Mūsų valstybė panašių veiksmų kol kas nesiėmė, nors Lenkiją AKM užkratas jau seniai pasiekęs. Dėl prekybos kiaulėmis bei kiauliena teko pabendrauti ir premjerui S.Skverneliui su kolega M.Marowieckiu, o abiejų valstybių žemės ūkio ministrai vis dėlto sutarė, kad atlikus atitinkamus tyrimus netrukus į Lenkiją kiaules vėl bus galima gabenti.
Jei Varšuva įvykdys savo pažadus, nesantaikos neturėtų likti. Tačiau AKM šmėkla baimės įvarė ne vien mūsų regione.
Antai Berlyne vykstančioje parodoje „Žalioji savaitė“ negalėjo pasirodyti tradiciniai jos dalyviai – ūkininkų Žilių šeima, kuri kasmet į Vokietiją veždavo populiarų skilandžių ir dešrų medį.
Teigiama, kad „Žaliosios savaitės“ rengėjai įspėjo, kad kiaulienos ar jos gaminių čia negali būti nė kvapo, ypač jeigu ji atgabenta iš zonų, kuriose paplitęs AKM.
Apdairiai pasielgė ir Krekenavos agrofirma, šįmet atsisakiusi čia dalyvauti, nes didžiosios dalies savo produkcijos ji negalėtų pristatyti.
Kai 2013 m. pranešta apie AKM protrūkius Baltarusijoje, prevencinių priemonių ėmėsi ir Lietuva – buvo įrengtos transporto priemonių dezinfekavimo vietos pasienyje. Bet ir tai nepadėjo – 2014 metais teko numarinti apie 20 tūkst. kiaulių Ignalinos rajone esančioje fermoje, į kurią prasiskverbė užkratas.
Nuo to laiko panašių atvejų pasitaikydavo kone kasmet, o draudikai turėdavo išmokėti milžiniškas sumas nuostolių patyrusiems augintojams. Ką jau kalbėti apie gausybę atvejų, kai AKM užklupdavo smulkiuosius ūkininkus.
Augintojams buvo įvesta prievolė imtis itin griežtų biologinės saugos priemonių, net tvartuose, kuriuose laikomos kelios kiaulės, reikėjo specialių tvorų ir dušų. Žemdirbiai taip pat skatinami atsisakyti šių gyvulių ir laikyti kitokius.
Briuselis iškart nustatė griežtus apribojimus, dėl kurių buvo uždrausta prekyba kiaulėmis iš AKM zonų.
Dėl to nukentėjo ir kompleksai, kuriuose užkrato iš viso nebuvo. Apskaičiuota, kad dėl vienos nugaišusios kiaulės į maro zoną patekusi didelė ferma, kuri tinkamai saugosi ligos, vidutiniškai praranda apie 300 tūkst. eurų pajamų.
Kol šis virusas siautėjo tik Baltijos šalyse, Europa gynėsi panašiais draudimais ir trypčiojo – skirti ar ne pinigų kovai su juo. Dabar AKM – jau ir Lenkijoje, Čekijoje, netgi Belgijoje.
Vargu ar kas nors lažintųsi, kad ši grėsmė aplenks, tarkime, Vokietiją. Tokiu atveju, siekiant išsaugoti kiaulininkystės verslą, tektų atleisti vadžias dėl prekybos. Bet kuriuo atveju netgi užkrėsta kiauliena žmonėms nepavojinga.
Tačiau nuostoliai vis auga. Praėjusių metų gegužę AKM Lietuvai kainavo per 50 mln. eurų, dabar ši suma tikriausiai artėja prie 100 mln. eurų.
Pagrindiniai šio užkrato platintojai yra šernai, kurie laisvai migruoja ne tiktai nuo vienos pamiškės prie kitos, bet ir tarp valstybių. Medžiotojai skatinami juos šaudyti, tačiau padėtis kol kas negerėja.
2014 m. buvo nudobti ar aptikti jau negyvi 76 užsikrėtę šernai. 2015 m. – 132, dar po metų – 303. Bet tai buvo tik pradžia.
Užpernai AKM diagnozuotas 2456 šernams, iš kurių 310 buvo sumedžioti, o likusieji – nugaišę nuo šios ligos. Pernai iki spalio, Valstybinės maisto ir veterinarijos (VMVT) tarnybos duomenimis, užfiksuoti 2794 užsikrėtę šernai, iš kurių medžiotojai buvo patiesę tik 292.
Dar 2013-ųjų vasarą, kai paaiškėjo, kad ši liga kirto Baltarusijos kiaulininkams, tuometis VMVT vadovas J.Milius tvirtino, jog vienintelis bent kiek patikimesnis kovos su AKM plitimu būdas yra nutiesti tvorą palei visą pasienį su šia valstybe.
Tai galėjo bent šiek tiek pristabdyti šernų judėjimą, o jei panašių priemonių būtų nutarusios imtis ir kitos ES valstybės, kurios ribojasi su Baltarusija, galbūt tokios epidemijos, kuri dabar apėmusi daugelį šalių, galėjo būti išvengta.
Tačiau VMVT iniciatyvą nepernelyg rėmė tuometė Vyriausybė. O Europos Komisija išvis nusprendė, kad iš tvoros nebus naudos.
Be to, tai neva brangiausias kovos su liga būdas, kuris būtų kainavęs 12 mln. eurų. Bet kai palygini su jau patirtais nuostoliais, ši suma neatrodo didelė.
Užtat Danija, kurioje yra net 3,2 tūkst. didelių kiaulininkystės ūkių, jau stato 70 kilometrų tvorą, kuria ketina atsitverti nuo Vokietijos. Už kiekvieną šioje šalyje parduotą kiaulę statybai atitenka 12 eurų. Pusantro metro aukščio vadinamoji geležinė uždanga bus dar pusmetrį įkasta į žemę, nes šernai žinomi dėl savo gebėjimų knistis.
Kiekvienam Danijos gyventojui tenka net 5,5 kiaulės. Šių gyvulių ir jų mėsos pardavimas sudaro apie 5 proc. viso valstybės eksporto. Danijos tyrėjai apskaičiavo, kad vienintelis AKM atvejis šaliai kainuotų apie 400 mln. eurų, nes iškart užsivertų daugybė rinkų.
Todėl Kopenhaga regi vienintelę išeitį – atsitverti nuo Vokietijos. Tai, kas Briuseliui ir Vilniui pasirodė per brangu ir neefektyvu, danams – gerai. Ar jie bus teisūs, parodys laikas.
