Medlievos priklauso erškėtinių šeimai, gentyje – apie 25 rūšys, daugiausia paplitusios Šiaurės Amerikoje.
Lietuvoje sutinkamos kelios rūšys – tai varpinė, paprastoji, kanadinė, alksnialapė ir kitos. Kadangi jos gana panašios, liaudyje vadinamos ameliankiu, karintu, luce.
Sugrįžus į vaikystės metus, mano tėviškėje Šilutės r., tėvų sodyboje augo didžiulė melievos (vadinome karentais) krūmų grupė, kur uogos buvo tarsi mėlynių pakaitalas. Kadangi uogas masiškai puldavo varnėnų pulkai, man tekdavo baidyti ragatkėmis(laidynėis, timpomis) „šoviniais“ (smulkiomis kiaulinėmis bulvėmis).
Dabartiniu metu daug kur medlievos, paukščių dėka, paplito miškuose ir net tapo invaziniu augalu.
Paprastai jos auga sąžalynais, bet trūkstant šviesos, praktiškai nedera. Taigi nei miško paukščiams, nei žmogui jokios naudos, tik konkuruoja su vietine pomiškio augalija.
Šiaurės Amerikoje, ypač Kanadoje, tai labai populiari kultūra, yra didelės pramoninės plantacijos, nuosekliai dirbama naujų veislių selekcijos srityje.
Uogos tinka vartoti šviežios, verdamos uogienės, tinka vyno, sidro, alaus gamybai. Turi daug magnio ir geležies, antioksidantų, dėl didelio kiekio fenolinių junginių, turi priešuždegiminių savybių.
Indėnai uogas deda į vytintą mėsą kaip konservantą, tada mėsa įgauna savotišką prieskonį.
Populiariausia yra alksnialapė medlieva su nemažai veislių. Tai labai neišrankus augalas dirvožemiui, labai ištverminga šalčiui, atspari ligoms, derlinga.
Yra dvi pagrindinės šios kultūros ydos: labai uogas mėgsta paukščiai ir ne visiems patinka jų skonis.
Bet savo vertingomis savybėmis ir nelepiu auginimo sąlygoms medlieva palyginti su šilauogėmis turi daug pranašumų. Viena savybe lenkia šilauogės – šias mėgsta bemaž visi, o prie medlievų skonio reikia priprasti.
Taigi ši kultūra verta, kad atsidurtų mūsų soduose ir sklypuose.
