Kinams įtiko ekologiška sriuba, o ką pirks iš lietuvių žydai?

Kinams reikia ekologiškų produktų, žydams – baltų kiaušinių, valgytojams Lietuvoje – kokybiško, nefalsifikuoto maisto, ūkininkams – galimybės jo neiššvaistyti. Patenkinti šiuos norus įmanoma, nors nepaprasta.

 Žydai importuotų kiaušinius iš Lietuvos, bet tik baltus. Rudi jiems atrodo neestetiškai. <br>„Lietuvos ryto“ archyvo nuotr.
 Žydai importuotų kiaušinius iš Lietuvos, bet tik baltus. Rudi jiems atrodo neestetiškai. <br>„Lietuvos ryto“ archyvo nuotr.
G.Surplys: „Taip, Lietuva maža, pasaulio mes nepamaitinsime. Bet jam reikia nestandartinių, neragautų produktų“.<br> J.Stacevičiaus nuotr.
G.Surplys: „Taip, Lietuva maža, pasaulio mes nepamaitinsime. Bet jam reikia nestandartinių, neragautų produktų“.<br> J.Stacevičiaus nuotr.
Pasak G.Surplio, jeigu mums pavyks įpratinti žmones valgyti kuo daugiau lietuviškų produktų, jų gamintojams bus galima pasiūlyti geresnę kainą.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
Pasak G.Surplio, jeigu mums pavyks įpratinti žmones valgyti kuo daugiau lietuviškų produktų, jų gamintojams bus galima pasiūlyti geresnę kainą.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
 Žydai importuotų kiaušinius iš Lietuvos, bet tik baltus. Rudi jiems atrodo neestetiškai. <br> J.Stacevičiaus nuotr.
 Žydai importuotų kiaušinius iš Lietuvos, bet tik baltus. Rudi jiems atrodo neestetiškai. <br> J.Stacevičiaus nuotr.
Daugiau nuotraukų (4)

Lrytas.lt

Dec 31, 2018, 11:07 AM, atnaujinta Dec 31, 2018, 11:10 AM

Diskusijas atidėjo

Politikai dar kartą užbraukė brūkšnį – gaminti naminės degtinės ūkininkai negalės. Tokios nuostatos laikosi ir Žemės ūkio ministerija, kuriai daug labiau nei naminukės reikalai rūpi maisto kainos, kuo didesnė maisto produktų, ypač ekologiškų, gamyba ir jų eksportas.

Ekologiškų gaminių jau užsisakė kinai, valdantys elektronines parduotuves. Tačiau, kertant ir kitur nišas jų eksportui, kartu reikia didinti ir gamybą. Kaip? Pokalbis apie tai – su žemės ūkio ministru Giedriumi Surpliu.

– Naminukės reikalai teberūpi kaimo turizmo verslui. Yra sodybų, kurios yra įrengusios ekspozicines patalpas, kad galėtų, gavusios leidimą ir tautinio paveldo sertifikatą, varyti samanę. Kokios nuostatos laikotės? – paklausiau G.Surplio.

– Naminės degtinės gamyba prieštarauja Vyriausybės nuostatai mažinti alkoholio pasiūlą. Tad dabar ne laikas tokiam sumanymui – ūkininkai jos varyti negalės.

Kita vertus, jei žmogus, turintis turizmo verslą kaime, nori gaminti samanę kaip tautinio paveldo produktą, jis ir dabar gali to imtis. Jam reikia įsigyti licenciją, kuri kainuoja apie 1 tūkst. eurų, bet per daug neužsimoti, nes per metus pagal tautinio paveldo sertifikatą leidžiama pagaminti ne daugiau 1 tūkst. litrų samanės.

– Šiuo metu ir valdžios, ir žmonių dėmesys sutelktas į maisto kainas. Vidutinės jos ir šiuo metu yra skelbiamos Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro tinklalapyje produktukainos.lt. Tad kokia naujovė?

– Kainoms stebėti yra įvairių įrankių, tik jie nėra patogūs vartotojams. Minėtas tinklalapis taps kitoks, ir ne dėl to, kad penki didieji prekybos tinklai jame viešai skelbs standartizuotų produktų kainas.

Tai turi būti kiekvienam žmogui patogus įrankis, kad jis galėtų įvertinti, kur pigiausi jam reikalingi produktai. Manau, kad tai kurs savitą spaudimą prekybos tinklams.

Dar svarbiau tai, kad pirkėjai galės matyti, kokia dalis produkto kainos atitenka gamintojui, kokia – perdirbėjui, teikėjui, pardavėjui. Tai taps atsakymu ir į pieno ūkių klausimą, kokią dalį kainos už jų primelžtą pieną pasiima perdirbėjai, kokią – prekybininkai.

