Taip buvo ir praėjusią kadenciją, kai paministrauti teko net trims veikėjams, taip yra ir dabar. Įniršę ūkininkai karia šunis ant K.Navicko ir tvirtina, kad jis su jais nesikalba dėl Europos primesto žaliojo kurso, neteisingai skirsto pinigus ir apskritai yra neišmanėlis.
Teigiama, kad žemdirbiai prašė pinigų išmaniosioms technologijoms, pienvežiams, o ministerija atseikėjo 16 milijonų eurų pelkėms atnaujinti. Negana to, ministras esą balansuoja ties privačių interesų riba ir delsia imtis svarbių sprendimų.
Iš tiesų, šiam politikui tikriausiai kur kas artimesnė aplinkosauga nei žemės ūkis. Juk ir dirbdamas aplinkos ministru K.Navickas svetimomis rankomis skirstė pinigus nendrinėms meldinukėms išsaugoti, o už tas lėšas šiais paukštukais rūpinosi jo ankstesnė darbovietė.
Kita vertus, stambiesiems ūkininkams Briuselio skelbiama žalioji žemės ūkio politika – lyg rakštis užpakalyje. Juk ir daugiau laukų teks apsėti ne kviečiais, o pupomis ar žirniais, ir daugiau pūdymų palikti, ir trąšas ar pesticidus pilti saikingiau. Tokiu atveju trūks plyš reikia atpirkimo ožio, o kasgi juo pabus, jei ne ministras.
Žodžiu, šis postas – tikrai ne svajonių viršūnė.
Kadaise iš jo išvirto V.Jukna, po jo žemdirbių ir žemvaldžių prie kryžiaus buvo kalama ir V.Baltraitienė, o J.Kraujeliui mitinguojantys ūkininkai išvis atgabeno kiaulę prie Seimo.
Net valstiečių valdymo metais ūkininkams netiko nei G.Surplys, nei B.Markauskas. Apie pastarąjį Lietuvos ūkininkų sąjungos vadovas J.Talmantas išvis rėžė tiesiai šviesiai: „Valstietis tėra ūkininko tarnas. O kai tarnai ateina į valdžią, tai patys matote, kas darosi.“
Gal tik konservatorius K.Starkevičius ministro poste tinkamai tarnavo mūsų žemdirbiams. Nieko nuostabaus, juk jis pats – ūkininkas, ir toli gražu ne iš smulkiausių. Ar tik neteks valdantiesiems jo vėl kviestis į pagalbą?