bus kitaip – nuo mažų dienų matė, kaip kuriamas ūkis, savaime, be jokių mokymų pažino kaimiškus darbus.

„Vaiko nestūmėm į ūkininkavimą, bet savo nuomonę pasakėm: sukurtas verslas, reikia pagalbininko darbais, mintimis ir naujovėmis. Pagalvojęs apie ateities perspektyvas jis pats pasirinko žemės ūkio studijas“, – sako T.Davainis.

Patirties nebuvo, bet buvo noras užsidirbti

Jis prisipažįsta, jog būdamas sūnaus metų negalvojo apie žemdirbystę kaip apie galimą savo verslą. Jei tada kas būtų pasakę, kad ateityje ūkininkaus, tikriausiai tam žmogui būtų nusikvatojęs į veidą.

Kai baigė vidurinę, buvo kaip tik pakilusi lėkimo į užsienius banga, kartu su ja ir T.Davainis pasidavė laimės ieškoti.

Iš pradžių į Vokietiją išvažiavo vienas, buvo dar nevedęs, bet su Dangira draugavo nuo 16 metų.

Gavo darbo veterinaro mėsinių galvijų ūkyje.

„Su gyvuliais jokios patirties neturėjau, bet turėjau norą dirbti ir užsidirbti. Aišku, iš pradžių buvo sunku, bet nė minčių nebuvo, kad nenoriu, negaliu, bijau ar mėšlas smirdi“, – sako nuo jokio darbo nesukęs nosies.

D.Davainienė patikslina, jog vyras nebuvo baltarankis, šį bei tą apie kaimo darbus išmanė. Jo tėvai turėjo sodybą netoli Bajoriškių kaimo, kur Dangira gyveno. Miestiečių šeima ten ne tik vasarodavo, bet ir daržiuką apsisodindavo.

Per kaime leidžiamas vasaras Tomas su Dangira ir susipažino.

Kai jau Vokietijoje apsiprato, trečiais metais atsivežė ir Dangirą.

Kai jaunai šeimai gimė sūnus, pirmiausia jį D.Davainienė augino Lietuvoje, ūgtelėjusį išsivežė į Vokietiją.

„Domantas jau vokiškai kalbėjo, ten pas darbdavį irgi buvo mažų vaikų“, – pasakoja moteris.

Prasidėjo nuo vasarnamio

Šeima susiruošė grįžti į Lietuvą, kai Domantui sukako 6 metai, nenorėjo jo leisti į vokišką mokyklą.

Davainiai įsikūrė Rokiškyje bute, bet Legiškių kaime nusipirko vienkiemį su 25 hektarais žemės. Apie ūkininkavimą tuomet minčių dar nebuvo, sodybą pirko kaip vasarnamį.

Kai ėmė į kaimą važinėti, iškart galvosopis: ką daryti su žeme? Jei nešienausi, pievos sulaukės.

Tada T.Davainiui ir toptelėjo, kad čia gali įveisti tokių pat galvijų kaip pas vokietį darbdavį. Gyvūnai nereiklūs, žmogaus įsikišimas nebūtinas, o ir žolę nuganys.

T.Davainis dar 3 metus važinėjo į Vokietiją, viena ranka savo ūkelį puoselėjo, kita dirbo svetimam, o kai nusprendė į užsienį nebevažinėti, rimtai kibo į ūkininkavimą, iš miesto su šeima persikraustė į vienkiemį.

Samdiniu jis buvo išdirbęs 11 metų. Visa, ką ten išmoko, pravertė pačiam stojantis ant kojų.

„Kad sūnui netrūktų bendravimo, sutarėm, kad kai tik panorės, jo draugus atsivešim į kaimą. Berniukai labai čia norėjo pas mus būti, gaudavo ir žolės traktoriuką pavairuoti, ir vietos kamuoliui paspardyti į valias“, – kalba D.Davainienė.

Jaunimui gal ir pavyks

„Viskas, su gyvuliais baigta, dabar sūnus už juos atsakingas. Kai baigs mokslus, planuoju jam atrėžti 200 hektarų žemės augalininkystei, tegu pasibando“, – sako šeimos galva.

Dabar sūnaus žinioje visos ganomos ir šienaujamos pievos. Vasaromis prie gyvulių beveik nereikia eiti, užtat tenka pasirūpinti pašarais žiemai. Ir pernai, ir šiemet jis rūpinosi žolės pjovimu ir šieno suvežimu.

Ar ir toliau visi gyvens po vienu stogu, nežino. Sūnus turi draugę, jie pora nuo 16 metų, buvo bendraklasiai, o dabar bendrakursiai. Vyresnieji merginą patylom jau vadina martele.

„Esam netoliese nusižiūrėję vietą, gal sūnus norės ten namą statytis. O gal mes naujus statysimės ir išeisim, šitą vienkiemį jaunimui paliksim“, – kalba ūkininkas.