– Maisto gamybos ir tiekimo grandinėje netrūksta juodų dėmių – vartotojai apgaudinėjami pateikiant informaciją apie gaminius. Ko tikitės iš slaptųjų pirkimų ir kas juos finansuos?

– Rinka nėra švari. Yra atvejų, kai, pavyzdžiui, gyvulinės kilmės riebalai keičiami į pigius augalinius, bet vartotojams to nepasakoma. Todėl ir pateikėme Maisto įstatymo pataisas – atvėrėme Valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai galimybę atlikti slaptus pirkimus.

Iki šiol inspektoriai, tirdami gaminius, privalėdavo prisistatyti. Dabar jie galės paprasčiausiai nusipirkti maisto produktų ir ištirti juos akredituotoje laboratorijoje – išsiaiškinti, ar sudėtis atitinka nurodytą etiketėje.

Sąlygas tyrimams tarnyba turi, papildomų lėšų tam nereikės. Tiesiog iki šiol nebuvo teisinės galimybės nutverti nesąžiningų gamintojų.

– Maisto švaistymas – viena ydų, kurią sunku įveikti. Lietuvoje per metus juk išmetama apie 500 tūkst. tonų maisto atliekų, kartu ir prekinės išvaizdos neturinčių daržovių ir vaisių. Nuo sausio taip nebebus. Kokių atsiras pokyčių?

– Mums pavyko tai „suveikti“ greitai. Gegužę Vilniuje vyko tarptautinis forumas, skirtas maisto švaistymo problemoms aptarti. Jame buvo minimos Prancūzija ir Ispanija, kaip sėkmės valstybės, nes jose kai kurie prekybos tinklai įsileido „negražias“ daržoves ir jas pardavinėja pigiai. O juk nuolat buvo teigiama, kad tai ES draudžia tokią prekybą.

Aptarėme tai su „Maisto banku“. Ir štai dabar esame viena iš kelių ES šalių, kurios pakeitė teisės aktus ir leidžia prekiauti neišvaizdžiomis, bet kokybiškomis daržovėmis. Vienintelis reikalavimas – prekybininkai turi nurodyti, kad tai „perdirbti skirtas produktas“.

Kita galimybė – nerūšines daržoves ar vaisius ūkininkai galės atiduoti tokioms organizacijoms kaip „Maisto bankas“. Taip jos pasieks žmones, kurie skursta ir negali nusipirkti maisto produktų.

Pasirodo, iki šiol vaisių ar daržovių atidavimas labdarai buvo prilygintas jų tiekimui rinkai, ir teisės aktai tai draudė. Užtat dabar tikimės, kad ūkininkai, užuot daržoves atidavę biokurui gaminti ar jas užarę, galės jomis pamaitinti daug žmonių.

– Lietuvoje vis dar siekiama padidinti maisto produktų eksportą, nors, atrodytų, šalis nedidelė, o žaliavų kiekis turi ribas. Iš kur tas poreikis ir kokių galimybių turi verslas?

– Tai vienas rūpesčių, kuris man pačiam ypač svarbus. Neabejoju: kuo didesnė bus maisto produktų paklausa, tuo daugiau jų bus gaminama, tuo geresnės bus gamintojų pajamos, tuo didesnis bus užimtumas kaime.

Kadangi paklausa didina kainą, gal pagaliau pavyks įveikti sunkumus pienininkams, mėsininkams, daržovininkams ir jiems nebereikės skųstis, kad gauna per mažą kainą už auginamą produkciją.

Reikia ne tik atidaryti duris į naujas rinkas, bet ir paįvairinti eksportuojamas prekes. Pasaulis žino mūsų žuvies, pieno, mėsos produktus, grūdus.

Norime, kad daugiau būtų išvežama jų kitokių, pavyzdžiui, medaus. Šiemet buvo labai geras medunešis, ir bitininkai skundėsi, kad jo didmenininkai neperka, nes kaina per didelė.

Mums pavyko, šnektelėjus su Japonijos ambasadoriumi, susitelkti ir 10 tonų medaus išsiųsti į Japoniją. Tam reikėjo, kad ir bitininkai susikooperuotų.

Taip, Lietuva maža, pasaulio mes nepamaitinsime. Bet jam reikia nestandartinių, neragautų produktų. Pavyzdžiui, viešėdamas Kinijoje susitikau su elektroninės prekybos įmone. Kinai turtingėja, ir jiems norima pasiūlyti būtent tokio – itin kokybiško maisto.

Ši įmonė keletą lietuviškų ekologiškų produktų – trintų sriubų – paėmė bandomajai elektroninei prekybai.

Dabar prioritetinės rinkos yra Japonija, Indonezija, Saudo Arabija. Akivaizdu ir tai, kad gamintojams reikia „sukibti“ su eksportuotojais, nes viena – susiderėti valstybės lygmeniu, kita – mūsų eksportuotojams dirbti taip, kaip to nori importuojanti šalis.

