Visžalis, ilgai žydintis augalas
Šilinis viržis (Calluna vulgaris (L.) Hull) priklauso erikinių (Ericaceae) šeimai, viržio (Calluna) genties vienintelei rūšiai. Skaičiuojama, kad pasaulyje egzistuoja apie 800 viržių veislių. Todėl jų spalvų, ūgių ir krūmokšnių dydžių įvairiovė išties didelė.
Šis visžalis augalas įprastai užauga iki 20-70 cm. Jo stiebeliai būna gana tiesūs, kylantys į viršų, o ant sumedėjusių šakelių išsidėsto pailgi, bekočiai, linijiški, tribriauniai lapai. Viržių žiedai gana smulkūs, panašūs į varpelius, kurie gana tankiai auga šakelių viršūnėse.
Įdomu tai, kad žiediniai viržių pumpurai neišsiskleidžia iki galo. Būtent dėl šios priežasties viržių žiedai išlaiko savo spalvą, atlaikančią tiek vėjus, tiek šalnas, o šis augalas tampa geriausia rudeninių gėlių alternatyva, išlaikančia dekoratyvią išvaizdą tuomet, kai visos kitos gėlės jau nužydėję arba pažeistos šalnų.
Rausvi, žali, pilki, balti – tai tik dalis viržių spalvų ir atspalvių. Tačiau nereiktų apsiriboti viena viržių spalva. Nepriklausomai nuo to kur – vazone, gėlyne ar kitoje erdvėje – auginate viržius, juos galima drąsiai derinti tarpusavyje. Šiuo metu sparčiai populiarėja vazone auginamų trijų ar net keturių spalvų viržių mada.
Nereiklus, bet alinantis
Nors viržiai yra nereiklūs dirvožemiui ir priežiūrai, tačiau jei viržių auginama daug, jie alina dirvožemį. O nualintame dirvožemyje nebeauga kitos kultūros.
Auginant viržius, jiems nereikia specifinių sąlygų. Patartina pasirūpinti tinkamu dirvožemiu, kuris turėtų būti pakankamai rūgštus, dirvos pH turėtų siekti daugmaž 4,5-5,0. Viržiai sėkmingiausiai auga priesmėlio ar priemolio dirvožemyje, kuris yra gerai drenuojamas.
Kuo saulėtesnė vieta, tuo gausiau ir vešliau žydi viržiai. Tačiau saulė neturėtų kaitinti viržių šaknų, todėl juo rekomenduotina mulčiuoti.
Viržiai dauginami vegetatyviškai, dalijant kerą ir sėklomis. Tiesa, jei auginate viržius, nenustebkite, kad kitais metais šis augalas išdygs netikėtose vietose. Viržių sėklas išnešioja vėjas ir augalas užsisodina pats savaime.
Kaip prižiūrėti?
Didžiausias pavojus viržiams – grybinės ligos. Todėl viržių nepatartina perlaistyti, o kartu liejimo metu vertėtų saugoti viržių lapus – ant lapų patekęs vanduo didina grybinių ligų tikimybę. Grybines ligas dažniausiai išduoda pakitusi viržių išvaizda – jie įprastai ima džiūti arba ruduoti. Išvengti šių ligų arba su jomis kovoti padeda priemonės su fungicidais.
Vis tik nors per didelis vandens kiekis viržiams kenksmingas, o kartu jie nebijo sausrų, nereiktų leisti dirvai pernelyg išsausėti.
Žiemą viržius patartina apkloti nedideliu eglišakių ar pušų šakų sluoksniu. Toks sluoksnis apsaugos ne tik nuo šalčio, bet ir nuo temperatūrų svyravimų, būdingų pavasario pradžiai.
Viržių nerekomenduojama genėti rudenį: tai geriau padaryti anksti pavasarį. Prieš prasidedant vegetaciniam periodui, viržius galima drąsiai apkarpyti – atgiję po žiemos apgenėti viržiai bemat atsigaus ir sužaliuos. Jei viržiai pavasarį neapkarpomi, kyla grėsmė, kad rudenį jie nesužydės.
Siekiant kuo ilgesnio ir sėkmingesnio žydėjimo, viržius rekomenduojama tręšti. Tręšimui tinka spygliuočiams ar rododendrams subalansuotos trąšos. Tręšimui tinkamas laikotarpis – pavasaris ir vasara.
Kadangi šiuo metu viržiai aktyviausiai parduodami ir sodinami rudenį, persodinant juos iš vazono, vertėtų laikytis vienos paprastos taisyklės – viržius į dirvą sodinti galima tada, kai dirva dar nėra įšalusi arba įšalas iš jos jau pasitraukęs.
Viržių šaknų sistema nėra gili ir labai stipri, todėl juos būtina saugoti nuo piktžolių.
