Į latvio išgelbėtą griuveną atokiame kaime plūsta ir lietuviai: ką joje įrengti, nusižiūrėjo Klaipėdoje

Saulė prilipo prie horizonto, o ledu apskretęs kelias, nuo Saldaus miesto Latvijoje, Kuršo žemėje, vedantis link kažkokios geležinkelio stoties tyrlaukiuose, kėlė vis daugiau nerimo.

Tik tada, kai Saldaus miestas nutolo per dvi dešimtis kilometrų, navigacija sustabdė prie vienišo į geležinkelio bėgius atsirėmusio pastato. Kur mes atsidūrėme?

Kelionėse taip jau būna – kartais nuvilia keliauninkų išgirtos vietovės, bet nustebina tai, iš ko nieko nesitikima. Ar gali būti kas nors įdomaus geležinkelio stotyje? Teigiamas atsakymas išniro iškart, kai tik Airytės šeimininkas Pėteris Stumburas (Pēteris Stumburs, – latv.) pakvietė į vidų.

„Prieš gerą dešimtmetį su šeima kaime pasislėpėme nuo miesto triukšmo – Airytėje nusipirkome sodybą. Ir man, ir žmonai fleitininkei, ir sūnui labai reikėjo tylos.

Kai įsikūrėme, buvo vasara. Ir tame gamtos proveržyje pamatėme, kokia graži yra Airytės geležinkelio stotis. Ji dunkso kitapus kelio, vedančio į mūsų sodybą“, – apie pradžių pradžią prakalbo Pėteris.

Taip jau yra, kad kūrybos žmonės regi tai, ko kiti gal nė nepastebėtų. Juk tuo metu Stumburų šeimos kaimynystėje dunksojo ne rūmai, bet 1935-aisiais statyto dviaukščio pastato griuvėsiai – išdaužytais langais, per kiaurą stogą besisunkiančio vandens ardomais pamatais.

Airytės geležinkelio stotis buvo uždaryta 1993-iaisiais. Kaimuose nebeliko gyventojų, nebuvo kam keliauti ir traukiniais.

Praėjo kone 20 metų, kol pastato savininkė bendrovė „Latvijas dzelzcelš“ nutarė jį parduoti aukcione. P.Stumburas tokios žinios nepraleido pro akis – jis buvo vienintelis aukciono dalyvis.

„Stotis priklausė valstybės įmonei, o ji negalėjo kam nors jos atiduoti veltui. Ko gero, aukcionas nieko daugiau nesudomino ir dėl to, kad žemė po pastatu liko valstybei.

Taigi už pastatą aš sumokėjau pradinę aukciono kainą – 330 latų (dabar tai būtų apie 2 tūkst. eurų). Pamaniau, kad elgiuosi lyg beprotis, nes tikrai būčiau radęs kam išleisti tuos pinigus. Bet stočiai, matyt, reikėjo būtent mūsų“, – pasakojo Pėteris.

Jo šeima sutarė, kad stotis bus atvira visuomenei. Ir pamažu, metai po metų, aplink ją susibūrė nemenka žmonių bendruomenė.

„Mes, latviai, esame kaip katės. Vieni kitus mylime, bet labiausiai – per atstumą. Pats geriausias kaimynas mums – tas, kuris gyvena už miško. Tačiau kai prireikia, susirenkame ir dirbame kartu. Taigi stotis mus suvienijo“, – patikino vyras.

Susibūrusi bendruomenė atsiradus galimybei pasinaudojo ES parama – parengė projektą ir padarė tai, ko senam pastatui labiausiai reikėjo, – perdengė čerpinį stogą ir pakeitė langus. Taip stotis buvo apsaugota nuo niokojančios gamtos galios.

Ieškodamas atsakymo į klausimą, ką įkurdinti Airytėje, jos savininkas P.Stumburas aplankė daugybę senųjų geležinkelio stočių, esančią Klaipėdoje, S.Nėries gatvėje, – taip pat.