Jis pasidžiaugia, kad Domantas turi visokių naujų idėjų ūkiui. Viena jų – pasistatyti savą skerdyklą, įrengti mėsos paruošimo cechą.

„Mes irgi apie savos produkcijos gamybą galvojom, bet to nepadarėm, o jaunimui gal pavyks“, – sako tėvas.

Nusivylimai reti, entuziazmo – daug

„Žinoma, pavargstam“, – neslepia didžiulio ūkio valdytojas.

Buvo metų, kai dėl nepalankių oro sąlygų ūkininkai vos galą su galu sudūrė.

„Buvo minčių viską mesti. Bet pagalvoji, negi pasiduosim, kai jau tiek darbų padaryta?“ – prisimena.

Neseniai dirbtuvėse, kur žiemą peržiūrima ir remontuojama technika, įrengė šildomas grindis. Iš karto pajuto efektą, darbuotojai atvėsus orams neperšąla.

„Kartais atrodo, gal užtenka, gal mažesnį ūkį laikyti? Bet tokių nusivylimų reta“, – šypteli T.Davainis.

Entuziazmo vis prideda, kad vienturtis sūnus nenusisuko nuo žemės.

„Jei vienintelis vaikas neužsiimtų, nebūtų noro ūkį plėsti, o dabar turim dėl ko“, – kalba ūkininkas.

„Tomas negali nė minutės dykas nusėdėt. Jei būtų mažiau darbo, neįsivaizduoju, kur save dėtų“, – įsiterpia žmona.

Ji sako, kad kartais nebesuprantanti, iš kur vyras ima jėgų, kai visą dieną dirbęs nakčiai dar ir į medžioklę išlekia.

„Čia atsipalaidavimas“, – vyras šypsosi glostydamas keturkojės mežioklės draugės kailį.

Nėra žodžio „negaliu“

Ant D.Davainienės pečių – visa ūkio buhalterija.

„Mano darbai nematomi, bet jei jų nepadaryčiau, iš karto pasimatytų“, – sako ji.

Šiemet moteris įstojo į A.Stulginskio universitetą studijuoti apskaitos ir finansų.

„Kad tik spėčiau baigti iki 50-mečio“, – juokiasi ji.

Ant moters pečių ir daržai, šiltnamis, skalbimai, virimai, tad ūkininkienei sėsti prie traktoriaus vairo jau nebūtų kada.

„Vokietijoje Dangira traktorių puikiausiai vairavo, laukuose mėšlą kratė“, – pastebi vyras.

Moteris atitaria, kad ir dabar galėtų nuriedėt į mišką malkų parsivežti.

„Mūsų šeimoje nėra tokių dalykų, kad negaliu, nemoku, nenoriu. Yra žodis „reikia“, stoji, eini ir darai“, – aiškina, kaip jiedu gyvena.

Nereikėjo blaškytis ir sukti galvos

Maunuosi guminius botus ir per žliugsinčią, lietum permirkusią žemę brendam prie gyvulių aptvarų. Čia atskuba ir jaunasis ūkininkas.

Rugsėjo 1-ąją jis į universitetą neišvažiavo, ką tik gavo antrą skiepą, turi išlaukti, kol galės išsiimti galimybių pasą, nes be jo į auditoriją nepateks.

Tolumoje matyti karvės su veršeliais. Į šeimininko šaukimą jos niekaip nereaguoja. Pasigrožim iš tolo ir einam žiūrėti technikos.

„Mačiau, kaip kiti klasiokai blaškėsi, galvodami, ką gyvenime veikti, kur stoti. Man tokių problemų nebuvo, tėvų viskas pradėta ir įsukta. Tėvas man pasakė: „Jei neperimsi, viską parduosiu.“ Pasitarėm, kad ūkiui labiausiai trūksta agronomijos žinių, tas ir nulėmė studijas, o technika manęs visai netraukia“, – patikina vaikinas.

Kai buvo mažesnis, troško grįžti gyventi į miestą, kaime atrodė nuobodu. Bet kai tik sukako 16 metų, išsilaikė motociklininko teises – ir tada vos panorėjęs nulėkdavo į miestą pas draugus.

Dabar vairuoja visą žemės ūkio techniką, išskyrus kombainus, nes su jais dirba specialistai.

Vaikinas pasidalija ir planais apie savą skerdyklą bei galovėjų pakeitimą į kitokią bandą.

„Laikyti lėtai augančius mėsinius galvijus, kokie ir yra galovėjai, šiuo metu nėra labai pelninga, reikėtų keisti į kitą, intensyvesnę veislę. Tėvas siūlo auginti elnius, visai nereikia žmogaus įsikišimo“, – kalba jaunasis ūkininkas.

Bet tas klausimas dar pakibęs.

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2021 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.