Įspėja: jei sodinate vaismedį ar uogakrūmį, nevalia kasti duobės tą pačią dieną

Vaismedžiai ir uogakrūmiai sodinami arba pavasarį, balandžio mėnesį, arba rudenį – spalio mėnesį.

Vaismedžiai ir uogakrūmiai sodinami arba pavasarį, balandžio mėnesį, arba rudenį – spalio mėnesį.<br>LR nuotr.
Vaismedžiai ir uogakrūmiai sodinami arba pavasarį, balandžio mėnesį, arba rudenį – spalio mėnesį.<br>LR nuotr.
Vaismedžiai ir uogakrūmiai sodinami arba pavasarį, balandžio mėnesį, arba rudenį – spalio mėnesį.<br>123rf nuotr.
Vaismedžiai ir uogakrūmiai sodinami arba pavasarį, balandžio mėnesį, arba rudenį – spalio mėnesį.<br>123rf nuotr.
Vaismedžiai ir uogakrūmiai sodinami arba pavasarį, balandžio mėnesį, arba rudenį – spalio mėnesį.<br>123rf nuotr.
Vaismedžiai ir uogakrūmiai sodinami arba pavasarį, balandžio mėnesį, arba rudenį – spalio mėnesį.<br>123rf nuotr.
Daugiau nuotraukų (3)

Lrytas.lt

Apr 10, 2019, 3:43 PM, atnaujinta Apr 10, 2019, 3:56 PM

Rudenį gauti norimos veislės sodinukų dažnai lengviau, nes būna didesnis pasirinkimas. Kas juos augina, stengiasi greičiau atlaisvinti vietą naujiems auginti. Pavasarį pasirinkimas mažesnis. 

Sodininkystės mokslas visus uogakrūmius pataria sodinti rudenį. Taip yra todėl, kad uogakrūmiai gerokai anksčiau nei vaismedžiai kitą pavasarį pabunda naujam gyvenimo ciklui. Taip anksti, kad kartais nė žemė nėra dar gerai atitirpusi po žiemos šalčių. Obelims sodinti ruduo taip pat yra geresnis metas nei pavasaris.

O štai vyšnias, slyvas, kriaušes, abrikosus specialistai pataria sodinti pavasarį, nes naujoje vietoje dar neprigijusius medelius džiovina ne tik šaltis, bet ir vėjas.

Be to, iš medelynų sodinukai iškasami anksčiau nei jie baigia pasiruošti žiemai. Todėl ir per žiemą tokie gali labiau nukentėti, nes yra lepesni, iki galo nesubrandinę savo audinių.

Visais atvejais nevalia duobes kasti tą pačią dieną, kai sodinama.

Jas paruošti būtina iš anksto. Rudenį sodinant – bent prieš dvi savaites, pavasarį sodinant – iš rudens, kad žemė duobėse susigulėtų, nebūtų išpurenta.

Gerąją žemę – į apačią

Duobės naujiems sodinukams kasamos apvalios, ne mažiau kaip metro skersmens ir bent pusmetrio gylio (per du tris kastuvus). Juoda žemė dedama į vieną pusę, prasta į kitą. To negana – duobės dugną taip pat būtina perkasti, prieš tai saikingai pabėrus trąšų.

Jeigu apačioje yra molinga žemė, duobės dugną reikia užpilti stambiu žvyru, akmenėliais ar bent smėlio sluoksniu. Tai bus drenažas vandens pertekliui nutekėti, kad sodinuko šaknys nemirktų vandens klane.

Jeigu žemė smėlėta, duobės dugne naudinga pakloti molingos žemės sluoksnį, kuris sudarytų kliūtį vandeniui nutekėti gilyn.

Pirmiausia į duobę reikia sužerti iškastą gerą žemę. Jeigu jos trūksta du trečdalius duobės užpildyti, juoda žemė imama iš kitų sodo ar daržo vietų. Blogoji žemė tik po pasodinimo gali būti paskleista, ji negali užimti daugiau nei viršutinį trečdalį. Į visus sluoksnius saikingai primaišoma komposto, perpuvusio mėšlo, mineralinių trąšų, juodųjų durpių.

Nepatyrusieji dažnai klysta

Duobes per daug patręšti pavojinga. Per daug maisto duobėje randantis jaunas medelis taip sparčiai augina kamieno medieną, kad žievė nespėja kartu plėstis, todėl ji sutrūkinėja, atsiranda žaizdų, ir jaunas medelis pasmerktas žūčiai.

Be saiko patręštoje duobėje sodinukas nespėja rudeniop laiku nustoti augęs ir todėl pritrūksta laiko pasiruošti žiemai, jo audiniai nesumedėja. Tai antra priežastis, kodėl nemažai jaunų vaismedžių mėgėjiškuose soduose žūva.

Nepatyrę sodininkai į ruošiamos duobės dugną suverčia visokiausias daržo atliekas (bulvienojus, daržovių lapus, pomidorų ir agurkų virkščias), galvodami, kad jos ten giliai supus ir bus gera trąša.

Taip galima daryti, jeigu sodinama pavasarį. Bet rudenį taip sodinant medelis laikui bėgant įsmuks gilyn, nes tiems žalėsiams supuvus žemės paviršius sės ir sodinuko kaklelis atsidurs per giliai. Todėl šaknys ims stokoti oro, jos uždus ir – žūtis.

Tiktai tada, kai medelio šaknies kaklelis visąlaik yra ties žemės paviršiumi, medelis gali gerai augti. Todėl sodinant reikia taip nutaikyti, kad žeme apipiltas kaklelis liktų maždaug penki centimetrai aukščiau, nei vėliau reikės. Kakleliu vadinama ta vieta, kur šaknys pereina į kamieną.

Numatyti tolimą ateitį

Sodinant bet kokius sodinukus reikia gera apgalvoti, kur parinkti vietą ir kaip tankiai kam duobę kasti.

Kol sodinukai maži, atrodo, kad sodas užsodintas labai retai, laisvos vietos daug. Bet po metų kitų kyla nauja problema, ką rauti, kad likusieji gautų pakankamai saulės šviesos ir duotų derlių.

Serbentų krūmai šakomis susisiekia būdami per du metrus vienas nuo kito. Agrastams ir svarainiams būtini tarpai mažiausiai po pusantro metro. Aukštaūgės (normalios) obelys užima maždaug 6x6 metrų plotą, slyvos – 10-16 kv.m.

Reikėtų nepamiršti, kad pagal mėgėjiškos sodininkystės taisykles obelis negali būti pasodinta arčiau nei per tris metrus nuo ribos su kaimynu, kaulavaisiai – per du, vaiskrūmiai – per vieną metrą.

Augantis sodas tręšiamas kasmet. Azotinės trąšos duodamos pavasarį (ir tik iki vidurvasario), o mėšlas ir fosforo bei kalio trąšos – rudenį.

Jeigu dėl kokių nors priežasčių rudenį nupirktus sodinukus pasodinti nebuvo laiko ar jėgų, juos žiemai reikia prikasti žemėje. Tam į duobutę guldomos šaknys, o medelių kamienai paliekami gulsčiai padėti virš žemės. Žinoma, juos reikės patikimai kuo nors apdengti, kad neapgraužtų kiškiai.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.