„Dabar ten veikia svečių namai „Bike Friendly House“. Mane tai įkvėpė – nutariau, kad ir aš juos įrengsiu Airytėje, – sakė P.Stumburas. Jis taip ir padarė. Pirmajame stoties aukšte svečiams jis paruošė tris kambarius, o interjerą sukūrė kuklų – maždaug tokį, koks ir buvo prieškariu.

Nedidukas kambarys jau parengtas ir vaikams. Tai lyg klasė, kurioje vietos pakanka vos vienam mokykliniam suolui.

„Tokiame ir aš sėdėjau, kai 1976-aisiais pradėjau lankyti mokyklą“, – nusišypsojo pašnekovas.

Ateinantis turizmo sezonas Airytėje bus dar tik trečiasis, tačiau svečiai pamažu jau rezervuoja vasarai kambarius.

Anot Pėterio, ankstesniais metais dažniausiai jie apsistodavo savaitei (pernai nakvynės para dviviečiame kambaryje kainavo 40 eurų) ir motociklais arba automobiliais kasdien traukdavo į Kuldygą, Saldų, Liepoją bei įvairias kitas lankytinas vietas.

„Lietuviai ypač pamėgo Airytės stotį. Manėme, kad dėl triukšmo apskritai niekas pas mus neatvažiuos, bet, pasirodo, žmonės specialiai renkasi nakvynę tam, kad išgirstų dundančius traukinius. Be to, stoties sienos storos, jų garsas neišbudina“, – pasidžiaugė šeimininkas.

Praėjusią žiemą jis turėjo ir išskirtinį svečią – rašytoją, kuris nuo Rygos triukšmo pasislėpė stotyje tam, kad galėtų baigti rašyti knygą.

Jis sutiko daugiau mokėti už nakvynę, kad galėtų laikyti įjungtą elektrinį radiatorių. Mat malkomis bei anglimis kūrentos krosnys sovietmečiu taip išdegė nuo kaitros, kad iš jų teliko butaforinės sienelės.

Anot P.Stumburo, jis neturi galios pastato paversti muziejumi, tačiau dirbdamas taip įrengė, kad pravėrusieji duris neabejoja, jog pateko į ketvirtojo dešimtmečio geležinkelio stotį. Juo labiau kad ir krovininiai traukiniai kartkartėmis pradunda pro šalį.

Geležinkelis, prie kurio prigludo Airytė, jungia Glūdą (Jelgavos sav.) su Liepoja. Nutiestas jis buvo praėjusio amžiaus trečiajame dešimtmetyje, kad Latvijos ūkininkai turėtų galimybę nugabenti grūdus į Liepojos uostą.

Javai ten gerai derėjo, mat palei Lietuvos ir Latvijos sieną esančios žemės buvo ir liko ypač derlingos. „Pasienyje labai gražios vietos, – patikino Pėteris. – Esu ten lankęsis, nes mano močiutė Pakšienė kilusi iš Žagarės.“

„Anuomet, tarpukariu, apie 75 proc. Latvijos žmonių gyveno kaime. Geležinkelis jiems buvo kaip dabar mums socialiniai tinklai. Jie keliavo, stotyse bendravo, keitėsi žiniomis. Būtent tokia Airytės istorija mes ir norime dalytis“, – sakė P.Stumburas.

Viskas, kas eksponuojama stotyje, padovanojo žmonės – atvežė iš Švedijos, Rusijos, Danijos, Vokietijos.

Laukiamojoje stoties salėje į akis krinta ir didžiulė nuotrauka, daryta 1930-aisiais per geležinkelio stoties atidarymą. Joje – tuometis prezidentas Karlis Ulmanis, Latvijos geležinkelių viršininkas, o antrame plane, kukliai nuo kitų atsitraukęs, Airytės, Jostos ir dar vienos stoties architektas bei statytojas Arthuras Tramdahs'as.

Pėteris pasidžiaugė ir tuo, kad prasidėjo virsmas – kaimuose ėmė daugėti gyventojų. Airytės apylinkėse įsikūrė latviai, grįžę iš emigracijos Norvegijoje, Anglijoje, Airijoje, kitų valstybių.