Biologiniai bruožai
Tai daugiametis, didelės priežiūros ir specifinių auginimo sąlygų nereikalaujantis augalas, pasižymintis atsparumu šalčiams. Rabarbarai priskiriami rūgtinių šeimai.
Šios daržo gėrybės dauginamos dviem būdais: sėklomis arba vegetatyviškai, dalijant šakniastiebį.
Pirmaisiais metais po pasodinimo rabarbarai dirvožemyje suformuoja šakniastiebį, o dirvožemio paviršiuje – žalių, rausvų arba raudonų lapų su ilgais kotais puokštę. Antraisiais metais po pasodinimo rabarbarai išaugina žiedyninius stiebus. Šių augalų žiedai būna smulkūs, dvilyčiai.
Priežiūrai – nereiklūs
Šie augalai pakankamai gerai auga, neskiriant jiems itin daug laiko ir dėmesio. Auginti rabarbarus patartina silpnai rūgščioje, kokybiškai įdirbtoje priemolio ar priesmėlio dirvoje. Daržo plotą, kuriame ruošiamasi auginti rabarbarus, pravartu patręšti organinėmis trąšomis.
Rabarbarai gana atsparūs šalčiams ir šalnoms. Tačiau jie gana reiklūs drėgmei. Jei šiems augalams trūksta drėgmės, jų lapkočiai apkarsta ir tampa nemalonaus skonio.
Sodinti šiuos augalus patartina rudenį, o, jiems sudygus, praretinti pavasarį. Rabarbarų retinimą pirmaisiais augimo metais pakartoti reikėtų ir besibaigiant vasarai. Retinimo proceso metu dirvožemyje palikti reiktų stipriausius, vešliausius, didžiausius ir dirvoje geriausiai įsitvirtinusius augalus.
Rabarbarų derlių nuimti vertėtų gegužės-liepos mėnesiais. Būtent šiuo metu stiebuose būna daugiausia organizmui naudingų medžiagų. Maistui vertėtų rinktis jaunus lapkočius – juose dar nebūna susikaupę daug oksalo rūgšties.
Pasibaigus sezonui, galima nupjauti visus rabarbarų lapus, o kartu ir patręšti šiuos augalus.
Vertinti reikėtų ne tik skonį
Rabarbarų stiebai – išskirtinį skonį turintys augalai. Būtent skonis neretai tampa priežastimi, dėl kurios rabarbarai tampa įvairių patiekalų ir pagardų sudedamąja dalimi.
Rabarbarai gali būti valgomi žali, kai kurie žmonės mėgsta juos pagardinti cukrumi ir valgyti kaip saldų užkandį. Vis tik daug žalių rabarbarų valgyti nepatariama. Geriau naudoti termiškai apdorotus rabarbarus. Vartojimui netinkami ir rabarbarų lapai.
Nuo seno Lietuvoje populiarūs buvo rabarbarų kisieliai ir kompotai. Iš šių augalų lapkočių neretai gaminamos uogienės ir marmeladai, padažai bei desertai. Šiuo metu itin populiarūs pyragai su rabarbarais.
Užsienyje mėgstami džiovintų, cukruotų rabarbarų gabaliukai, kurie vartojami kaip saldainiai.
Tačiau vertingas ne tik rabarbarų skonis: jų sudėtyje yra antioksidantų, kalio druskų, magnio, fosforo, obuolių ir citrinos rūgščių, vitamino K. Rabarbarai stiprina imunitetą – juose randama vitamino C.
Be to, tai skaidulų šaltinis, kuris, kaip pastebima, padeda normalizuoti cholesterolio kiekį kraujyje. Rabarbarai teigiamai veikia žarnyno veiklą, normalizuoja kraujo apytaką.
