Botanikai skiria baltąją leliją, formozinę, Hansono, Henrio, karališkąją, siauralapę, tigrinę, Tunbergo ir kitokias.
Vienų žiedai yra kvapūs, kitų – bekvapiai, o yra ir tokių, kurių kvapas labai nemalonus. Vienos veislės žydi anksti pavasarį, kitos žydėdamos sulaukia vėlyvo rudens.
Lelijos dauginamos sėklomis, svogūnų skiltelėmis, lapais, dukteriniais svogūnėliais (vaikučiais), stiebais ir stiebiniais svogūnėliais.
Svogūnai sodinami rugsėjo mėnesį, kad iki žiemos suskubtų išleisti šaknis.
Nuo svogūno atskirtas skilteles geriausia sodinti kovo-balandžio mėnesį į negilias dėžutes (pripiltas smėlio ir durpių mišinio) taip, kad du trečdaliai skiltelės liktų virš mišinio paviršiaus.
Dėžę dera pridengti stiklu, dažnai drėkinti ir laukti du tris mėnesius, kol svogūnėliai įsišaknys. Tada juos reikia pikuoti į kitas dėžutes ir per žiemą laikyti rūsyje.
Skiltelėmis daugintos lelijos pradeda žydėti ketvirtais metais. Mėgėjui tai gana ilga ir kebli procedūra. Lelijų dauginimas sėklomis taip pat yra kruopštus darbas.
Vieta, kur sodinamos lelijos, turi būti apsaugota nuo stipresnių vėjų. Žiedai bus spalvingesni, mažiau išblukę, jeigu ta vieta bus pusiau pavėsyje.
Patyrę gėlininkai pataria lelijas sodinti žalios vejos kampuose ir nekasti jų kelerius metus.
Per tą laiką susidarys dideli kerai. Jie gausiai ir ilgai žydi. Jų šaknis nuo perkaitimo saugo žolė, krūmų ir medžių šaknys sudaro gerą drenažą.