Siekiame, kad ši ministerija būtų ne tik žemės ūkio gamybos, bet ir vartojimo ministerija. Todėl atsiranda vaučeriai, elektroniniai čekiai, trumposios maisto grandinės.

– Bet ekologiniams ūkiams kelią pastoja tai, kad už naujus „Ekoagros“ sertifikuotus žemės sklypus jie negauna paramos. Vadinasi, nėra ir paskatos ūkiams plėsti?

– Visi pinigai ekologiniams ūkiams remti yra panaudoti. Tačiau su viceministrais kalbame, kad kitais metais reikia perskirstyti paramos lėšas ir išlaisvinti 5 mln. eurų ekologijai – duoti signalą ūkiams, kad tai yra svarbu, kad jie yra reikalingi ir turi gyvuoti.

– Pasak ekologinių ūkių savininkų, kai kaimynystėje ūkininkaujama įprastiniu būdu, neįmanoma išvengti foninės taršos, nes vėjas užneša purškiamų augalų apsaugos priemonių ant ekologinių laukų. Bet Lietuvoje reikalaujama, kad ekologiškoje produkcijoje nebūtų jokios taršos.

Nors Vokietijoje, kuri yra svarbiausia lietuviškų ekologiškų produktų pirkėja, yra leistina riba. Kodėl Lietuva išsišoka?

– Nulinė tolerancija yra politinė nuostata: ekologiška ir turi būti ekologiška. Užsienyje apie tai ir tenka kalbėti: ne tik produktas ekologiškas, ekologiška viskas – nuo dirvožemio iki pakuotės.

Mūsų užduotis – kad mūsų ekologiški produktai atrastų vartotojus ir gamintojai gautų deramą kainą. Pavyzdžiui, Vokietijoje už ekologiško pieno litrą ūkininkams mokamas 1 euras, pas mus – 0,28 euro.

– Izraelis mielai pirktų net ir narvuose laikomų vištų kiaušinius. Ar atsirado pardavėjų?

– Pirktų ne tik Izraelis, bet ir JAV, tačiau Amerikai reikia nuplautų kiaušinių, o žydams – baltų, nes rudi kiaušiniai jiems neestetiški.

Pasirodo, paukštininkai nenori auginti dedeklių, kurios dėtų baltus kiaušinius, nenori investuoti ir į plovimo įrangą. Taigi negerai, kai valstybė aplenkia verslininkus. Vis dėlto atsirado viena įmonė, kuri domisi galimybe įsigyti kiaušinių plovimo įrangą. Tačiau reikia, kad kiti paukštynai sulaužytų konkurencijos barjerą ir pirktų jos paslaugą.

Tų prasilenkimų yra ir daugiau. Pavyzdžiui, su Kinija jau baigtos derinimo procedūros ir tuoj bus galima į ją gabenti šaldytą jautieną ir jos subproduktus. Košerinės jautienos laukia ir Izraelis, pagal chalalio taisykles paskerstų jaučių mėsos reikia ir arabų kraštams.

Bet Lietuvoje yra tik viena skerdykla, kurioje jaučiai skerdžiami atskirai, kitose ten pat skerdžiamos ir kiaulės.

Jokiam musulmonui neįrodysi, kad paskerdus kiaules skerdykla labai gerai išplaunama, – būtina klausytis, ko reikia pirkėjams.

– Šis tas apie afrikinį kiaulių marą. Verslininkai pyksta, kad ir viena tvartelyje nugaišusi nuo maro kiaulė 10 km spinduliu paralyžiuoja kiaulidžių verslą. Įmanoma tai pakeisti?

– Netrukus Europos Komisijoje vyks bendras aplinkos ir žemės ūkio ministrų susitikimas su komisarais dėl kiaulių maro keliamų problemų.

Tačiau pokyčių, atlaisvinančių prekybos suvaržymus, sunku būtų tikėtis. Egzistuoja teorinė rizika, kad Pasaulio prekybos organizacija visą ES gali paskelbti afrikinio kiaulių maro zona.

Tuomet niekas iš jos negalėtų eksportuoti kiaulienos. To labai bijo ispanai, danai.

Prancūzai, kaip ir mes, sako, kad eksporto ribojimas yra per griežtas. Bet afrikinio kiaulių maro baubas yra didžiulis.

Tačiau Lietuvoje šį tą stumtelėjome: tie didieji kiaulininkystės ūkiai, kurie patenka į apsaugos zoną ir negali eksportuoti kiaulienos, gali pardavinėti ją Lietuvoje. Šios mėsos poreikis didelis, o ūkiai biologiškai yra labai saugūs ir jokios grėsmės žmonių sveikatai nėra.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.