Šiuo metu kaimiškose vietovėse per parą iš giluminių gręžinių namų ūkiams nemokamai leidžiama išsiurbti iki 10 kubinių metrų vandens. Bet šią taisyklę vis atkakliau bandoma pakeisti.
Seime kelią skinasi Žemės gelmių įstatymo pataisos, kuriomis siūloma leisti miestelių ir kaimų gyventojams nemokamai prisipumpuoti penkis kartus daugiau vandens nei dabar.
Tai būtų palanku ir vidutiniam verslui. Tačiau Aplinkos ministerija laikosi nuostatos, kad toks sumanymas yra nepriimtinas.
Įžvelgė nemažai ydų
Per parą vienas namų ūkis vidutiniškai sunaudoja ne daugiau kaip 0,3–0,5 kubinio metro vandens, o penkiasdešimties prireiktų nebent dideliam kiaulių ūkiui ar nemenkai gamyklai. Būtent apie tokius skaičius pradėjo kalbėti vandentvarkos įmonės.
Pasak Lietuvos vandens tiekėjų asociacijos vadovo Broniaus Miežutavičiaus, tokios įstatymo pataisos naudingos tik ūkininkams.
„Tai ne tik suteiktų galimybę stambiems ūkiams nemokamai naudotis gamtos turtais, bet ir pakeltų geriamojo vandens savikainą gyventojams. Dabartiniai vandentvarkos įmonių klientai – žemės ūkio ar pramonės bendrovės gautų teisę gręžti be leidimų giluminius gręžinius ir nemokėti už vandenį.
Be to, naudojant per parą iki 50 kubinių metrų vandens nebūtų prievolės tokio gręžinio registruoti“, – aiškino B.Miežutavičius.
Jo teigimu, tokios pataisos prieštarauja ES direktyvoms ir Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymui.
Vandenviečių – apstu
Anot B.Miežutavičiaus, šiuo metu gausu problemų, susijusių su nuotekų valymu kaimuose ir bešeimininkiais, apleistais buvusių kolchozų gręžiniais, kurie yra akivaizdūs taršos šaltiniai.
Sovietmečiu geriamojo vandens tiekimo įmonės rūpinosi savo valdomis tik miestuose ir rajonų centruose.
O kaimuose ar miesteliuose geriamąjį vandenį tiekė tie, kuriems reikėjo slėginio vandentiekio, – įmonės ar kolchozai. Jie išsigręždavo gręžinį, pasistatydavo vandentiekio bokštą ir vandenį naudojo sau ir tiekė gyventojams.
„Niekas tais laikais geriamojo vandens kokybės netikrino. Jokie reikalavimai iš esmės nebuvo nustatyti, o nuotekos buvo išleidžiamos į atvirus vandens telkinius“, – pasakojo B.Miežutavičius.
Atkūrus Nepriklausomybę vandens tiekimą perėmė tie, kurie privatizavo vandenvietes.
Vanduo vamzdžiais tekėjo tol, kol susidėvėjo įranga. Nugyventą ūkį dažniausiai perimdavo savivaldybių vandens tiekimo įmonės – tokių gyvenviečių Lietuvoje yra per 2 tūkst.
„Daugybę metų prašėme centrinės valdžios skirti tikslinių ES investicijų vandentiekiui kaimuose atkurti, tačiau į tai nebuvo atsižvelgta.
Visa našta perimant ir minimaliai atkuriant nugyventas kaimų vandenvietes gulė ant tų rajonų vandens tiekimo įmonių pečių.
Kitaip tariant, rajonų centrų gyventojai iš esmės finansavo kaimų vandentiekio atkūrimą“, – sakė B.Miežutavičius.
Savivaldybių vandens tiekimo įmonėms dar liko perimti maždaug 300 kaimiškų vandenviečių, dalis jų yra avarinės būklės. Bet šiuo metu atsirado grėsmė, kad joms investavus nė nebus kaip susigrąžinti investicijų.
„Jei bus priimtos šios pataisos, perėmusios nugyventų kaimų vandenvietes savivaldybių vandens tiekimo įmonės nebeturės daugiau finansinių galimybių investicijoms.
Jos privalės padidėjusią savikainą dengti didindamos paslaugų kainą gyventojams“, – teigė B.Miežutavičius.
Sunerimo ne tik įmonės
Pasak Rusnės seniūnės Dalios Drobnienės, jos šeima turi ir kaimo turizmo sodybą, kurioje naudoja įmonės „Šilutės vandenys“ centralizuotai tiekiamą vandenį.
„Kartą per metus privalome atlikti vandens kokybės tyrimus. Jų rezultatai visada būna geri, vandenį klientams galime tiekti be jokių apribojimų.
Mūsų seniūnijoje šios įmonės centralizuotai tiekiamą vandenį naudoja žemės ūkio bendrovė, žuvies perdirbimo įmonė, stambūs ūkininkai, smulkesnieji verslininkai, gaminantys tautinio paveldo sertifikatu pažymėtą produkciją“, – aiškino D.Drobnienė.
Jos teigimu, dabar, kai Seimas parengė Žemės gelmių įstatymo pataisas, atsirado pagrįsto nerimo.
Rusnės seniūnijoje yra vos keli gręžiniai. Tad gali būti, kad centralizuotai vandenį gaunantys ūkininkai susigundys gręžtis nuosavus. Jeigu jie atsijungtų nuo centralizuotų tinklų, už centralizuotai tiekiamą vandenį neišvengiamai brangiau turėtų mokėti eiliniai žmonės.
Kur ištekės nuotekos?
Bendrovės „Šilutės vandenys“ vadovo Alfredo Markvaldo tvirtinimu, nekontroliuojama gręžinių plėtra palanki ir ūkininkams, ir statybininkams, ir stambesnėms įmonėms.
„Jeigu vienas namų ūkis per parą nesunaudoja net kubinio metro vandens, galima statyti nors ir 50 namų kvartalą, išgręžti vieną gręžinį ir tiekti vandenį, nemokant už gamtos išteklius.
O juk panaudotas geriamasis vanduo tampa nuotekomis, kurias privalu išvalyti.
Šiuo metu niekas nekontroliuoja ir nesirengia kontroliuoti, kiek iš giluminių gręžinių vandens sunaudojama ir kur padedamos nuotekos. Teisės aktuose nėra reikalavimo turėti vandens skaitiklius“, – kalbėjo A.Markvaldas.
Ministerija su pasiūlymais nesutinka
Agnė Kniežaitė-Gofmanė
Aplinkos ministerijos Taršos prevencijos politikos grupės vyresnioji patarėja
„Pasiūlymą parengė Seimo nariai. Buvo kreiptasi ir į Aplinkos ministeriją dėl Vyriausybės išvadų. Mes jas parengėme, tik jos dar nėra pasirašytos aplinkos ministro Kęstučio Mažeikos.
Mūsų nuomonė dėl teisės akto pakeitimo yra neigiama. Ją Seimo nariams yra išsakęs pats ministras – reikia turėti leidimą naudojant daugiau nei 10 kubinių metrų vandens per parą.
Jei iš gręžinio individualiam apsirūpinimui naudojama daugiau – iki 50 kubinių metrų gėlo vandens, svarbu žinoti, kiek yra sunaudojama gamtos išteklių.“
