2016-aisiais pieno gamyba paaugo 1,8 proc., 2017 m. – 1,5 proc., o pernai, palyginti su ankstesniais metais, pieno gamyba išaugo net 2,4 proc.
„Rugsėjo pabaigoje Stambule įvykusiame Tarptautinės pienininkystės federacijos (IDF) Pasauliniame pienininkystės kongrese ekspertai prognozavo tolesnį pieno gamybos augimą“, – teigia ŽŪR Pienininkystės nacionalinio komiteto pirmininkas Edvardas Gedgaudas. Pasak jo, pasaulyje pieno gamybos ūkis vidutiniškai turi 3,1 karvės. Iš viso pasaulinėje rinkoje 78 proc. ūkių laiko 1-10 karvių, ir tai sudaro 56 proc. visų karvių.
„Nuo 11 iki 100 karvių laiko 22 proc. ūkių (tai – 28 proc. visų karvių), o stambiausi ūkiai, laikantys per 100 karvių, sudaro tik 0,3 proc. visų ūkių, tačiau jie laiko 16 proc. visų karvių.
Lietuvoje pieno ūkyje vidutiniškai laikomos 6 karvės. Tiek kitose šalyse, tiek pas mus pieno ūkių mažėja, karvių skaičius – taip pat, bet pieno gamyba auga.
Tad jeigu pieno produktų poreikis pasaulyje auga, tai gal augs ir produktų kaina, taigi ir žalio pieno supirkimo kaina? Deja, tikėtis stipraus kainų augimo neverta. Todėl reikia mažinti pieno gamybos savikainą.
Pasaulinėje rinkoje sparčiai didėja pieno gamybos ūkių efektyvumas, ir į tai mes turėtume orientuotis“, – sakė E. Gedgaudas. Vardindamas pagrindinius pienininkystės efektyvumo didinimo rezervus, jis mini genetiką bei galvijų veislininkystę.
Pasak ŽŪR pranešimo, tarp stambiausių pieno eksportuotojų išlieka Naujoji Zelandija, ES, JAV, Australija, Argentina ir…Baltarusija.
Tiesa, pastaroji naudojasi pieno produktų embargo į Rusiją situacija. Šiai rinkai baltarusiška pieno kokybė tinka.
Kita vertus, kyla abejonių dėl Baltarusijos teikiamų statistinių duomenų – ar tikrai visas Rusijos rinkai skirtas pienas yra baltarusiškos kilmės?
Pienininkystės ekspertai pabrėžia, kad pieno gamintojai neišvengs iššūkių, kurie laukia ir kitų žemės ūkio bei maisto pramonės šakų. Vienas iš jų – klimato kaita.
Teigiama, kad būtent pienininkystės sektorius nuo 2005 iki 2015 metų, didėjant gyvulių skaičiui, padidino šiltnamio dujų kiekį apie 18 proc. Daug ar mažai – kaip pažiūrėsi?
„Intensyvumas sumažėjo 11 procentų, ir jeigu šioje srityje nebūtų naudojamasi veislininkyste, gerinama genetika, tai šiltnamio dujų emisija būtų padidėjusi net 38 procentais“, – gynė pieno sektorių E. Gedgaudas.
Jo teigimu, įsisenėjusi problema – nepagrįsti vadinamųjų žaliųjų, o gal konkurentų (vaisvandenių gamintojų) kaltinimai. „Socialiniai tinklai užkimšti straipsniais apie tai, kad gyvulininkystė, taigi ir pieno gamyba, yra amorali. Esą tai – gyvulių išnaudojimas“, – stebėjosi komiteto vadovas.
Tarp naujų iššūkių – pieno pakaitalų gamybos ir vartojimo augimas. Rinkoje vis daugiau vietos užima, pavyzdžiui, migdolų pienas, ryžių pienas, sojų pienas.
Tačiau nepaisant išvardintų bei kitų iššūkių, pieno gamyba ir vartojimas augs bent iki 2050-ųjų.
„Taigi ši ūkio sritis yra perspektyvi, tačiau išsilaikyti galės tik mažinantys pieno gamybos savikainą arba sugebantys pieno produktų rinkose surasti naujų nišų“, – įsitikinęs ŽŪR Pienininkystės nacionalinio komiteto vadovas.
